Kasmetinis Rusijos ir Ukrainos ginčas dėl dujų tiekimo tampa grėsmingas
Konfliktai dėl dujų tarp Rusijos ir Ukrainos prasiverždavo kiekvienų pastarųjų trejų metų pabaigoje. Taigi, kai Rusija pirmąją Naujųjų metų dieną Ukrainai nutraukė dujų tiekimą, naujienos nepateko į pirmuosius laikraščių puslapius. Europos Sąjunga, kuri ketvirtadalį savo dujų importuoja iš Rusijos, stebėjo, kaip abi pusės keičiasi kaltinimais, bet stengėsi į konfliktą nesikišti, laikydama tai paprasčiausiu techniniu ginču.
Pačioje Ukrainoje nuotaikos buvo pakankamai ramios: šalis Rusijos dujomis apsirūpino prieš kelis mėnesius ir turi pakankamai atsargų, kad ištvertų iki pavasario. Ukrainos nacionalinė dujų kompanija „Naftogaz“ pagrasino konfiskuosianti Rusijos dujas, jei nebus pasirašytas naujas susitarimas. Rusija pacitavo prieš trejus metus pasirašytą susitarimą dėl tranzito, kuris atskyrė ES sutartis nuo sutarčių su Ukraina ir kuris galioja iki 2013 m.
Bet sausio 5 dieną, pirmadienį, abi šalys konfliktą perkėlė į kitą lygmenį. Pirma, įtartinas teismo sprendimas Kijeve vienašališkai anuliavo Rusijos ir Ukrainos susitarimą dėl tranzito. Po kelių valandų Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas valstybės kontroliuojamam energijos milžinui „Gazprom“ viešai liepė sumažinti gamtinių dujų tiekimą Europai per Ukrainą tokiu pačiu kiekiu, kokį Ukraina „pavogė“ iš Rusijos.
Ukraina griežtai neigia, kad ji kažką pavogė. Ukrainos ministro pirmininko pirmasis pavaduotojas Grigorijus Nemyria teigia, kad permainingas „Gazprom“ elgesys gali pakenkti sudėtingai tranzito sistemai. Jis tvirtina, kad Ukraina paprasčiausiai paėmė pakankamai dujų tam, kad užtikrintų savo funkcionavimą ir kad Rusija neracionaliai reikalauja, kad Ukraina Europos vartotojams kompensuotų nuostolius.
Vis dar neaišku, kas galiausiai yra atsakingas už dujų tiekimo nutraukimą Europai. Bet sausio 7 dieną kai kurios žemyno dalys liko be taip reikalingo importo. Ypač stiprus smūgis buvo suduotas Slovakijai, Vengrijai ir Bulgarijai, gamtinių dujų įšaldymas taip pat buvo jaučiamas Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Konfliktui išplitus, V. Putinas nurodė, kad jokios gamtinės dujos neturėtų kirsti Rusijos ir Ukrainos sienos.
Rusija stengėsi pavaizduoti Ukrainą kaip nepatikimą tranzitinę valstybę, kuri kelia pavojų Europos energetiniam saugumui ir kuri yra netinkama integruotis į Europą. Savo ruožtu Ukraina teigia, kad konfliktas vėl Rusiją parodė kaip baugintoją, kuri dujas naudoja kaip politinį ginklą. Kol kas ji turi kelias geras kortas, tarp jų – didžiules dujų atsargas ir krentančią paklausą iš pramoninių vartotojų. Be to, Ukrainai nereikia nerimauti dėl tiesioginių susitarimų su Europos vartotojais, nors ji ir pasirašė bei ratifikavo Europos energetikos chartijos sutartį, kurios nepasirašė Rusija. Antra vertus, Rusija sutartyje yra įsipareigojusi Europai tiekti dujas. Dar viena papildoma problema Rusijai yra ta, kad jos atsargų saugyklos yra pilnos: jei ji greitai nepradės pumpuoti, jai gali tekti pradėti deginti perteklių.
Dabar Rusija ir Ukraina vėl pradėjo derybas ir sutiko tarptautiniams ekspertams leisti stebėti vamzdyną, kuriuo vėl galėtų pradėti tekėti dujos. Tačiau reputacinė žala buvo padaryta abiem šalims, ir kaip tiekėja Rusija galėjo nukentėti labiau.
Ginčas turi kelis sluoksnius. Vienas susijęs su pinigais. Ilgus metus Ukraina už savo dujas mokėjo daug mažesnę nei rinkos kainą. „Gazprom“ teigia, kad Ukraina, kuri praeitais metais už 1 tūkst. kubinių metrų dujų mokėjo 179,5 dolerius, turėtų mokėti rinkos kainą (kuri dabar yra daugiau nei dvigubai didesnė). Judėdamos prie sprendimo, Rusija ir Ukraina praeitų metų spalį susitarė dėl palaipsnio perėjimo prie rinkos kainų ir ilgalaikių tiesioginių sutarčių.
Bet dujos nėra prekė, kuria yra visiškai laisvai prekiaujama: jos pristatymas iš dalies priklauso nuo tranzitinio Ukrainos kontroliuojamo vamzdyno. Ukraina teigia, kad mažai mokėdama už Rusijos dujas, ji iš „Gazprom“ mažai ima už tranzitą į Europą. Jos 1,6 dolerių mokestis už 1 tūkst. kubinių metrų dujų už 100 km yra per pusę mažesnis už mokestį, kuris imamas kitose Europos šalyse. „Gazprom“ Ukrainai pasiūlė parduoti dujas už 250 dolerių už 1 tūkst. kubinių metrų, nekeičiant tranzitinio mokesčio. Ukraina pasakė, kad ji mokės 201 dolerį, jei Rusija tranzitinius mokėjimus pakels iki 2 dolerių.
Jei tai būtų vien tik komercinis ginčas, kompromisas būtų surastas. Bet taip pat svarbios yra politinės požeminės srovės. Tarp Rusijos ir Ukrainos yra likę nedaug meilės, ypač po prieš ketverius metus įvykusios Oranžinės revoliucijos. Visai neseniai Rusija apkaltino Ukrainą, kad ši per rugpjūčio mėnesį vykusį karą Gruzijai tiekė ginklus, ir teigė, kad formuodama savo politiką į tai atsižvelgs.
Dar labiau reikalus komplikuoja politinė konkurencija pačioje Ukrainoje, kur ministrė pirmininkė Julija Timošenko varžosi su prezidentu Viktoru Juščenko. Gruodžio 31 d. J. Timošenko buvo pasiruošusi skristi į Maskvą, kad užbaigtų sudėtingas derybas dėl dujų, bet V. Juščenko akivaizdžiai sutrukdė jos pastangoms.
Europa seniai nesikiša į Rusijos ir Ukrainos santykius dėl gamtinių dujų. Dabar ji gali neturėti kito pasirinkimo ir privalėti įsikišti. „Gazprom“ vadovai tvirtina, kad pagrindinė šio konflikto pamoka yra poreikis pagreitinti alternatyvaus vamzdyno, kuris aplenktų Ukrainą, statybą. Ukraina tvirtina, kad artimesnė integracija su Europa yra vienintelis būdas padidinti energetinį saugumą. Bet svarbiausia pamoka yra ta, kad jei Europa nediversifikuos savo energijos tiekimo, ji liks Rusijos nenuspėjamo elgesio su savo kaimynėmis įkaite.
Parengta pagal The Economist
