„Balsas.lt savaitėje“ svarstoma, jog šiemet kovo 11-ąją Maskvoje į garsų Rusijos bankininką pasikėsino čečėnų mafijai priskiriamas šaulys.
Kadaise kone kasdien Maskvos ar kito didesnio Rusijos miesto gatvėse verslininkų žudynės buvo tapusios šalies vizitine kortele. Pastaruoju metu šaltakraujiškos žinomų veikėjų žmogžudystės Rusijoje aprimo.
Todėl kovą Maskvoje įvykusią pasikėsinimo į bankininką dramą daugelis ekspertų pavadino vienu mįslingiausių 2009 metų kriminalinių incidentų.
Panašu, kad tikslas, kodėl buvo pasikėsinta į garsaus Rusijos bankininko Aleksandro Antonovo, „Snorą“ valdančios Rusijos verslo grupės „Konvers Group“ vadovo, gyvybę, netrukus gali būti atskleistas.
Šūviai prie mašinos
Kovo 11-osios rytą Rusijos sostinėje banko „Snoras“ savininko Vladimiro Antonovo tėvas Aleksandras išėjo iš namų ir pasuko prie šarvuoto savo limuzino „Mercedes-Benz“. Jis jau buvo beatidarąs automobilio dureles, kai staiga pribėgo kaukėtas vyras, pritūpė ir abiem rankomis laikydamas 9 milimetrų kalibro automatinį ginklą ėmė šaudyti. Asmens sargybinis kūnu užstojo bankininką nuo kulkų.
Po kelių minučių medikai ir milicijos darbuotojai atvažiavo į nurodytą vietą ir išvydo dviejų krauju paplūdusių žmonių kūnus. Jiems nusikaltimo vietoje buvo mėginama suteikti pirmąją pagalbą. Netrukus sužeistos aukos išvežtos į artimiausią ligoninę.
Tirdami mįslingą išpuolį, teisėsaugininkai prieš pat šv. Velykas aptiko nenuginčijamų įrodymų, kad šūvius į A. Antonovą ir jo asmens sargybinį galėjo paleisti čečėnas Timuras Isajevas. Teigiama, kad jį pasikėsinimo dieną prie bankininko namų atvežė taip pat čečėnas Aslambekas Dadajevas.
Rusijos žiniasklaida neabejoja, kad pasikėsinimas į A. Antonovą yra glaudžiai susijęs su Kaliningrado srityje vykdoma abiejų Antonovų komercine veikla. Neoficialiais duomenimis, bankininkai trukdė čečėnų mafijos klanams, todėl sulaukė įspėjamųjų šūvių. Tai buvo tarytum perspėjimas laiku atsitraukti. Koks verslas supriešino žinomus bankininkus su įstatymų nepaisančiais čečėnais, rusų žurnalistai vis dar neatskleidžia.
„Balsas.lt savaitė“, pasidomėjusi išpuolio prieš A. Antonovą tyrimo peripetijomis, iš banko „Snoras“ atstovų gavo lakonišką atsakymą: „Nekomentuosime ir prašom neminėti mūsų banko vardo.“
Atliko darbą ir slepiasi aūluose
Maskva, Kaunas, Vilnius. Tai tik keletas šioje istorijoje minimų miestų, kuriuose aidėjo samdomų žudikų iš Čečėnijos šūviai.
Savo pavardžių nenorintys skelbti aukšti Lietuvos kriminalinės policijos pareigūnai, kuriems teko stažuotis Rusijoje, savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ pasakojo, kad čečėnų bendrija Maskvoje susiformavo devintajame dešimtmetyje. Iš pradžių čečėnai telkėsi keliuose Rusijos sostinės mikrorajonuose, bet netrukus sustiprino savo įtaką ir pradėjo kontroliuoti svarbiausius objektus.
Tuo metu samdomoji žmogžudystė kriminaliniame pasaulyje tapo populiari. Remiantis 1992 metų Rusijos saugumo duomenimis, didžiausia ir įtakingiausia Maskvos nusikalstama grupuote pripažinti čečėnai. Vien tais metais ją sudarė apie 400 aktyvių smogikų, Maskvoje buvo įvykdyta daugiau kaip 100 verslininkų ir kriminalinių šulų žmogžudysčių.
Čečėnų mafijos nariai iš kitų pasaulyje paplitusių nusikalstamų susivienijimų išsiskiria gebėjimu tobulai slapstytis. Čečėnų vadus labai sunku pagauti, nes savo šeimas jie įkurdina skirtinguose miestuose. Iš jų atvažiuoja tik ginkluoti vykdytojai.
Teisėsaugos duomenimis, užsakomąsias žmogžudystes vykdo gastrolieriai – žudikai, paprastai nemokantys kalbos, nepalaikantys ryšių su kitatikiais. Juos rusų milicija vadina vienos užduoties vykdytojais: atvažiavo į miestą, atliko darbą ir išvažiavo. Įvykdę užduotį, jie paslaptingai dingsta kalnų aūluose. Tokiais atvejais žudiko rasti beveik neįmanoma.
Slaptas banditų susitarimas
Rusijos teisėsaugos veteranai savo memuaruose prisimena, kaip 1988 metais vykusiame Rusijos sostinės banditų susirinkime buvo pasidalytos Maskvos teritorijos. Dalyvauti šiose dalybose atsisakė tik čečėnai, jie pareiškė geriau užimsią visą miestą nei vykdysią šešėlinę veiklą užmiesčio rajonuose. Šis konfliktas tapo pirmo banditų karo priežastimi. Įtakingiausi rusų gangsteriai susivienijo, pasitelkė ginklus bei miliciją ir ėmė stumti čečėnus iš miesto.
Šie apsimetė, kad pasidavė, o iš tiesų užmezgė ryšius su KGB bei milicijos viršininkais ir išdavė konkurentus. Iš pirmo žvilgsnio taiki padėtis tęsėsi iki 1991-ųjų pavasario. Antras banditų karas Rusijos sostinėje sutapo su stačiatikių Velykomis. Jam iš legendinio Butyrkų kalėjimo vadovavo Maskvos šešėlinio pasaulio autoritetas Sergejus Timofejevas, pravarde Silvestras.
Jis ketino per vieną dieną likviduoti visus čečėnų mafijos bosus, bet dėl informacijos nutekėjimo planas žlugo.
Orechovo grupuotei vadovavęs Silvestras netrukus ėmė ruoštis naujam karui su čečėnais. Jis į savo pusę pritraukė žiaurumu garsėjančius vadinamosios kurganų grupuotės narius. Jie buvo reikalingi vykdant jėgos akcijas.
Čečėnams pasipriešinusių mafijos veikėjų ir atsitiktinai jos voratinklyje atsidūrusiųjų likimai susiklostė skirtingai.1994 metų rugsėjo 13 dieną Silvestras susprogdintas savo prabangiame automobilyje „Mercedes-Benz 600“.
Iki juodumo apdegęs vyro kūnas vėliau buvo atpažintas iš asmeninių daiktų − stebuklingai išliko vizitinės kortelės su Rusijos prezidento tarybos narių, vagių autoritetų bei Vidaus reikalų ministerijos karininkų pavardėmis.
Ryšys tarp dviejų bylų
2004 metų balandžio 23 dieną prie savo namo Kaune vartų buvo nušautas bendrovės „Italiana International“ prezidentas, su tarptautiniu mafijos tinklu siejamas Valdas Jakutis. Juodą peruką užsidėjęs vyras paleido į kaunietį 4 šūvius, sužeidė jo brolį ir dingo aplinkiniuose kiemuose. V. Jakutis nuo sužeidimų išsyk mirė automobilyje.
Kai kurie pareigūnai mano, kad mirtini šūviai į V. Jakutį galėjo būti po Lietuvos bokso federacijos prezidento, „daškinių“ vadeivos Remigijaus Daškevičiaus, pravarde Daškė, nužudymo prasidėjusio karo tąsa.
2001-ųjų lapkritį Vilniuje, pasislėpęs nuomotame bute, snaiperis į telefonu prie restorano „St. Valentino“ besišnekučiuojantį Daškę nukreipė optinį taikiklį ir paleido mirtiną šūvį.
V. Jakutis ir Daškė artimiau bendrauti pradėjo, kai sumanė imtis bendro verslo Kaliningrade. Prieš mirtį V. Jakutis bičiuliams prasitarė, kad šiame Rusijos mieste be nusikalstamo pasaulio autoritetų priedangos nebuvo galima įvykdyti nė vieno didesnio sandėrio, susijusio su cigaretėmis ar alkoholiu.
Daškė galėjo nevaržomai bendrauti su Kaliningrado banditais. Ypač artimai jis pažinojo šio miesto kriminalinio pasaulio legendą Olegą Škilį.
Kriminalinės policijos darbuotojai įsitikinę, kad V. Jakučio ir R. Daškevičiaus mirtys yra susijusios. Ne kartą buvo keliama versija, kad planą nužudyti abu kauniečius sukūrė Kaliningrado mafijos atstovai, o mirtinus šūvius į abu vyrus galėjo paleisti samdomi žudikai, atvykę iš Čečėnijos. Tačiau ir šios versijos pareigūnai iki šiol negali įrodyti, nors negali ir paneigti.
TIK FAKTAI
Portalo „Slaptai“ teigimu, 2002 metais Rusijos spauda koncerno „Konvers Group“ valdomo „Konversbank“ atėjimą į Lietuvą palaikė abejotinu sandoriu, mat neseniai ši grupė turėjo didelių finansinių rūpesčių.
Remiantis portalo „Slaptai“ duomenimis, „Konversbank“ savų interesų turėjo ir Rusijos karinė žvalgyba (GRU). Šiame banke aukštas pareigas ėjo GRU karininkai ir analitikai.
2003 metais paskelbus, kad „Alitos“ privatizavimo konkursą laimėjo italas Luigiterzo Bosca, V. Jakutis ėmė rinkti informaciją, esą per šį italų verslininką veiklą vykdo su buvusiu „daškiniu“ Rolandu Dromantu, pravarde Ilgas, sieta bendrovė „Boslita“.
Už informaciją apie žudiką V. Jakučio artimieji pažadėjo 100 tūkstančių litų, tačiau jis iki šiol nerastas.
Nors turėjo solidžią apsaugą, pirmasis cigarečių kontrabandininkų ir mafijos kare krito R. Daškevičius (dešinėje). (Autoriaus archyvo nuotr.)
