Baronienė Catherine Ashton, tapusi Europos Sąjungos įgaliotine užsienio reikalų ir saugumo politikai, neigia gavusi finansavimą iš TSRS, kai buvo D. Britanijos organizacijos „Kampanijos už branduolinį nusiginklavimą“ iždininkė. Nors C. Ashton atmeta šiuos įtarinėjimus, Šaltojo karo metu KGB ir panašios spectarnybos D. Britanijoje veikė labai intensyviai.
Nuo Šaltojo karo pabaigos praėjo praktiškai du dešimtmečiai. Vis dėlto, dulkes nuo istorijos puslapių vėl nupūtė Europoje kilęs skandalas. Kai kurie Europos Sąjungos politikai baronienei C. Ashton, kurią galima pavadinti naująja ES užsienio reikalų ministre, pareiškė priekaištus dėl neva gautų KGB lėšų.
Be abejo, Šaltasis karas buvo konfliktų, įtampos ir varžymosi tarp Vakarų ir Rytų (JAV ir TSRS bei jų sąjungininkų) laikotarpis nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio vidurio iki XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios. Šiuo laikotarpiu varžymasis pasireiškė įvairiose srityse.
Šaltojo karo metu tiesioginio karo tarp ideologinių priešininkių nebuvo, tačiau vyko intensyvi propagandinė, politinė ir ekonominė kova. Be to, lenktyniauta įgyvendinant įvairias mokslinių tyrimų bei naujų technologijų kūrimo programas, taip pat dėl kuo didesnių pasiekimų kultūros ir sporto srityje.
Taigi, Šaltąjį karą galima pavadinti totaliniu karu – aišku ne tokio pobūdžio, kaip realiuose kariniuose susidūrimuose tarp priešiškų politinių ir ideologinių blokų, bet kova vyko ne mažiau nuožmiai ir įtemptai. Nematomam frontui – žvalgybai ir kontržvalgybai Šaltojo karo metais buvo skiriamas ypatingas dėmesys.
Todėl pareikštos pastabos dėl baronienės C. Ashton galimo bendradarbiavimo su KGB turi tam tikra, bent jau teorinį pagrindą. Svarbiausiame JAV atramos punkte – D. Britanijoje, slaptosios sovietų tarnybos veikė viso Šaltojo karo metu. Kai kuriuos KGB agentus ar jų pagalbininkus pavykdavo iššifruoti, kai kurie sėkmingai veikė metų metus, Maskvai teikdami slapčiausią informaciją (be abejo, priešingoje pusėje ne ką kukliau, dažnai tose pačiose sferose ir tais pačiais metodais veikė Vakarų spectarnybos).
Šiaip ar taip, kalba eina apie D. Britaniją, todėl atkreipkime dėmesį, kad KGB siekė įtakoti ir D. Britanijos politinius procesus – vienaip ar kitaip skatino, rėmė įvairias pacifistines organizacijas. Viena tokių KGB remtų organizacijų galimai buvo ir „Kampanija už branduolinį nusiginklavimą“, kurioje tuomet dirbo ir baronienė, dabartinė ES užsienio reikalų vadovė Catherine Ashton.
Tokia veikla KGB agentams buvo labai svarbi, nes tuo laikmečiu Vakaruose kilo nemažas pacifistinis sąjūdis, minios Europoje ir JAV dalyvaudavo antimilitaristiniuose mitinguose, siekė branduolinio nusiginklavimo. Prie tokių nuotaikų bumo prisidėjo ir sociokultūriniai sąjūdžiai, hipių judėjimas, „The Beatles“ muzikinė filosofija ir t.t.
Be abejo, Vakarų demilitarizavimąsis ir visuomenės nepritarimas karo pramonės plėtrai buvo sena Maskvos svajonė. Tuo tarpu Vakarams tokie visuomenės dėsningumai kėlė didelį nerimą, nes tuo jau ne tik propagandiniais, bet ir kariniais tikslais galėjo pasinaudoti Kremliaus vadovai. Todėl Vakarų (tame tarpe ir D. Britanijos) spectarnybos atidžiai sekė tokius judėjimus, rinko apie juos informaciją.
Savaime suprantama, kad neturint konfidencialios informacijos sudėtinga tvirtinti, jog dabartinė ES užsienio reikalų vadovė gavo tiesioginį ar netiesioginį finansavimą iš KGB rezervų, šiuo metu Europos Sąjungoje kilo menamas ažiotažas. Tačiau šio klausimo sprendimu turėtų užsiimti ne atskiri politikai (ypač dešinieji), kurie C. Ashton galbūt nemėgsta dėl jos kairuoliškų politinių pažiūrų, bet istorikai o galbūt ir atitinkamų tarnybų atstovai.
Tačiau kad ir kuris variantas pasitvirtintų nereikia pamiršti, kad Šaltasis karas baigėsi, o buvę priešininkai turi ne tik kad bendrauti tarpusavyje, bet susivienyti prieš tokias potencialias grėsmes, kaip didėjantis ekstremizmas ir pasaulinės finansų krizės.
Gediminas Dubonikas
