Lietuviai pagaliau sulaukė banko nacionalizavimo, kuris primena užgrobimą per karinį perversmą ar revoliuciją. Mūsų valdžia ryžtingai įvykdė specialiąją operaciją. Tiesa, tokiems atvejams nebuvo būdingų vaizdų: areštų, pastatų šturmo, nešmėžavo kaukėti ir ginkluoti pareigūnai. Visa tai piliečiai gali įsivaizduoti žiūrėdami istorinius filmus ar užsienio žinias.
Nuostoliai neišvengiami
Per anksti kalbėti apie šios Vyriausybės mažą pergalingą karą su klastingu finansiniu priešu, o praradimus jau galima skaičiuoti. „Snoro“ nacionalizavimo kaina Lietuvai susidės iš indėlininkų ir investuotojų nuostolių. Prie to reikia pridėti praradimus dėl to, kad sąskaitas banke turėjusios įmonės negalėjo vykdyti atsiskaitymų.
Yra ir teisinė reikalo pusė. Kadangi valdžioje – ne bolševikai, šūkis „Grobk, kas pagrobta!“ nelabai ką įtikins. Liaudis, kitaip tariant – verslininkai, samdomi darbuotojai ir išlaikytiniai, paprašys argumentų. Jų kol kas mažoka, juolab kad liaudis ims jų ramiai klausyti tiktai tada, kada bankas „Snoras“ vėl vykdys visas operacijas.
Bankui atnaujinus veiklą ir atslūgus klientų nerimui, regimi karo veiksmai nesibaigs, tik grįš į tą lygmenį, nuo ko viskas prasidėjo – viešuosius ryšius. Be to, reikia laukti teismų.
Liaudis dabar kiek apraminta valdžios teiginių, kad visi banko „Snoras“ indėliai iki 100 tūkst. eurų (maždaug 345 tūkst. litų) yra saugūs. Visiška ramybė apims tada, kai bus išaiškintas ir naujas juridinis saugumo pagrindas. Mat vos tik valstybė perėmė „Snorą“, reikalus išmanantys asmenys gūžčiojo pečiais ir aiškino, kad bankas nebankrutavo, vadinasi, nebuvo draudžiamojo įvykio. Kaip tada pritaikyti indėlių draudimo įstatymą?
Ir vėl darbas naktimis
Nepraėjus 24 val. po banko „Snoras“ nacionalizavimo, Seimas jau svarstė ir priiminėjo teisės aktus, leidžiančius pertvarkyti dabar jau valstybinį banką. Tiek įstatymų neparašysi per vieną naktį – tai dar vienas įrodymas, kad specialiajai operacijai, susijusiai su banku „Snoras“, valdžia ruošėsi gerokai anksčiau.
Kitą rytą prezidentė įstatymus pasirašė. Matyt, spėjo į viską įsigilinti. Jei nespėjo – ne bėda. Reikalui esant Seimas ištaisys klaidas skubos tvarka.
Prie banko „Snoras“ nacionalizavimo kainos reikia pridėti ir kompensacijas jo buvusiems akcininkams. Sklando gandai, kad iš banko turto atseikėjus indėlius, lieka skatikai. Jeigu tų skatikų liks, buvę savininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas juos atgaus iš valstybės. Nes dabar ne karo metas, o bankas „Snoras“ – ne smuklė prie kelio, kurios savininkui „kompensuojama“ rašteliu „Degtinė rekvizuota valstybės reikmėms“.
Kol viskas neapskaičiuota, galima tik spėlioti, kiek tūkstančių kartų laikinojo „Snoro“ administratoriaus Simono Freakley ir jo komandos išlaikymas viršys kompensacijos sumą, į kurią gali pretenduoti buvę „Snoro“ savininkai. Vien to administratoriaus mėnesinė alga viršija pusę milijono litų.
Kodėl stvėrė tik dabar?
Vis dėlto šiandien žiniasklaidoje paskelbta, ar jai nutekinta informacija leidžia manyti, kad „Snoras“ buvo įsivėlęs į didelio masto tarptautinį pinigų plovimą. Tikrai buvo ne smuklė, o bankas prie pinigų kryžkelės, kurioje pynėsi kelių valstybių ir kelių oligarchų interesai.
Kol mūsų valdžia derina savo versijas ir šlifuoja kaltinimus „Snorui“, jos galima paklausti, kodėl imta veikti tik dabar, nors esama ženklų, kad tam ruoštasi senokai. Ir kodėl viskas įvykdyta pagal blogiausias šios Vyriausybės viešųjų ryšių tradicijas?
Aukštas Lietuvos pareigūnas, paklaustas, kodėl priežiūros institucijos delsė prigriebti „Snorą“, nors būta akivaizdžių požymių, jog bankas turi sunkumų, liūdnai man atsakė, kad užtenka vienos laikraščio publikacijos, ir tautą apima panika. Tokiu būdu jis tarsi teisino staigius ir pasalūniškus valdžios veiksmus, tačiau nepaaiškino, kodėl tiek ilgai laukta.
Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius teigia, kad apie „Snoro“ bėdas premjeras Andrius Kubilius ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė buvo informuoti dar liepos mėn. Ko valdžia laukė? Kodėl pasirinko slaptosios operacijos būdą?
Ir litą taip pat atrišinės?
Išties, kai kuriuos dalykus reikia daryti staigiai ir be perspėjimo – pavyzdžiui, užmušti, atleisti iš darbo, pradėti žaibo karą – vadinamąjį „blickrygą“ (Blitzkrieg). Tačiau politikoje ir finansuose daugiau veiksmų, apie kuriuos perspėjama iš anksto.
Pavyzdžiui, per vieną naktį galima apversti aukštyn kojomis mokesčių sistemą, kaip tai padarė dabartinė vyriausybė 2008 m. pabaigoje, bet negalima nei patekti į euro zoną, nei iš jos pasitraukti.
Apie galimą euro žlugimą dabar viešai diskutuojama visoje Europos Sąjungoje. Euro zonai nepriklausančios valstybės – tokios kaip Anglija ir Rusija, skelbia, jog parengė veiksmų planus, kurie nuolatos atnaujinami.
Lietuvos valdžia vis dar gyvena euro įsivedimo nuotaikomis. Ar neištiks taip, kad, staiga iškilus būtinybei atrišti litą nuo euro, vyriausybė elgsis taip pat kaip dabar su „Snoru“? Užuot iš anksto rengus visuomenę, bus pasalūniškai sukviestas Seimas ir kitą rytą tauta sužinos, kad litas laisvas kaip sklandytuvas.
Ši istorinė misija gali tekti ir šiai vyriausybei, kuri ryšių su visuomene srityje kol kas renka blogiausius pažymius.
Mažas pergalingas karas
Operacija prieš „Snorą“ – palyginti lengvas, gal netgi nusisekęs veiksmas, jeigu lyginsime su kitais vyriausybės bandymais doroti stambųjį verslą.
LEO LT buvo ardoma labai triukšmingai, tačiau užbaigus ardomuosius veiksmus nepatekėjo energetinės nepriklausomybės saulė.
Naujosios Visagino AE projektas keltų visuomenei daugiau pasitikėjimo, jeigu ši valdžia gebėtų rišliai, įtikinamai išaiškinti, kas dedasi uždaromoje Ignalinos AE.
Laidojant Bronislovą Lubį valdžios vyrai ir moterys reiškė jam pagarbą, nors velionis šią vyriausybę dėl jos energetinės politikos vadino „bolševikų valdžia“.
Būdas, kuriuo dabartinė vyriausybė vykdo dujų ūkio pertvarką, primena apkasų rausimą. Kadangi pertvarka nebus baigta iki rinkimų, Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai iš dabar parengtų tranšėjų apšaudys naują valdžią, kuri atsiras kitąmet.
Šios mažai suprantamos politikos fone „Snoro“ nacionalizavimas yra tas mažas pergalingas karas, kuriuo ne tiktai realiai gelbstimi pavojuje atsidūrę banko indėliai, bet ir kraunamas politinis kapitalas.
Valstybės teatre visi turi savo vaidmenis. Su šiek tiek supratingesniais bendrauja finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Seimo pirmininkė Irena Degutienė rituališkai pakartoja kitų išsakytas nuomones, suteikdama joms valstybinės reikšmės. Prezidentė Dalia Grybauskaitė idėjiškai „aptarnauja“ patį nesupratingiausią piliečių sluoksnį, su kuriuo ji kalba apie priešų atakas, tarsi jos pačios kūnu būtų pridengtos šaudymo angas.
Tikrai ne žaibo karas
Pergalingi žaibo karai būna ilgai ir kruopščiai rengiami. „Snoro“ atveju tokius pasirengimus išduoda ne tiktai iš anksto parengtų įstatymų paketas, kurį Seimas reikiamu momentu patvirtino, bet ir lyg iš dangaus nusileidęs profesionalių „Snoro“ gelbėtojų desantas, kurio vadui bus mokama maždaug 5,8 mln. Lt metinė alga.
Lyg tyčia tas gelbėtojas, vardu Simonas Freakley, vadovavo konsultacinei įmonei „Kroll“, kuri verčiasi legaliu duomenų rinkimu (kitaip tariant, žvalgyba) – pavyzdžiui, ieško žinių, ar į atsakingą postą siūlomas Vardenis Pavardenis nėra alkoholikas (tai smulkmena), ar jis nesusijęs su mafija (reikalas rimtas).
Būtent „Kroll“ daugiau nei prieš metus pateikė „Snoro“ reputacijos įvertinimą. Taigi laikinai administruoti „Snorą“ ateina žmogus, kurįs banką neblogai pažįsta – tiesa, iš tolo.
„Snoro“ reikalai neblogai žinomi ir Rusijos žiniasklaidai. Kitą dieną po „Snoro“ nacionalizavimo rusiškas tinklalapis moscow-post.ru paskelbė straipsnį, kurį balsas.lt operatyviai išvertė į lietuvių kalbą. Nepanašu, kad tekstas parašytas per vieną naktį – jis atrodo kaip iš anksto parengtas informacijos nutekinimas, kurį bet kurios šalies (ypač Rusijos) sąlygomis turėtų pradžioje skaityti leidinio juristai, kad minimaliai sumažintų būsimų teismų galimybę.
Nors straipsnio autoriai ne visuomet išmano Lietuvos reikalus (pvz., jie nežino, kad Lietuvoje bankų indėliai draudžiami), jų pateikta medžiaga – puikus atspirties taškas, užduodant klausimus Lietuvos valdžios atstovams.
Palieku skaitytojams malonumą patiems susipažinti su moscow-post.ru pateikta „Snoro“ savininko V. Antonovo aferų panorama. Tai, kas ten parašyta, leidžia galvoti, kad „Snoro“ reikalai galėjo dominti bent kelių valstybių tarnybas, kurios užsiima pinigų plovimo prevencija. Neatmesčiau galimybės, kad Lietuvos valdžia veikė būtent taip, kaip veikė, kadangi koordinavo savo veiksmus su tomis tarnybomis.
Nepasakysi, kad pastarosiomis dienomis įsiplieskusiame žaibo kare prieš „Snorą“ mūsų valdžios debiutas buvo blogas. Pažiūrėsime, koks bus endšpylis – kitaip sakant, pabaiga.
