Lietuva ieško didelių tikslų, bet jų neranda. Visur integravusis ir nespėjus į euro zoną, pradedama nesveikai fantazuoti.
Ispanų filosofas Chose Ortega y Gassetas veikale „Masių sukilimas“ rašė, kad nacijos kuriasi apeliuodamos į didingą praeitį. Iš tiesų į valstybes susitelkiančias bendruomenes suburia bendri projektai ir siekis ką nors nuveikti kartu. Ar ištisais miestais kasmet iš savo šalies emigruojantys lietuviai dar turi bendrų tikslų?
Vilnius, Klaipėda ir išlikimas
„Tarpukario nepriklausoma Lietuva ir jos diplomatija, esant nuolatinio karo grėsmei ir bekonieną eksportuojant į Angliją, kitas rinkas, kėlė sau iš esmės du svarbius tikslus. Tai buvo Vilniaus atsiėmimas ir Klaipėdos išlaikymas. Antanui Smetonai jėga užgrobus valdžią, vadinamasis Klaipėdos sukilimas jau buvo įvykęs, o šalies diplomatijai buvo pavykę laimėti pergalę dėl jo rezultatų įteisinimo. A. Smetona šiuos laurus galėjo lengvai nusiskinti, ką ir padarė. Kitų tikslų Lietuva sau negalvojo kelti. Siekta žūtbūt bičiuliautis su Rusija. Lenkija buvo priešas, o iš Vokietijos irgi gero nelaukta“, – sakė Mykolo Romerio universiteto docentas, istorikas Ramūnas Trimakas.
Pasak jo, platesnio požiūrio į reikalus būta nebent diplomatiniuose sluoksniuose. „Mėginimai laviruoti ir išlikti tarp Rusijos ir Vokietijos prasidėjo ketvirto dešimtmečio pabaigoje. Prieš Lietuvos diplomatiją reikia nukelti kepurę. Jie pirmieji suprato, kur link viskas rieda, ir vieninteliai adekvačiai sureagavo, kai katastrofa įvyko. Gali būti labai talentingas, bet juk šalies diplomatija priklauso nuo vidinių galios centrų. Šiuo atveju tai buvo autoritetinis režimas, kuris sėdėjo Kremliaus kišenėje. Kai viskas žlugo ir nebereikėjo klausytis idiotiškų instrukcijų iš Kauno – diplomatai padarė tai, ko nepadarė pakrikęs režimas – kovėsi už niekam nerūpinčios šalies reikalo nuolatinį prisiminimą. Pasiekė didį tikslą – okupacijos nepripažinimo politika buvo svarbi“, – „Balsas.lt savaitei“ sakė istorikas.
Inercijos laikotarpis
Ambicingų tikslų užsienio politikoje neturėjimas, neutralitetas ir sėdėjimas lyg pelei po šluota, kaip rodo istorija, ne visada reiškia pozityvius rezultatus. Istorijos pamokas mėginta išmokti. Kartais tai skatino ir asmeniniai veiksniai.
Atkūrus nepriklausomybę 1990 metais užsienio politikos architektūra ir šalies egzistavimo pasaulio žemėlapyje prasmė buvo patikėta prezidentui, kurį nutarta rinkti visuotiniu balsavimu. Velionis prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, kuris prieš tai pabuvo okupacinės administracijos galva, greitai sumojo, kad reikia prisitaikyti. Tuo metu suformuluotas siekis Lietuvą integruoti į Vakarų organizacijas tiko ir jam, kad tik galėtų likti valdžioje.
Būtent todėl 1994 metų sausio 4 dieną jis išsiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Wörneriui su oficialiu prašymu priimti Lietuvą į NATO. Laiške išdėstyta pozicija, pagrįsta visų parlamentinių partijų atstovų pasirašytu susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti NATO nare. Jam vadovaujant prasidėjo ir integracija į Europos Sąjungą (ES).
Pirmieji ketveri dvi kadencijas baigusio prezidento Valdo Adamkaus vadovavimo metai pasižymėjo ambicingu tikslu – narystės NATO ir ES siekio tolesniu ridenimu tikslo link. Kai viskas buvo realiai pasiekta ir JAV prezidentas nuo Vilniaus rotušės laiptų paskelbė, kad Lietuvos priešai yra ir Amerikos priešai, V. Adamkus ėmė ir pralaimėjo rinkimus.
Trumpas ir nesėkmingas Rolando Pakso prezidentavimas buvo savaip keistas. Didžiųjų užsienio politikos tikslų įforminimo laikotarpį vainikavo referendumas dėl narystės ES, kurį šiek tiek diskreditavo ta proga siūlytas pigesnis alus ir skalbimo milteliai. Reikalo nepapuošė ir apkalta šalies vadovui, kuris pasiklydo tarp trijų interesų pušų. Jokiomis tarptautinių tikslų ir uždavinių inovacijomis pasižymėti R. Paksas nespėjo, nors ir skrido į Iraką – nusifotografuoti su ten tarnavusiais Lietuvos kariais.
Demokratijos riterių epocha
Vėliau sekė antroji prezidento V. Adamkaus kadencija. Paskelbta, kad Lietuva bus regiono lydere ir neš demokratiją per Ukrainą iki pat Kaukazo šalių. Tuo metu, kai Lietuvoje griaudėjo Valstybės saugumo departamento skandalas ir ryškėjo užkulisinių, antidemokratinių procesų mastas, buvo deklaruojamas siekis išmokyti demokratijos visus, ką tik pasieksime Rytuose.
V. Adamkus Kijevo Maidano aikštėje per vadinamąją Oranžinę revoliuciją, užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas Tbilisyje, kurio link artėja Rusijos pajėgos, Lietuva, pagal ES įgaliojimus mokanti demokratijos Azerbaidžaną – tokie dalykai jau tapo istorija.
Politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas teigia, kad tokią kryptį iš esmės sužlugdė ne tiek Lietuvos vadovų kaita, kiek pakitęs Lietuvos partnerių požiūris. „Sugadinti Lietuvos ir Lenkijos santykiai savaime sugriovė neblogą idėją. Šiuo metu aiškios vizijos pasigendu ir dėl to labai apmaudu. Galima ginčytis, ar tokia maža šalis gali ją turėti“, – sakė jis „Balsas.lt savaitei“.
Pragmatikai be idėjų
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kalbėdama apie Lietuvos užsienio politikos tikslus, pabrėždavo žodį „pragmatizmas“ ir gerus santykius su kaimynais. Santykiai su šalimis kaimynėmis jos valdymo metais „pagerėjo“ tiek, kad Rusijos dujos Lietuvai ir toliau brangsta, latviai ES struktūrose kartais blokuoja mūsų energetinius projektus, Lenkija nelabai nori dalyvauti Visagino atominės elektrinės statyboje ir ieško būdų suartėti su Maskva. Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka mielai naudojasi siūlymais padraugauti, tačiau kokia reali iš to nauda – neaišku. Spėta susipykti ir su Baltarusijos opozicija išduodant Alesį Beliackį ir net pasakyti, kad Lietuva buvusi JAV politikos įkaitė.
Apie pragmatizmą mėgstanti kalbėti šalies vadovė nesupranta, ką tai reiškia. Pragmatizmo filosofinės krypties tėvai Charlesas Piercas, Williamas Jamesas ir jų sekėjai teigė ir tebeteigia, kad savo teorijas ir mintis reikia reikšti paprastai, o reformos turi prasmę, kai ką nors iš esmės keičia.
Lietuvos užsienio politikoje aiškumo – vis mažiau, o ilgai lauktas ir kviestas Rusijos premjeras Vladimiras Putinas taip ir neatvažiavo, dujos neatpigo. Amerika tapo abejotinos vertės pusiau drauge, NATO, kaip leidžiama suprasti, yra tik pinigus melžiantis parazitas. Rusija nėra draugiškesnė, su Lenkija susipykome.
Baltoskandijos svajonės
Pastaruoju metu garsiau kalbama apie neva perspektyvią Baltoskandijos erdvę, apimančią Skandinaviją ir Baltijos šalis. Kad niekur nesikišanti Marijos žemė neva gali būti auksine Europos provincija, kalbėta ir anksčiau. Kaip pastebima, Baltoskandijos erdvė finansiniu ir ekonominiu požiūriu (turima omenyje skandinavų bankų įtaka) tarsi jau egzistuoja, tačiau mentaliteto skirtumai tarp Skandinavijos ir Lietuvos išlieka dideli, nors Seimas su prezidente ir pamėgino įdiegti alkoholio prekybos modelį, kuris artimas švediškajam.
Politologų požiūris į Baltoskandiją irgi nevienareikšmis. A. Medalinskas įžvelgia kažką viltingo. „Ligi šiol pasigesdavau vizijos. Tikiuosi, kad tai nėra vien triukas prieš rinkimus. Noriu pabrėžti, kad svarbų vaidmuo – Lietuvos galimybė įtikinti ES partnerius, kad ES turi išlikti valstybių sąjunga, į kurią Lietuva ir stojo. Be to, svarbu išsaugoti JAV vaidmenį Europoje, tai galima daryti per tokias šalis kaip Danija ir Norvegija“, – sako A. Medalinskas.
Politikos apžvalgininkas Aidanas Praleika mano, kad šunkelį pasirinkusi Lietuva metė gal ir netobulą kelią. Apie Baltoskandiją jis atsiliepia kur kas ironiškiau. „Galima ir „litvoskandijas“, „skandinavolitvobelgijas“ deklaruoti. Tiesiog apgailestauju, kad demokratijos eksporto projektas, kuris gal ir prastai buvo įgyvendinamas, yra nurašytas. Jį pakeitė ne geresnė alternatyva, o tuštuma ir nerišlios fantazijos“, – sakė jis „Balsas.lt savaitei“.
Tiesa, egzistuoja ir platesni svarstymai – ar Lietuvai labiau pakeliui su Prancūzija, Vokietija bei bankrutuojančia Pietų Europa, ar su anglosaksais ir tais pačiais skandinavais.
Žurnalo „Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis „Balsas.lt savaitei“ teigė Baltoskandijos projekto taip pat nesuprantąs. „Danija, Švedija, Islandija euro neturi. Kaip ir Jungtinė Karalystė. Suomija ir Estija eurą jau turi. Ar Vokietija nori Estijos, kurios politologams kaip tik orientacija į Vokietiją ir Prancūziją labiausiai patiktų?“, – abejojo jis.
Danija ir Norvegija, kaip pabrėžia A. Bačiulis, iš esmės valdomos tos pačios monarchų šeimos, kaip ir JK ir tai, pasak jo, yra svarbus veiksnys. „Danija, Norvegija ir Olandija fan noriai keliauja kariauti ten, kur kviečia JK. Tai daug ką pasako. Toje pačioje „skandijoje“ vienybės nebeliko“, – perspėja jis.
Idealūs europiečiai?
Akivaizdu, kad jokių užsienio politikos prioritetų nebeliko, pripažįsta televizijos laidų vedėjas Andrius Užkalnis. „Ambicijų ir svajonių mes atsisakėm jau anksčiau – po to, kai įstojome į Europos Sąjungą (pasiektas vienintelis tikslas buvo pažymėtas ir išbrauktas, apie naujus niekas negalvojo). Nežinau, ar Prezidentė turi kažkokių prioritetų, apie kuriuos mums nesako, bet iš to, kas aptariama viešai, man neatrodo, kad mes kažkur keliautume. Šalis plaukia pasroviui, iš esmės tikėdamasi, kad permainos nelabai stipriai ją palies“, – teigia jis.
Mes, anot A. Užkalnio, dėl to esame idealūs europiečiai, nes taip gyvena visa ES, išskyrus galbūt Didžiąją Britaniją, kuri dar turi kažkokių savo pasirinkimų ir kartais paerzina žmones kitoje Lamanšo pusėje savo pozicija.
„Europiečiai šiuo metu baikščiai dairosi į Vokietiją ir spėlioja, ar ji atseikės dar pinigų, nes mažai kas susitaikė su mintimi, kad turtingo gyvenimo nebebus – bent jau tokio turtingo, kaip buvo. Pati Vokietija su baime žiūri, kiek dar galės remti Europos tinginius ir apsileidėlius (neremti negali, nes dabartinis modelis kitokio nenumato). Taip ir mes – plūduriuojame ir žiūrime į gyvenimą, kaip jis mums „atsitinka“. Gal tik mes mažiau išlepę, dėl to lengviau.
Prisiminus tai, kaip buvo atskiesta pozicija dėl Baltarusijos, aiškiai spjauta į paramą Gruzijai, leista sugesti du dešimtmečius kurtiems santykiams su Lenkija ir užimta nesuprantama pozicija (jokios pozicijos) visomis kitomis kryptimis, kažkaip atrodo, kad mes turime atostogas nuo kryptingos užsienio veiklos ir nuo svajonių iki kitų prezidento rinkimų“, – mano A. Užkalnis.
Matyt, Lietuva šiuo metu daugiau stebi, kas vyksta, pavyzdžiui, grius ar negrius nusistovėjusi kolektyvinio saugumo sistema, kaip tai ištiko prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai ji buvo gerokai trapesnė. Ir vis ieškoma, kaip dar sumažinti gynybos išlaidas, nes niekas neva negali grėsti. Euras, kurį premjeras Andrius Kubilius vis dar pranašauja 2014 metais, braška, o prezidentė D. Grybauskaitė ragina ta kryptimi neskubėti. Europos krepšinio čempionatas į šalį grįš negreitai. Naujo telkiančio tikslo rasti fiktyviuose nacionaliniuose susitarimuose taip pat nepavyks. Taigi, galvosūkis visiems.
TIK FAKTAI:
Lietuva įsivesti eurą įsipareigojo dar stodama į ES. Norint įsivesti valiutą, reikia atitikti Mastrichto kriterijus, tarp jų – dėl biudžeto deficito ir infliacijos. Kai kurie analitikai sako, kad realiau tikėtis euro įvedimo 2016–2017 metais.
Vyriausybė buvo nustačiusi bendrą ES valiutą įsivesti 2014 metais, bet pastaraisiais mėnesiais premjeras ir finansų ministrė sako nenorį spekuliuoti dėl konkrečių metų.
D. Grybauskaitė metų pradžioje pareiškė, kad 2014 metais įsivesti eurą nėra realu.
Lietuva nė karto nuo tada, kai 2004 metų kovo 29 dieną tapo NATO nare, neįsipareigojo skirti gynybai 2 proc. bendrojo vidaus produkto.
Tarptautinėse operacijose Afganistane Lietuva dalyvauja nuo 2002 metų. Per visą šį laiką žuvo vienas Lietuvos karys. Iš okupuotos Lietuvos tarnybai Afganistane 1979–1989 metais priverstinai buvo išvežti apie 5 tūkst. šauktinių, žuvo 96.
