Pavadinime nurodytus du politinius ekonominius dydžius, suprantama, neįmanoma sulyginti. Paskutinio Europos diktatoriaus titulu besipuikuojantis Baltarusijos prezidentas, kuris net siūlo užsienio politikams atvykti juo pasigrožėti, savo šalį valdo tvirtai ir negailestingai, sugebėdamas kai kuriuos politinius priešininkus net „išnykinti“.
Jis mėgsta žaisti didelę politiką, juolab kad kai kurie Europos Sąjungos atstovai nepaliauja svarstyti, kur artimiausiu metu gali tas diktatorius palinkti - Europos ar Rusijos pusėn. Tad jis ir pučia tai vienos, tai kitos pusės burbulus, neslėpdamas nei savo komunistinės prigimties, nei politrukiškų įpročių bei įgeidžių. Europos politikams derėtų suprasti vieną dalyką: kad ir kaip sudemokratės Baltarusijos diktatorius, jokios demokratijos nesutrukdys jam išlaikyti valdžią savo rankose iki gyvenimo galo.
A. Lukašenka surengė Baltarusijoje pačius demokratiškiausius parlamento rinkimus, prisikvietė stebėtojų ir gąsdino Vakarus, jei tie nepripažinsią šios neįtikėtinos demokratijos, tai nebesiteiksiąs su tokiais Vakarais bendrauti. Gerai, kad tik tokie pagrūmojimai, o juk galėtų pagrasinti ir kelerių metų trukmės antinatiškais manevrais prie Lietuvos sienos. ES neišsigando ir nesusigundė: stebėtojai nepripažino parlamento rinkimus buvus laisvus ir demokratiškus. Tiesa, pasikvietę stebėtojų baltarusiai nė nesistengė slėpti klastojimo – neleido žiūrėti, kaip skaičiuojami balsai, ir patarinėjo pernelyg smalsiems užsieniečiams nieko nesiaiškinti su juodkostiumiais saugumiečiais. Tačiau daug kam netikėtai A. Lukašenka visai neįsižeidė dėl jo demokratijos nuvertinimo ir nepuolė vakariečiams grūmoti – jis pragydo apie konstruktyvios opozicijos svarbą visuomenei ir būtinumą taisyti vakariečių pastebėtas rinkimų klaidas. Vakariečiai turėtų pagirti bent jau už supratimą, jog šiokios tokios demokratinės permainos būtinos.
A. Lukašenka – žinomas geopolitinio rango veikėjas, o kas toks S. Spėčius? Vietinio nomenklatūrinio rango politinis verslininkas, premjero Gedimino Kirkilo parankinis, nenuilstantis kovotojas už lietuviškosios socialdemokratijos principus, ypač už esminį, išreiškiamą šūkiu „mums rūpi visų Lietuvos žmonių pinigai“. Pagarsėjo aptarnaudamas „Maximos“ savininkus ir talkindamas politiniam elitui įgyvendinant Vakarų skirstomųjų tinklų „prichvatizacijos“ ir viso Lietuvos energijos ūkio perdavimo „Leo Lt“ operacijas. Visuomenei beveik nežinomas, tačiau netikėtai tapo „Leo LT“ nuomonės reiškėju, glaistančiu šiokį tokį skandalą, kilusį jungtinėmis Vyriausybės, „leonidų“ ir Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų pastangomis sužlugdytą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbą. Kainų komisija, o ypač jos vadovas Virgilijus Poderys nauja kainų skaičiavimo metodika pasikėsino apriboti energetikos kompanijų, kitaip tariant, „Leo Lt“, viršpelnius ir jų apetitą kelti kainas savo nuožiūra. Švenčiant pergalę prieš Kainų komisiją S. Spėčius ėmė ir pragydo apie tai, kaip energetikams, o ypač „Leo LT“ reikalinga savarankiška Kainų reguliavimo tarnyba, ir ne tik tarnyba – pats kainų reguliavimas esąs geidžiamiausias dalykas.
Kaip ir Baltarusijos diktatoriaus, taip ir S. Spėčiaus giesmė skirta ne vietiniam elektoratui, su kuriuo puikiai tvarkomasi vaizduojamaisiais rinkimais, o Europos Sąjungai. ES direktyvos reikalauja, kad valstybės narės laiduotų visiškai nepriklausomą ir skaidrią tokio pobūdžio kontroliuojančių bei reguliuojančių institucijų veiklą, o valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, yra įsipareigojusios šitai daryti. Tačiau kas Lietuvos socdemams įsipareigojimai ES? Tik žodžiai, nors ir valstybės vardu tariami. Pati Vyriausybė jau kuris laikas rezga planus ir ruošia įstatymų pataisas, kad tos komisijos finansavimas būtų perduotas energetikams. Mūsų politiniam elitui nesunku: reikia demokratijos, padarysim demokratiją, reikia kovos su korupcija, bus kova, reikia nepriklausomos priežiūros bei kontrolės, padarysim ir tokią. „Leo Lt“ veiklą prižiūri bankininkas, kurio banke tos korporacijos sąskaitos. Pasak premjero G. Kirkilo, pati geriausia ir skaidriausia valstybinė priežiūra.
S. Spėčiaus balse - A. Lukašenkos melodija ir demagogija. Iš kur tas bendras dviejų nesulyginamų dydžių gebėjimas? Iš sovietinės nomenklatūrinės praeities. Ta pati prigimtis, tas pats mąstymas, ta pati demagogija, tie patys demokratijos vaizdavimo įgūdžiai ir neribotas godumas. Vietinė ir geopolitinė demagogija. Komunistinių propagandistų kilmė ir mentalitetas. Nepasikeitęs, nes sėkmingai ir teisėtai gvelbiant valstybės milijardus nebuvo ir nėra jokio reikalo keistis. Šiuo metu toks mentalitetas – esminis politinio elito bruožas.
Kainų komisijos pirmininkas nesusilaukė nei premjero, nei demokratinėmis save vadinančių partijų lyderių, nei visuomeninėmis save vadinančių organizacijų palaikymo. Prezidentas taip pat bevelijo pašnekėti apie vertybių irimą ir kitas visuomenę ištikusias blogybes. O juk atrodytų gera proga parodyti, kaip partijoms rūpi žmonių gerovė ir demokratija, išreikšti susirūpinimą, jog valstybės institucijos ir teismai pasitelkiami tam, kad įteisintų žmonių apvaginėjimą. Neatsirado tokių partijų, kurios pasakytų, kaip atėjusios į valdžią tuos energetikų viršpelnius apribotų. O ir negali sakyti – juk beveik visos balsavo už tai, kad Lietuvos energetika būtų perleista „maximalistams“ kartu su visomis galimybėmis semti iš žmonių kišenių, kiek panorėjus. Nesigilindamas į kainų kėlimo „formulės“ niuansus, atkreipsiu skaitytojų dėmesį tik į vieną dalyką. Ir „Leo Lt“ atstovai, ir juos aptarnaujantys politikai senąją kainų skaičiavimo metodiką ir viršpelnius gina pasitelkę atominės elektrinės statymo projektą: esą dalis viršpelnio bus skiriama tai statybai. Vadinasi, pripažįstama esant viršpelnius ir nelabai gražų jų nusavinimą. Tad Vyriausybė galėtų aiškiai pasakyti žmonėms, kad dalis jų mokamų už elektrą pinigų ir bus skirti didžiajam projektui. Tokiu atveju reikėtų pasakyti ir kitą dalyką – kad tai bus visuomenės investuojamas kapitalas. Tačiau kaip tik visuomenė „Leo LT“ reikaluose ir nereikalinga - juk reikėtų jai aiškinti, kaip jos pinigai tampa privačiu kapitalu.
„Leo Lt“ operacija parodė, kad korporacijas aptarnaujantys politiniai verslininkai prastumia įstatymus ir valstybės vardu pasirašo sutartis, kurios ne tik įteisina mokesčių mokėtojų pinigų nugvelbimą, bet ir numato garantijas, kad nugvelbti pinigai niekaip nebūtų sugrąžinti biudžetan – už sugrąžintus tektų daugiau užmokėti. Tačiau visko negali numatyti – ima ir išlenda koks užmiršęs nepriklausomumą vaizduoti Kainų komisijos pareigūnas. Tada jau privataus verslo interesą semti visuomenės pinigus pakyla ginti Vyriausybė bei teismai. Nepaisydami rinkiminių batalijų ir rypavimų apie „skaidrumą“ bei kovą su korupcija. Nepaisydami, nes žino: kad ir ką beišrinktų – Lietuva jau skambiausioji „Leo LT“ styga.
