Po Vilnių vaikšto keista moteris ir niršta ant Kazimieros Prunskienės. Esą politikė apšmeižė jos šeimą, kadaise atvėrusią savo svetingų namų duris K.Prunskienei. Ji pasakoja gausybę smulkmenų istorijos, kuri specialiu teismo sprendimu buvo įslaptinta.
Moteris pasakoja, jog „Šatrija“ buvusi ne vienintelė. Jų buvęs gausus būrys. Ir daugeliui tų žmonių ponia Onutė sakė „tu“, rašo „Lietuvos žinios“.
„Mano mieli lašinukai...“
Onutė nėra tikrasis tos ponios vardas. Slapyvardžio šiai poniai prireikė staiga ir vėliau, kai publikacija ir „Paskutinės instancijos“ tyrimas jau buvo beveik parengti paviešinti. Onutę paprotino jos giminės Vokietijoje. Esą jei bus ištarta jos tikroji pavardė, jie gali būti deportuoti. Kaip KGB bendradarbiai.
Taip sakė Onutė ir tai labai stebino, nes būtent ji pati niekieno neverčiama ėmė reikalauti žiniasklaidos dėmesio iškart, kai viešumoje pasirodė ilgai nuo visuomenės ir teisėsaugos slėptas K.Prunskienės interviu Laimai Pangonytei. Tas, kuriame politikė laisvanoriškai papasakojo, kaip pasirinko „Šatrijos“ vardą. Poniai Onutei ir jos giminaičiams užkliuvo ta K.Prunskienės interviu dalis, kurioje ji pasakojo apie Vokietijoje ją globojusią šeimą.
Štai tie žodžiai: „Mane globojo viena šeima, labai primygtinai, labai pabrėžtinai. Vokietijoje, lietuvių šeima... Mane globodami bandė viską išsiklausinėti, bandė skirti daugybę laiko, kalbėti apie tai, kas buvo, kur aš buvau. Ir man jau visiškai pasidarė keista ir neaišku, kodėl gi jie tai daro. Galų gale aš pastebėjau, kad tas Blagovas kartą, žodžiu, lyg ir apsilankęs buvo, kažkoks buvo toks dalykas, kad jie žino“.
Blagovas? Ši pavardė privertė suklusti žurnalistus, kuriems „Šatrijos“ istorija iki tol atrodė visiškai aiški. Kas jis toks? „Šatrijos“ rezidentas? Laimė, yra ko pasiklausti. Onutė, kai pirmą, antrą, o vėliau ir trečią kartą susitiko su žurnalistais, atnešė savo ranka surašytą telefonų ir pavardžių sąrašą. Esą tai žmonės, kurie galės patvirtinti jos žodžius. Vienas tų telefonų - Vokietijoje ir priklauso poniai Gražinai Kemerait. Paskambiname ir pataikome tiesiai į dešimtuką.
„Ji čia pas mumei gyveno tris mėnesius, bet šitaip apšmeižė, esu labai užsigavus. Ji tokias nesąmones šneka, kad mes sekėm ją ir da visaip“, - tarmiškai, be jokio vokiško akcento prabyla moteris kitame laido gale. „Nu, yra labai nesmagu, bet tegul ją Dievas nubaudžia“, - graudinasi ponia Gražina. „Jaučiatės įsižeidę?“ - tikslinamės. „Nu, aišku, kaip gi gali nesijaust, jeigu žmogui darai iš širdies gera, o jis užpakaliu atmoka,“ - patvirtina ponia Gražina. Ji aiškina, kad K.Prunskienė jų namuose atsirado iš gailesčio, nes labai skundėsi gyvenimu bendrabutyje.
Iš ponios Gražinos pasakojimo aiškėja, kas K.Prunskienei netiko, kad vokiškame bendrabutyje ji buvo visą laiką matoma, neturėjo veikimo laisvės. „Pasigailėjom mudu su vyru ir parsivežėm. O kad mes ją iš visai kitos pusės parsivežėm, tai jau mes agentai esam. Tegul jau ją ten galas... Na, ką padarysi - yra visokių. Ane“?
Ponia Gražina pasakoja, kad jų namuose K.Prunskienė jautėsi labai laisvai: „Kaip namie. Parvažiuodavo iš paskaitų ar iš kur, nežinau, atsidaro šaldytuvą - oooooo... mano mieli lašinukai“. Tačiau apie jokį Blagovą G.Kemerait nepasakojo.
Paprastų darbininkų šeimos namai metų metus buvo ta vieta, kur nuolat apsistodavo į Vakarus iš sovietų Lietuvos važiavę žmonės. Ponios Onutės pateiktame sąraše - Justinas Karosas, 1970 metais pirmą kartą išleistas į Vakarus studijuoti filosofijos. Ten ir Jonas Grigonis, Vilniaus universiteto buvęs prorektorius, kurį Liustracijos komisija pripažino KGB bendradarbiu. Ir tai - tik menka dalis sovietų Lietuvos tariamų intelektualų, kurie kažkodėl rinkdavosi padangų fabriko darbininkų namuose.
Sutvirtindama savo žodžius, Onutė mums pateikė pluoštą nuotraukų, kantriai laukė, kol mes jas nuskenuosime. O tose nuotraukose - šeimyniškos užstalės. Štai čia jauna Onutė, štai - ponia G.Kemerait, K.Prunskienės profilis, J.Karoso santūri šypsena ir... „O šitas iš KGB, šitas – irgi“, - taip ponia Onutė pristatė mums kitus šeimos svečius. Tie iš KGB, kaip vėliau paaiškėjo, veikė per tokią „Tėviškės“ draugiją.
Buvusi Liustracijos komisijos narė, archyvarė Birutė Burauskaitė pasakoja: "Toji draugija knibždėte knibždėjo kagėbistų. Ilgą laiką „Tėviškės“ vadovas buvo tiesiog kadrinis KGB darbuotojas, o jeigu ne vadovas - tai greta jo dirbo kadriniai darbuotojai... Tai buvo KGB lizdas, jie tiesmukai veikė tarp emigrantų."
Ponia Onutė pasakojo, jog jos giminaičiai žinojo, kad bendrauja su KGB žmonėmis. Jie netgi gaudavę iš „Tėviškės“ atlygį už tai, kad vežė į Lietuvą Vokietijoje, lietuvių gimnazijoje, besimokiusius vaikus.
Filosofas? J.Karosas!
Pasistengus internete galima rasti užuominų apie J.Karosą - filosofą marksistą. „Metodologiniai marksizmo filosofijos bruožai“, - toks kūrinio pavadinimas. Filosofinės minties istorijoje šis žmogus neįspaudė gilesnio pėdsako. Tačiau būtent J.Karosas 1970-1971 metais sovietų valdžios išsiunčiamas į Austriją stažuotis Vienos universitete. Kodėl jis? Juk buvo daug gabesnių... Kaip pats aiškina, tiko biografija: iš valstiečių šeimos, komjaunimo aktyvistas. Praėjus dešimtmečiui jis atsidūrė Vakarų Vokietijoje. Oficialiai tikslas tas pats - tobulintis filosofijoje.
J.Karosas pasakoja, kad išvyko vadinamaisiais atšilimo laikais. Valdant Nikitai Chruščiovui. Esą ne jis vienas, bet dar 100 žmonių iš Lietuvos buvo komandiruoti į priešo irštvą - į kapitalizmą. Tas tiesa. Tačiau mums dar žinoma, kad Austrija, į kurią išvyko ponas Karosas, buvo neeilinė šalis šaltojo karo į socialistinį sovietų kontroliuojamą lagerį ir kapitalistinį pasaulį padalytoje žmonijoje. Austrija buvo pirmoji stotelė vadinamųjų otkaznikų - žmonių, drįsusių pareikalauti teisės emigruoti iš sovietijos, kelionėje į laisvę. Viena knibždėte knibždėjo nesutaikomų priešų agentų. Ir štai į ją visiems metams atvažiuoja J.Karosas. Jis pats tai aiškina „švaria biografija“ ir sovietinio aukštojo mokslo sistemos korumpuotumu.
B.Burauskaitė gali pridurti daugiau. Ji sako, kad pati filosofija sovietijos žvalgybai nerūpėjo. Ekonomine žvalgyba užsiėmė gausus būrys fizikų, chemikų. „Filosofija kaip mokslas jiems nerūpėjo - bet (rūpėjo) ryšiai. Ypač su užsienyje gyvenančiais lietuvių filosofais. Kaip žinome, dalis jų jau mirę, bet jie buvo nusiteikę priešiškai Sovietų Sąjungos atžvilgiu. O filosofas su filosofu bendrauja ir yra naudingas tam tikru atžvilgiu“, - pasakoja sistemos ypatumus KGB veiklos žinovė.
Įrodymų, patvirtinančių, kad J.Karosas buvo kaip tik toks filosofas, Lietuvos archyvuose neaptikta. Yra tik kai kurių sutapimų. Pakeliui į užsienius J.Karosas bendravo ir su KGB patikėtiniu profesoriumi J.Grigoniu, pripažintu KGB bendradarbiu. 1983 metais pradėjęs stažuotis Vakarų Vokietijoje, jis atsidūrė pas tuos pačius Kemeraitus.
„Ar prisimenat Gražiną Kemerait?“ - klausėme J.Karoso, iškart, kai jis sukėlė skandalą tarptautinėje konferencijoje. J.Karosas iš aukštos tribūnos supeikė Lietuvos užsienio politikos strategiją ginti Gruziją nuo Rusijos agresijos.
„Žinoma, prisimenu“, - atsakė J.Karosas ir paaiškino, kad G.Kemerait esanti jo sesers klasės draugė. Ponas Karosas pažįsta ir ponios Gražinos vyrą. „Karts nuo karto nuvažiuodavau“, - sakė politikas. Jis puikiai žino ir apie ponios Onutės pastangas apginti savo giminaičius nuo neseniai paskelbtos K.Prunskienės kritikos. „Jų orientacija buvo tikrai patriotinė“, - gina ponus Kemeraitus J.Karosas. Tačiau žodis „patriotinė“ nuskambėjo dviprasmiškai, nes visai neaišku, apie kokį patriotizmą šnekama - sovietinį ar lietuvišką. Juk tvirtina J.Karosas, kurio bendras užstales su šia paslaptinga šeima ir KGB darbuotojais liudija ponios Onutės išplatintos nuotraukos.
Kas meluoja?
Tęsiant tyrimą dviprasmybės virsta nesuderinamais prieštaravimais. J.Karosas pripažįsta, kad jo ir K.Prunskienės sovietmečio komandiruotės į Vakarus - panašios. Tačiau jis teigia, kad jokio slapyvardžio niekada neturėjo, su sovietine žvalgyba ryšių nepalaikė, o jo ataskaitos buvusios griežtai mokslinės. J.Karosas pasakojo, kad kelionėse sulaukė ne KGB, o JAV žvalgybos dėmesio. Esą jo bičiulis buvo įspėtas amerikiečių, kad visi tie atvykėliai iš sovietijos susiję su specialiosiomis tarnybomis.
Tai, kaip apie savo komandiruotes pasakoja J.Karosas ir K.Prunskienė, tiksliau - esminiai tų pasakojimų nesutapimai ir kelia daugiausiai minčių. Aiškindamasi, kai buvo paviešintas jos pačios pasakojimas apie „Šatrijos“ vardo pasirinkimą, K.Prunskienė teigė: „Pasižiūrėjus šį įrašą niekaip neturėtų susidaryti įspūdis, kad kalbama apie kokį nors bendradarbiavimo faktą, jo patvirtinimą. Kalbama tik apie komandiruotę, jos įforminimą pagal tas taisykles, kurios buvo sovietmečiu“.
Tačiau J.Karosas, kuris važiavo tais pačiais keliais, kategoriškai neigia, kad važiuojant į užsienį buvo norma pasirinkti slapyvardį ryšiui su kuratoriumi sovietų ambasadoje palaikyti. „Mano vardas ir pavardė buvo Justinas Karosas... syn jonavič... rusiškai reikėjo pildyt Ivanovič“, - aiškino Seimo narys.
K.Prunskienė apie savo kelionę pasakojo priešingus dalykus: „Man reikėjo pasakyti kokį nors simbolinį žodį, kuriuo galėčiau paskambinusi neminėdama pavardės prisistatyti. Vadinasi, aš tada jau tam tariamam, su kuriuo reikės palaikyt kontaktą, turėjau pranešt, jeigu reikės važiuot į kitą miestą... Tokia mintis, kad šiam tikslui tiktų tik koks nors raganos simbolis. Tai sakau, kokį dabar tą pavadinimą galima būtų prisiimt, kad nei savo vardo, nei kokio gražaus dalyko tokiam tikslui nepasakysi. Sakau, vienintelę žinau raganą, tai - Šatrijos ragana“.
Kas meluoja - J.Karosas, kuris neigia, kad KGB duodavo užduotis vykstantiems į užsienio komandiruotes, ar K.Prunskienė, kuri netgi pamini savo kontaktinio asmens, kuriam Vokietijoje turėjo prisistatyti kaip „Šatrija“, pavardę Blagovas.
Tada, 1991-aisiais, politikė pasakojo: „Jo pavardė buvo Blagovas, mokslo atašė. Jis pasakė, kad jeigu reikės, būtent jam skambinti ir kad tai bus mano vienintelis ryšys“. Taip ir nutikę po vieno iš susitikimų su Vokietijos lietuviais. K.Prunskienė buvo aplankyta „paties Blagovo, kuris aiškiai dirbo kaip mokslo atašė ir kaip, matyt, ar ten jie visi KGB tarnautojai, aš negaliu tvirtinti, bet, kad jisai turėjo ryšį ir su tom tarnybom, kurios mane išlydėjo, užėjusios pasakyti, kad ten man kažkas prisistatys, tai čia akivaizdu“. J.Karosas apie tokią pažintį tyli.
Gerai išstudijavusi KGB bendradarbių santykius su samdytojais, B.Burauskaitė K.Prunskienės pasiteisinimus, esą tai buvusi „sovietinė komandiruočių tvarka“ vadina absurdu. „Jūs įsivaizduojate tokią situaciją. Jūs esate, tarkime, mokslininkas, išvykęs stažuotis į Vokietiją, ir staiga jums kažkokia provokacija. Jūs skambinate į ambasadą ir prisistatote. Sakote: „Aš Šatrija“. Nepasakot, kad aš čia tokia ir tokia, kas būtų logiška, nes į ambasadą kreipiatės kaip asmuo. O slapyvardžiu irgi kreipiasi, tik ne šiaip kas nors, o agentas į rezidentą, - tik vienas atvejis“. Visais kitais atvejais keliauninkai vykdavo be slapyvardžių.
„Jiems rūpėjo“
Vytautas Landsbergis, ilgus metus viešai koneveiktas už tai, jog esą visiškai nepagrįstai persekioja K.Prunskienę, kloja ant stalo dokumentus: „Tie dokumentai nėra slapti. Jie buvo nagrinėjami, ir Aukščiausiojo Teismo kolegijos sprendimas paskelbtas nurodant bylas ir bylų numerius. Agentūrinės bylos numerį ir datą, kada agentūrinė byla Šatrijos vardu išvežta į Maskvą“.
Dar europarlamentaras mini LTSR KGB pirmininko Petkevičiaus raštą: „Čia labai didelis dokumentas, kaip kovoti su lietuvių emigracijos kenksminga nacionalistine veikla prieš Tarybų Sąjungą. Tarp priemonių štai trečia: baigti vykdyti ir nusiųsti privačiu kanalu į JAV, VFR ir Australiją patyrusius agentus, turinčius giminystės ryšių. Ir išvardijami tie agentai. Ta pačia kryptimi panaudoti agentus „Gediminą“, „Algį“, „Žilviną“, „Alių“, „Šatriją“, „Justą“, „Juodupį““.
Viešoje diskusijoje apie „Šatriją“ visuomet stigo esminio dalyko. Kas, kad ji buvo „Šatrija“, jei nuo jos niekas nenukentėjo? Skandalingasis ir kažkodėl ilgai nuo teisėsaugos slėptas K.Prunskienės interviu atskleidžia, jog nukentėjusiųjų buvo. Tiksliau buvo žmonių, apie kuriuos K.Prunskienė rašė ataskaitas jiems apie tai nežinant.
„Pavyzdžiui, mano pirmosios ilgos komandiruotės metu jiems buvo labai įdomu, kaip vokiečių mokslininkai žiūri į mūsų ekonomiką, kaip jie įsivaizduoja, ką galėtume, ką galėtų Tarybų Sąjunga kitaip padaryti. Pavyzdžiui, kai mano ataskaitoj buvo tokio profesoriaus Vedikino pavardė. Garsus sovietologas, 30 metų dirbęs dėl agrarinių reformų. Tai turbūt Jurijaus Andropovo, kuris rengėsi reformuoti, politikai buvo irgi įdomu žinoti, kaip jis žiūri į visą šitą kryptį", - čia ne kieno nors kito, o pačios K.Prunskienės pasakojimas apie savo darbą „jiems“. Dar ji pasakojo, kad to sovietologo ir dar vieno vokiečio profesoriaus vizitus į Lietuvą derindavo skambučiais „į ten““.
Anot V.Landsbergio, yra ir konkrečių pėdsakų apie ataskaitas: "Pranešimai apie vieną Amerikos lietuvių šeimą iš „Šatrijos“, apie studentų nuotaikas aukštosiose mokyklose. Vadinasi, tai, kas čia parašyta - "sutinku padėti valstybės saugumo organams spręsti kai kuriuos juos dominančius klausimus".
Čia V.Landsbergis pacitavo „Šatrijos“ pasižadėjimo fragmentą. Pasižadėjimo autentiškumą patvirtino net kelios ekspertizės, tačiau įtakos K.Prunskienės politinei karjerai tai neturėjo. Ji buvo skiriama į atsakingas pareigas, turėjo Valstybės saugumo departamento (VSD) leidimus dirbti su slapta informacija.
Žino tie, kam reikia
„Kažkam tai yra patogu“, - spėja B.Burauskaitė. Seimo narys Audronius Ažubalis, tyrinėjęs Lietuvos diplomatinio korpuso ryšius su KGB, mano, kad praeities dėmės paverčia žmones marionetėmis. „Toks žmogus yra pažeidžiamas. Jis tampa priklausomas nuo to ministro ar premjero ir dar nuo to asmens, kuris jam davė kažkuriame kabinete išrišimą. Toks žmogus yra valdomas“, - sako Seimo narys. Be to, „dėmėtas“ žmogus gali būt šantažuojamas kitos pusės. „Senųjų šeimininkų, kurie tik pakeitė iškabas. FSB turiu galvoje ar GRU, ar dar kieno“, - patikslina politikas.
K.Prunskienė 1991-aisiais ir neslėpė, kad buvo šantažuojama: „Pirmą Sąjūdžio savaitę pas mane atėjo instituto kuratorius - žinot, visos įstaigos turėjo savo kuratorius. Instituto kuratorius, nesvarbu, pavardė nelietuviška. Jis atėjo man pasakyti, kad... jam gali tekti irgi pasitraukti, jis nori patart, bet jis mano, kad jam irgi teks pasitraukt iš KGB veiklos, nes jis nenorėtų, jeigu po 10 metų bus atversti tos istorijos puslapiai, kad jo vaikai pamatytų juodus darbus. Duodamas suprasti, jog bus susidorojimas“.
Ponas A.Ažubalis nesidomėjo „Šatrijos“ byla. Jis mėgino ištirti Lietuvos diplomatinį korpusą, sužinoti, kiek ten yra buvusių KGB bendradarbių, bet susidūrė su itin keista VSD pozicija. „Gavome patvirtinimą iš Lietuvos ypatingojo archyvo, kad yra medžiagos apie kai kuriuos asmenis, dirbančius diplomatinėj tarnyboj, ir apie jų ryšius su sovietinėmis specialiosiomis tarnybomis. Tačiau, kad pateiktų Seimui šią medžiagą, reikalingas VSD leidimas“, - pasakojo A.Ažubalis.
VSD leidimo nedavė. „Mes gavom informacijos - tai yra jų oficialių asmenų žodžiai - kad „ką reikia, mes informavome““, - sakė A.Ažubalis. Jis pridūrė: „Tai reiškia, kad kažkokia informacija, vadinamoji jautri informacija, buvo teikiama atskiriems aukštiems valstybės pareigūnams apie taip pat labai aukštus ir atsakingas pareigas einančius asmenis“.
Ponia B.Burauskaitė kalba apie "kabinetinę liustraciją": "Liustracija vyko ne tik komisijos kabinete. Būdavo nutariama nejudinti. Aš šitą dabar tvirtai pasakysiu. Kur vykdavo? Aukštesniuose sluoksniuose. VSD generalinio direktoriaus kabinete, manyčiau." Tiesiog ten buvo nusprendžiama, ką judinti? „Taip“, - patvirtino buvusi Liustracijos komisijos narė.
A.Ažubalio ir B.Burauskaitės liudijimai leidžia įtarti, kad ryšiais su KGB susitepę žmonės galėjo tapti vadinamųjų valstybininkų grupuotės įkaitais. Jie buvo ir tikriausiai tebėra šantažuojami, nes bijo. Ko bijo? Bijo vieną kartą pasakyti apie save visą tiesą ir išsilaisvinti.
Rūta Grinevičiūtė
