Maestro Saulius Sondeckis niekada netylėjo, kėlė į viešumą korupcijos faktus, o protesto vardan net pats save buvo pasmerkęs kultūrinei tremčiai. Pilietiškas ir jautrus kūrėjas su "Šiaulių kraštu" kalbėjosi apie Europos kultūros sostinės grimasas, 500 litų už Baterflai partiją ir apie Zvonkės pergalę prieš Rostropovičių.
Teisėtvarkoje - dvigubi standartai
- Šiuo metu daugiau laiko praleidžiate garsiausiose pasaulio scenose negu Lietuvoje. Ar nesijaučiate atitrūkęs nuo Lietuvos aktualijų?
- Pastaraisiais metais džiaugiuosi, kad pailsiu nuo Lietuvos. Esu emocionalus žmogus ir nuo politikos atsiriboti nesugebu, ji vėl įtraukia, užkabina, pradedu reaguoti, išgyventi, nervintis. Dabar man atrodo, kad Lietuva įvaryta į tokį kampą, ir kad greitai niekas nepasikeis.
- Beveik prieš septynerius metus prabilote apie korupcijos skandalus kultūros viršūnėlėse. Protestuodamas prieš Gintauto Kėvišo paskyrimą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu, sustabdėte savo koncertinę veiklą Lietuvoje, paliko kamerinį orkestrą ir pasirinkote savotišką kultūrinę tremtį. Ar nejaučiate nuoskaudos dėl to, kad į jūsų žodžius tada nebuvo reaguota?
- Ką prieš septynerius metus kalbėjau, viskas išsipildė. O juk aš ne šiaip kalbėjau. Valstybės kontrolė tada patikrino ir atrado kelis kartus daugiau, negu aš sakiau. Tereikėjo ryžtingų veiksmų, kumščio į stalą, reikėjo tų žmonių ateityje neprileisti prie pinigų... ir viskas. Bet to padaryta nebuvo.
Atsirado stiprios jėgos, kurios ne tik neįvykdė Valstybės kontrolės išdėstytų ir Aukščiausiojo administracinio teismo patvirtintų nuostatų, bet pasirūpino manimi atsikratyti. Dabar man nieko nereikia kalbėti - visuomenę šiurpinančius faktus kelia žiniasklaida, kultūros žmonės. Tik prieš septynerius metus aš kalbėjau apie dešimtis tūkstančių litų, dabar kalbame apie milijonus. Tačiau vis tiek manau, kad nieko iš to nebus.
- Kodėl nieko nebus? Juk reikalais susidomėjo prokuratūra.
- Todėl, kad mūsų visuose teisiniuose dalykuose figūruoja divprasmybės. Ką iš tiesų reiškia "iššvaistymas"? Nors nesu filologas, bet manau, kad iššvaistyti galima tai, ką turi. Štai turiu 100 tūkstančių, nemoku taupiai gyventi ir iššvaistau. Bet dešimtys milijonų neva investuoti į sceną Operos ir baleto teatre, kuris pasižymi ypač bloga akustika... Čia - ne iššvaistymas, tai apgavystė, afera.
Patikėkit, nėra Lietuvoje nė vieno muzikanto, kuris pasakytų, kad Operos ir baleto teatre akustika yra pakenčiama, ji yra pabrėžtinai bloga. Tad kaip galima tokius pinigus investuoti į pastatą, kurį reikėtų nugriauti?
Beje, už kiek pasistatėte areną Šiauliuose - už 70 milijonų? Tai ar galima palyginti su Operos ir baleto teatro scenos rekonstrukcija?
Tautos tragedija
- Dabar daug kalbame apie Lietuvos tūkstantmetį, apie jaunus talentus - nacionalines vertybes, apie atžalyną. Ar nebaisu, kad tuos talentus išvysime iš Lietuvos?
- Tai tautos tragedija. Kalba, kad kultūrai visada mažai pinigų. O kas patikrino, kaip tie skirti pinigai buvo išnaudoti. Aš apie tai seniai kalbėjau, bet kaip į sieną. Sakiau, tai taip paprasta – patikrinkit filharmonijoje, kiek mokama Lietuvos atlikėjams ir kokius honorarus iš biudžeto lėšų gauna užsienio gastrolieriai. Valstybės kontrolė patikrino. Žinot, koks santykis? Vienas su 45. Įsigilinkite į tuos skaičius ir suprasite, kaip skaudžiai skriaudžiami Lietuvos menininkai.
Ar už tokius pinigus ką nors atleido? Ne. G.Kėvišas tapo Operos ir baleto teatro direktoriumi, Muzikos akademijos tarybos pirmininku. Už ką? Už tai, kad Lietuvos menininkai 45 kartus mažiau uždirba?
Ar ne pasityčiojimas, jei už sudėtingiausią Baterflai partiją jauna solistė gauna 500 litų? Nėra pasaulyje tokių kainų. Ir taip elgiamasi su visais.
Visi kalbame apie krizę. Bet žinote, mane labiausia jaudina paradoksas: krizė, ir šalia toks pinigų švaistymas.
Apėjo Lietuvos genijų
- Projektas "Vilnius - Europos kultūros sostinė" irgi neapsiėjo be skandalų. Prieš keletą metų jūs prisdėjote rengiant Europos kultūros sostinės programą Graikijoje Patro mieste. Gal galite palyginti?
- Iš pradžių graikai irgi sukūrė panašią organizaciją, jai paskyrė vadovauti buvusį kultūros ministrą, kuris neišvengė skandalų. Tačiau iškart prabilo laikraščiai, vadovą nuėmė, paskyrė kitą, ir viskas
sėkmingai baigėsi. Tačiau tai įvyko dveji metai prieš programos pradžią. O pas mus šventė prasidėjo ne tik skandalingu fejerverku, bet ir visišku rengėjų bankrotu.
- Ar teko dalyvauti kitų Europos kultūros sostinių renginiuose? Gal rengėjai domėjosi jūsų patirtimi?
- Dalyvavau penkiose Europos kultūros sostinėse: Bergene, Krokuvoje, Salonikuose, Lisabonoje ir Patro mieste. Turiu patirties, galėjau pakonsultuoti, duoti idėjų, pasiūlymų, turiu pažinčių, galėjau pritraukti į programą žymiausių atlikėjų ir, tikiuosi, ne už patį aukščiausią honorarą. Manote, mano patirties kam nors prireikė?
Bet ką čia kalbėti apie mane. Juk jie nė su vienu kultūros pasaulio žmogumi, ruošdami kultūros sostinę, nesitarė. Klausiausi kalbant Justiną Marcinkevičių (jis prisipažino nežinantis nei Kultūros sostinės programos, nei tikslų), ir galvojau... Juk jis - vienintelis genijus Lietuvoje. Su genijumi jie nepasitarė, jiems net neįdomu, kaip genijus įsivaizduoja "Vilnių - Europos kultūros sostinę".
Parduoda viską, tie niekšeliai. Vilnius tampa Europos kultūros sostine, o jie drįsta pinigus kimšti į kišenę, sunaikinti tokią poziciją, tokią garbę. Kaip Lietuva gali sublizgėti, jei jau trečias mėnuo, kaip esame kultūros sostinė, o nauja vadovybė atsirado prieš kelias dienas. Kaip jie iš balos ištrauks sužlugdytą renginį? Duok Dieve, jiems sveikatos.
Iškreipta hierarchija
- Jūs, kaip ir prieš septynerius metus, esate negailestingas kritikas. Noriu paklausti, o kas gi jus Lietuvoje džiugina?
- Ir vėl paradoksas. Yra tiek nuostabių dalykų Lietuvos kultūros padangėje. Jais galima būtų didžiuotis. Kad ir jūsų "Dagilėlis". Ar apie jį skaitėte didžiulių straipsnių nacionalinėje spaudoje? O J. Janonio gimnazijoje kiek yra šviesių mokinių. Jie man padovanojo savos kūrybos leidinį. Skaičiau, ir negalėjau atsistebėti jų talentu ir intelektu. Ar jie paskelbti pavyzdžiu jaunimui?
Lietuvoje yra visiškai iškreipta kultūrinės hierarchijos piramidė, kurios apačioje ieškokime rostropovičių, o viršuje spindi Zvonkė.
Nijolė Koskienė
