Atėjo tikrai įvairių bei įdomių filmų savaitėlė. Ir dažnai anksčiau nerodytų. Bet esi, žmogau, sugedęs tiek, kad jau dabar bauginiesi: vadinas, kitą savaitę visai nebus, apie ką rašyti.
Šeštadienis
Šioji diena, deja, ne ką tvirtina mano optimizmą. Apskritai savaitė -- kaip ir praėjusi: tai įdomybių sankaupa, tai -- tuštuma.
Štai amerikiečių politinio kino („Septynios gegužės dienos“ ir kt.) 70-mečiam metrui, dabar jau mirusiam Johnui Frankenheimeriui vargu bau vertėjo lįsti į jaunučių kalinių, jų „dalykinių“ sąskaitų bei emocinių problemų terpę, pavadintą „Azartiniais žaidimais“ (LTV, 23.30 val.). Bet koks jaunas nepriklausomas kūrėjas būtų susidorojęs su ta užduotimi turbūt natūraliau. Tais pačiais 2000 metais jaunesnio Paulo Verhoeveno statytas „Žmogus be šešėlio“(TV3, 22.40 val.) atrodo kiek tikresnis, nors objektas – nematomas žmogus (Lietuvos kinuose filmas taip ir vadinosi), o man daug įdomiau žiūrėti į aktorių Joshą Broliną, negu į jo nematomų kojų paliekamus pėdsakus. Labai geras arogantiškas Kevino Bacono mokslininkas.
RenTV Baltic kanalo reklamuojamas kaip drama ispanų filmas „Meilė ir kiti nemalonumai“ (21.20 val.; kartojama trečiadienį, sausio 31 d., 0.25 val.) visur kitur vadinamas komedija. Jis pasakoja visai ne apie Čechovo tris seseris. Šios, ispanės, nori ne į Maskvą, o vieno ir to paties Guillaume‘o Depardieu. Gal ir „drama“ čia atsirado, žinant garsiojo Depardieu sūnelio tolesnes, jau po šio filmo atsiradusias realios biografijos detales – kalėjimą, avariją, amputuotą koją, prozaką, kuris grėsmingai skamba ir originaliame filmo pavadinime.
N-tąjį kartą galime pažiūrėti Oliverio Stone‘o kadaise garsų filmą apie grupę „The Doors“ (BTV, 22.45 val.), pasistebėti Valo Kilmerio panašumu į tikrąjį Jimą Morissoną. Na, ir, žinoma, po nemažos pauzės, -- nepakartojamą, ar tik ne patį geriausią Georgijaus Danelijos filmą „Neliūdėk!» (1 Baltijos kanalas, 0.20 val.), nepaprastos išmonės tragikomediją, kurios mirštančiam senam gydytojui (Sergo Zakariadzė) net atneša pasirinkti du karstus – juodą ir... raudoną. Ne, tarp Prancūzijos ir Gruzijos tikrai egzistuoja kažkokie mįslingi vidiniai ryšiai: juk Claude‘o Tillier apysaką „Mano dėdė Bendžamenas“ ekranizavo ir tėvynėje, bet rezultatas buvo gana vidutiniškas, o užteko jai apaugti gruzinų realijomis, kai viskas suskambėjo, suvirpėjo, prisipildė gyvenimo džiaugsmo, sveiko užkrečiančio avantiūrizmo bei naujos fantazijos.
Sekmadienis
Rusų režisierius Aleksejus Balabanovas, kurio gausių filmų pastaruoju metu kažkaip itin pilna visuose kanaluose, pradėjo estetizuotais, dekadentiškais darbais (“Pilis“, „Apie išsigimėlius ir žmones“), tęsė šovinistinio atspalvio juostomis, iš kurių ypač nemaloniai išsiskiria „Karas“, ir baigė – šiai dienai, žinoma, -- populiariais žanrais – atlaidžia komedija „Akla višta“, šiandien rodoma nauja melodrama „Man neskauda“ (TV1000 Russkoje kino, 02.00 val, rytoj – žmoniškesniu laiku: 20.00 val.). Įdomi biografija. Ką gi, gabus žmogus bent nebežaidžia su politika. Gal suvokė, kad tai visuomet nekaip baigiasi.
Jaunąją kūrinio „Man neskauda“ heroję Natelą-Tatą, tokią šiuolaikinę Margaritą Gotjė, nuostabiai vaidina sena pažįstama Renata Litvinova. Aš nejuokauju, man tikrai patinka ši nestandartinė, manieringa iki autoironijos moteris universalė (baigė scenarinį fakultetą, daug rašo, vaidina, pastaruoju metu ir režisuoja), tikra rusų „self-made-woman“. Maskvoje, sako, jos nekenčia, nes yra protinga, savarankiška, turtinga ir dar graži. Na, kur tu dar rasi šitokią privalumų sankaupą?
Bet svarbiausia, Litvinova puikiai atitinka anąsyk mūsų pradėtą aktoriaus, įkūnijančio epochą, temą. Žinoma, jos vaizdinys, varijuojamas iš kūrinio į kūrinį, negali aprėpti visos „gigabaitiškos“ Rusios, bet kas ta dabartinė rusų aukštuomenė, tie vadinamieji „naujieji rusai“ – nuo visiško idiotizmo iki nepaprastai nelauktų dvasios suspurdėjimų, -- jis įstengia meniškai paaiškinti (jei ne paaiškinti, tai bent apčiuopti) . Gal po kokių dešimties metų ir Litvinova, ir tas jos pastovusis įvaizdis atrodys tik kažkokie keisti vabzdžiai – nesiimu taip toli spręsti, -- bet dabar ji yra čia ir yra savo vietoje. Kai Nikitos Michalkovo milijonierius ekrane graudžiai verkia, mąstydamas apie nelinksmą Tatos laukiantį likimą, juo netiki nė akimirką. O kad Tata bent paskutiniąsias savo gyvenimo valandas tvarkosi taip gražiai, estetiškai, dar spėdama sudaužyti širdį jaunam dizaineriui, tiki, dėl to kartais net pykteldamas ant savęs.
Kas dar? Mane truputį stebina tas faktas, kad šiuo metu, kiek žinau, rusų kritikai svarsto savo metinę premiją ir vienu kandidatų yra įtraukę tipišką sovietinio stiliaus filmą „Gyvasis“ (premjera – per 1 Baltijos kanalą, 20.50 val.), kuriame išlikęs dabarties lokaliųjų Kaukazo karų dalyvis visą laiką mato ir kalbasi su dviem žuvusiais draugais. Ačiū Dievui, bent JAV Kino akademija pasirodė tiek protinga, kad „9-ajai kuopai“, oficialiai pristatytai Rusijos, neleido pažengti net iki „Oskaro“ pusfinalio. Visai primityvi nėra kita karinė drama – Ridley Scotto „Juodojo vanago žūtis“ (TV3, 21.30 val.), bet adekvačiai įvertinti savo kareivukų heroizmą... Somalyje gali turbūt irgi tik vietinė, amerikinė publika.
1948 metais buvo daug palankaus triukšmo dėl anglų filmo baleto „Raudoni bateliai“ (LTV2, Senas geras kinas, 17.55 val.; kartojama – ohoho! – pirmadienį, sausio 29 d., 14.05 val. per pačią garbiąją LTV, o per LTV2 – dar po dienos, 16.50 val. Darbo žmonių mases – į baletą!). Ne, ne, rimtai manau: ir šiandien tikro baletomano, koks nesu, širdis suvirpės, išgirdus, kad ten šoka Ludmilla Tcherina, senstelėjęs dar Diagilevo trupės primarijus Leonidas Miasinas. Ko gero, visas filmas sumanytas kaip reveransas ikirevoliucinio rusų baleto „didiesiems sezonams“, bet ta meilė kartais pasireiškia truputį komiškai: pagrindinis draminis personažas nešioja... Lermontovo pavardę, nors yra tik trupės impresarijus (aktorius Walbrookas, karo metais pakeitęs Adolfo vardą į Antono), Miasino herojus vadinasi (tik neiškriskit!) Griša Liubovj, o su originalia Briano Easdale‘o muzika ne ką siejasi tarsi „privalomi“ Čaikovskio „Gulbių ežero“ fragmentai. Manau, šiandien tai filmas istorikams ir ypač keistų kuriozų kolekcionuotojams. Juk po to kinas draugavo su baletu ne kartą ir įdomiau: prisiminkime kad ir Jono Vaitkaus „Zodiaką“ su Maja Pliseckaja.
O stipriausias šios dienos, gal ir visos savaitės filmas – man regis, niekada Lietuvoje nerodyta ankstyva (2001) korėjiečių garsiausio kino menininko Kim Ki-duko juosta „Adresas nežinomas“ (BTV, 00.25 val.). Vėlyvas rodymo laikas suvokiamas: tokio žiaurumo – ir ne to žaidybinio, o realistinio žiaurumo filmai, kuriame valgomi ne tik šunys, bet ir žmonės, pasitaiko retai.
„Prievartos vaizdai ateina iš pačių žmogaus prigimties bei pasaulio gelmių, -- sako režisierius. – Mano filme – Korėjos užkampio pasaulėlis, iš pradžių ištvėręs ilgametį amerikiečių buvimą (vyko karas, čia buvo jų karinė bazė), paskui – jų išėjimą, tikrą amerikinių kareivių dingimą. Prievarta, žiaurumas – visa tai iš skausmo“.
Kai kam, kaip korėjietei, su juodaodžiu JAV kariu susilaukusiai keisto metiso sūnaus, -- tai asmeninė tragedija. Ji vis rašo ir rašo laiškus ten, už Atlanto, bet jie grįžta neatplėšti – iš čia ir pavadinimas „Adresas nežinomas“, kaip pašto spaudas. O vaikai auga, kažkur už buvusios karinės bazės jau, regis atidunda ir Korėjos ekonominis bumas. Tik jie čia tebegyvena žiauriai ir beviltiškai, negalėdami išsigydyti nuo senų ir naujų traumų, išbalansuoti tarp meilės ir neapykantos. Muštynės, savęs luošinimas ar jau tikra savižudybė, kiti baisūs vidiniai sprogimai, palietę net tylų simpatiškiausią filmo personažą, kuriame režisierius, jo prisipažinimu, tarsi mato save...
Nors tai draudžiama priemonė, po kurios sporte mane tikriausiai diskvalifikuotų, vis dėlto knieti palyginti, kaip gražiai – visomis prasmėmis – kenčia filmo „Man neskauda“ nelaimingi herojai, ir kaip atvirai apie neviltį šaukia iš ekrano Kim Ki-dukas. Toks tiesus, bet ne tiesmukas, tiesiog apčiuopiamai pulsuojantis šauksmas – neironizuoju – gali būti ne kiekvienam pakeliamas.
Pirmadienis
Kaip tam tikra kompensacija tiems, kurie ištvėrė baisoką naktį su korėjiečiais, -- tarptautinis (bet daugiausia vėl gruzinų ir prancūzų) malonumas, vadinamas „27 pavogti bučiniai“, kurį liberalus „TV1000“ kanalas net pavadino „šeimyniniu filmu“ (šiandien 17.00 val. ryt – 11.00 val.). Kažkada, ypač prastai nusiteikęs, bjauriai pagalvojau, kad režisierė Nana Džoržadzė būtų visiškas nulis be savo vyro, sąmojingojo Iraklijaus Kvirikadzės, kurio režisūrinę karjerą sovietų valdžia ryžtingai sužlugdė, išleidusi tik vieną, ir tai žiauriai sukarpytą „Plaukiką“, -- štai jam ir lieka rašyti talentingus scenarijus žavingai žmonai. Taip buvo su „Robinzonada“, su „1001 įsimylėjusio kulinaro receptu“, kuriame gruzinų pora pirmąsyk susitiko ir susidraugavo su komiku Pierre‘u Richard‘u. Iš čia – tiesus kelias į tarptautinius vandenis.
Dabar pasižiūrėjau keletą „...pavogtų bučinių“ fragmentų atminčiai atšviežinti ir susigėdau. Žinoma, Kvirikadzė – puikus dramaturgas, profis. Bet ir Džordžadzė puikiai geba rinktis nelauktus aktorius (vienas jų – Richard‘o kapitonas – jau „lauktas“), kurti jausmingumo pritvinkusią atmosferą, lengvai šuoliuoti nuo anekdoto į absurdą (kodėl neapversti skaičių ir 14-metei koketiškai rudaplaukei neįsimylėti 41-erių metų vyro?), džiaugtis ką tik nuskintų geltonų rožių glėbiu, perteikti mums tą savo malonumą kurti filmą, kuris pasitaiko ne taip dažnai (rečiausiai – lietuvių filmuose, kurie dažnai būna tiesiog iškankinti, ir jauti ne malonumą, o prakaitą, braukiamą režisieriaus nuo kaktos, jam pagaliau parašius išsapnuotą titrą „Pabaiga“).
Kito pobūdžio, šiurkštesnė kompensacija atėjo iš Amerikos. Per Laukinių Vakarų stepę, kepinant nenumaldomam karščiui, tiesiami siauro geležinkelio bėgiai. Darbai eina vangiai, tad baltųjų, išsidėsčiusių vienoje pusėje, vadeiva įsako spalvotiesiems, skiriamiems bėgių, užtraukti dainą. Pasitarę juodieji darbininkai dainuoja saldų bliuzą apie šampaną bei kitokius malonumus, nė trupučio nepadėdami normalesniam darbo ritmui. Baltieji į tai atsako primityviais country motyvais bei šokiais, rankų pliaukšėjimais. Darbo diena gresia virsti muzikiniu konkursu: dainuok, Jurgeli!
Tai pirmieji populiaraus amerikiečių parodisto Melo Brookso filmo „Liepsnojantys balnai“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.) epizodai. Čekų parodija „Limonadinis Džo“ užgriebė platesnę prasminę teritoriją, tačiau amerikinė juosta, kurios miestelio užeigoje greta valgančių, geriančių, kortaujančių žmonių betarpiškai stumdosi karvės, kur siaučia banditai, net į bažnytėlę per pamokslą mėtantys sprogmenis, o pats Brooksas vaidina priekvailį žvairą krašto gubernatorių, -- irgi linksma.
Tiesa, dabar, kai „Kino pavasaris“ pademonstravo nedidelį dramatiškų vesternų ciklą, „Liepsnojantys balnai“ pagal visą logiką turėtų jį ir užbaigti. Juk, jeigu tęsis, žiūrėsime į tragiškus kokio rimto vesterno įvykius per Melo Brookso prizmę, matysime visas žanro klišes ir visai ne vietoj kikensim.
Pirmadienis – išties viena turtingiausių pagal mūsų pasirinkimo galimybes dienų.
Rodomas beveik naujas ir beveik baisus, kad ir su lesbinėmis prošvaistėmis, amerikiečių „Monstras“ (LTV2, 22.10 val.), susirinkęs aibę tarptautinių prizų, o gražuolei Charlizei Theron, nepabūgusiai pasirodyti ne pačiu patraukliausiu purvinos valkatos, prostitutės ir žudikės pavidalu, atnešęs „Oskarą“. Bet reikalas – ne tik ryžtingai pakeistoje išorėje. Yra charakteris, yra numanomos sąlygos, nustūmusios merginą į duobę, ir tai svarbiausia.
Skyrium stovi japonų režisieriaus Hirokazu Koreedos dramos „Niekas nežino“ (BalticumTV, 21.00 val.) premjera. Galėjau parinkti iš šio neįprasto filmo kadrą, bet sąmoningai to nedariau, nes kadruose – vaikučiai, žvelgiant į juos, įmanoma ir apsigauti. Prisipažinsiu, ir aš, pasiskaitęs apie juostą, įsivaizduodamas jo iš realybės paimtą situaciją (jaunyva motina prigimdė vaikų nuo įvairių vyrų, bet vieną dieną, kažkokio impulso pagauta, paliko juos neapmokėtame viešbutuke – visus keturis), būgštavau dėl įmanomo sentimentalumo: juk likimo valiai paliktas vaikas – objektas, kuriuo taip nesunku spekuliuoti. Ir – nieko panašaus! Autorius puikiai suvokia emocinio šantažo menkumą, niekada neleidžia sau iki jo nusiristi. Vienintelė pastaba: filmas gana nelengvai įsivažiuoja, bet jeigu jūs nebūsit tokie nekantrūs ir per pirmąsias 15 minučių neperjungsit kanalo, likusios dvi valandos praslys taip, kad laiko tėkmės nė nepastebėsite.
Ką čia slėpsi, šimtų ir šimtų matytų filmų esu taip užgrūdintas, jog kartais atsiranda cinizmas, net jeigu jo ir nenorėtum. Per paskutiniuosius metus man įtartinai sugniaužė gerklę tik kai kuriuose filmo „Niekas nežino“ epizoduose. Įsivaizduoju, kas dėjosi emocinguose Kanuose, kur žiuri, nusispjovusi į reglamentą, prizą už geriausią vyro vaidmenį suteikė vyriausio, jau miglotai juntančio atsakomybę, berniuko atlikėjui Yuyai Yagirai.
Tie, kurie norėjo, bet nesugebėjo pamatyti diskusinio filmo apie ikirevoliucinės Rusijos jaunimą „Harpastum“, keista maniera pastatyto Aleksejaus Germano jaunesniojo (daug rašyta praeitą kartą), gali tai kompensuoti. Įdomus, bet ledo šaltumo filmas vėl demonstruojamas šiandien (TV1000 Russkoje kino, 00.10 val. ) ir rytoj (18.00 val.). O tiems, kuriems nekantru pasikvatoti iš to rusų veiksmo kino, kuris devizu sau pasistatė kvailą idėją: „neblogiau, kaip pas amerikiečius“, -- „Piranijos medžioklė“ (TV1000 Russkoje kino, 02.10 val ir kitądien, 20.00 val.). Man ypač linksma, kai teigiama herojė ten susprogdinama užrakintame pastate, bet tuoj po to pasirodo ne tik be įbrėžimų, bet net iš naujo išlygintais rūbeliais.
Nepavyko BTV kanalui, nes su pačiu brangiausiu (ir pačiu primityviausiu: idiotizmas visada daug kainuoja) nauju Kinijos filmu „Priesaika“ juos porą savaičių aplenkė kiti: prisimenat kadrą su raudonais šilkais dabinta kariauna ir jį lydinčias mano patyčias? Kas beliko BTV – tik pervardyti juostą kuklesniu „Pažadu“ (21.15 val.; kartojama trečiadienį, sausio 31 d., 10.40 val.). Taigi, budrumo!
Antradienis
Šiandien turbūt ilsėsiuos. Man regis, nieko baisaus neatsitiktų, jeigu ir jūs leistumėt pailsėti akims bei sąmonei. Žinoma, galima pasirinkti vieną kurią iš dviejų angliškų dienos ekranizacijų: kiek modernesnį Kennetho Branagh Shakespeare‘ą („Daug triukšmo dėl nieko“, TV1, 21.00 val.) arba labai jau tradiciškai puošnią Jameso Ivory „Auksinę taurę“ (BalticumTV, 21.00 val.). Pastarasis kūrinys sukurtas pagal Henry Jameso romaną; menininkas tai praktikuodavo ir anksčiau, bet, kai buvo jaunesnis, įtikimesni, originalesni buvo ir jo „Europiečiai“, ir „Bostoniečiai“.
Gal ir klystu, bet žiūrint šios dienos ekranizacijas mane apima jausmas, kad patekai tegul į ne prasčiausią, ne provinciališkai skurdų, o vis dėlto muziejų. Kinui tai nėra pats pakiliausias palyginimas.
Perskaičiau anotaciją apie prancūzę Mireille Darc („Žaviosios kino žvaigždės“, LTV2, 20.30 val.), nusikvatojau, susidūręs su sakiniu: „...paliko ryškų pėdsaką septintojo dešimtmečio prancūzų kine“, pamaniau, kad jį būtų gerai perredaguoti: „...nepaliko jokio pėdsako ir t.t.“. Nes manekenės išvaizdos Darc filmavosi daug, bet kas iš to. Prisimenu ją tik Jeano-Luco Godard‘o anarchistinio „Savaitgalio“ finale, kur jos epizodinė herojė godžiai apgraužia savojo vyro kaulelius; na, bet su tokiu „meniniu uždaviniu“ būtų sėkmingai susidorojusi bet kuri statistė.
Trečiadienis
Po labai egzotišku pavadinimu „Mėnesienos įlankos karalius ir karalienė“ (TV1, 21.00 val.), keliančiu asociacijų su kokiu Tailandu ar panašiom įdomybėm, slapstosi, deja, tik visai banali ir prastai realizuota TV pjesė. Pagrindinis konfliktas: tėvelis mėgsta išgerti. Jo jauna televiziškai švelni dukra: „Tėti, tu negerk“. Rezultatai netoli.
Geresnių meninių rezultatų – vidutinio metražo, nepilnos valandos prancūzų juosta „Mirusiųjų gyvenimas“ (LTV, 23.10 val.; kartojama kitądien LTV2, 22.10 val. – bene tai bus principu „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ pasikeitęs Elito kinas?). Debiutantui Arnaud Desplechinui tuomet, 1991-aisiais, už jį pabiro visokių vietinių prizų, bet anų vilčių jis, sukūręs vos kelis didesnius filmus (mačiau gana išgalvotą „Esterą Kan“), panašu, taip ir nepateisino. Ir šiandien žiūrima jo novelė apie vaikiną komos būsenoje, jo giminaitės paskaitėles, kaip reikia mylėti žmones, jau daro kone anachronizmo įspūdį.
Taigi, ši diena, jeigu neprisiminsim komedijos apie tuomet (1999) Prancūzijoje dar draustą „Viagrą“ – „Paniškas bėgimas“ (TV1000, 17.00 val. ir kitądien, 11.10 val.), būtų niūriai didaktiška. Yra didaktikos ir pastarajame filme, na, nors bent kiek linksmesnės. Be to, pamatysim seniai regėtą Fanny Ardant, o impotento joks prancūzų aktorius, aišku, nenorėjo vaidinti, taigi, tą atsakingą postą teko užimti pačiam filmo režisieriui Claude‘ui Berri.
Ketvirtadienis
Šiandien – prancūzų aktorės Sandrine‘os Bonnaire diena. Keistai klostėsi jos karjera, bene geriausiai – kai dar visai jauna vaidino reto režisieriaus Maurice‘o Pialat filmuose („Už mūsų meilę“, „Policija“, garsiajame „Po Šėtono saule“). Ji nėra „intelektualė, gražuolė, žvaigždė“, kaip rašoma apie gudrią prancūzaitę Juliette Binoche, labai gerai žinančią, ko ji nori, bet lieka įdomi, autentiška, nuoširdi ir Varda, Chabrolio filmuose; net dirbtiniame epe „Rytai-Vakarai“ gal į vienintelę Bonnaire heroję, ko netapusią sovietų auka, gali žvelgti, nenuleisdamas akių iš gėdos.
Deja, šiandieninė „Madmuazelė“ (TV1000, 15.00 val ir ryt, 9.00 val.) – banali romantika, visi tie štampai, kurių laukiama iš prancūzų standartinio kino. Įdomesnės „Intymios išpažintys“ (LNK, Snobo kinas, 22.40 val.), kur Bonnaire herojė Ana ateina pas psichoanalitiką, bet per klaidą viską (tas „viskas“ – tik banalokos jos amžiaus moters problemėlės) išsipasakoja pašaliniam žmogui, draudimo konsultantui Viljamui Faberui (Fabrice‘as Luchini). Pirma herojės reakcija, aišku, įtūžis. Paskui kažkokie nepastebimi saitai vis dėlto ima tiestis tarp Anos bei subtilaus, mokančio išklausyti kitą žmogų Fabero. O gal į kitą kabinetą buvo patekta vis dėlto ne šiaip sau?
„Intymias išpažintis“, 2004 metų filmą, TV ekranuose lyg dar ir nematytą, statė dabar labai populiarus, irgi puikiai, kaip ta Binošaitė, žinantis, ko nori, režisierius Patrice‘as Leconte‘as, kurio Lietuvoje rodytos juostos „Mergina ant tilto“, „Malonumų gatvė“, „Ridicule“, „Žmogus iš traukinio“ žiūrimos labai maloniai, bet gan greitai išgaruoja iš atminties, lyg jų ir nebuvo. Štai jums geras autorinio ir tik profesionaliojo kino skirtybių pavyzdys. Vis dėlto apie „Intymias išpažintis“, nors tai, aišku, joks snobo kinas, nieko bloga pasakyti negaliu, todėl kad jis paliečia (ne išanalizuoja, nes Leconte‘ui tai, matyt, jau būtų per sunku) nepaprastai aktualų dalyką: žmonės katastrofiškai nebesugeba girdėti pašnekovų. Negi ginčysitės? Nepatariu.
Penktadienis
Taip ir maniau: vos tik politinėje padangėje garsiau suskamba Rolando Pakso pavardė, mūsų TV kanalai nesumano nieko gudresnio, kaip vėl ištraukti fantastinę juostą „K-PAX“ (šį kartą per BalticumTV, 21.00 val. – „Ka-Pakso planetos“ pavadinimu). Pačiam neblogam filmui, jo žvaigždei Kevinui Spacey, genialiai mus mulkinančiam: ateivis-neateivis, -- nuo to, aišku, nei šilta, nei šalta. Bet kūrėjai turbūt labai linksmintųsi, išgirdę apie lietuvių politinių pokštų neišradingumą; gal, sakau, kokioje Konrado kavinėje šmaikštaudavo ir smagiau, svarbiausia, ne svetimomis rankomis.
Veiksmo juosta „Romeo turi mirti“ (LNK, 21.00 val.) įrodo, kad ne tik didžiumai aktorių, bet ir operatoriams neverta sėstis į režisieriaus krėslą. Lenkas Andrzejus Bartkowiakas, dirbęs su tiek puikių amerikinių režisierių (Lumetu, Hackfordu, Beresfordu, Hustonu), tampa bejėgiškas, pasakodamas elementarią istorijėlę apie kažkokį gaujų karą. Beje, ką ten Bartkowiakas, žymiai anksčiau prieš jį tai įrodė dar tikras operatorinio meno genijus Sergejus Urusevskis. Kaip gerai, kad Jonas Gricius nepuolė režisuoti, kad šį įtartiną triūsą paliko vien savo sūnui.
Visai naują garsiojo Kanados režisieriaus Atomo Egoyano kriminalą „Kur slypi tiesa“ šiandien rodo RenTV Baltic (22.10 val.). Bet negalėtum pasakyti, kad drama iš šouverslo aplinkos būtų kažkoks naujas jo žodis. Matyt, epas apie gimtosios armėnų tautos genocidą – „Araratas“ – išsunkė Egoyano kūrybinius syvus gerokai, kad štai imasi tokių niekučių.
Šiandien žiūrimoje senesnėje Yveso Robert‘o prancūzų komedijoje „Dvynys“ (TV1000, 13.00 val.) daugelio tebemėgiamas Pierre‘as Richard‘as dar netoli pažengė nuo „Aukšto blondino juodu batu“ – toks pat lengvapėdiškas, tik šįkart, pačiam besidvejinančiam, jam labai nelengva su autentiškomis dvynėmis: imk ir prisimink, kad gudrus, kurią ir kaip būtent tu glamonėjai. Gilumu juosta nepasižymi, bet turi visus frivolinės žaismės komponentus, už kurią prancūzų komediją ir myli. Kai amerikiečiai padarė rimeiką, jis buvo tik sunkiasvoris ir neturėjo jokio žavesio.
O vis dėlto patyręs, gražiai pražilęs Richard‘o personažas, kokį matėme pirmadienį ir antradienį aljanse su gruzinėmis („27 pavogti bučiniai“), panašu,-- dar daug daug žavesnis. Kaip čia neprisipažinsi, kad toks teiginys – naudingas ir man asmeniškai.
