S. Eidrigevičius: Lietuvos ir Lenkijos situacija – griaustinis

Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas Sta­sys Eid­ri­ge­vi­čius, gy­ve­nan­tis Var­šu­vo­je (Len­ki­ja), pa­šli­ju­sius Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kius va­di­na ne­su­sip­ra­ti­mu ir ma­no, kad tuo suin­te­re­suo­ta tre­čio­ji ša­lis.

Su dai­li­nin­ku, gra­fi­ku ir re­ži­sie­riu­mi „Šiau­lių kraš­tas“ kal­bė­jo­si Var­šu­vo­je.

Vie­šo­je erd­vė­je – ne­ga­ty­vi in­for­ma­ci­ja

– Ger­bia­mas Sta­sy, esa­te be­ne žy­miau­sias Len­ki­jos at­sto­vas Lie­tu­vai ir Lie­tu­vos at­sto­vas Len­ki­jai. Kaip ver­ti­na­te dvi­ša­lius Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kius?

– Kai pra­si­dė­jo Lie­tu­vos ir Len­ki­jos bar­niai, su­pra­tau, kad vi­sos ma­no pa­stan­gos, ge­ri­nti tar­pu­sa­vio san­ty­kius, ei­na nie­kais. Pa­mąs­čiau, ne­gi gė­riu nie­ko ne­pa­siek­si? Ne­gi ke­li straips­niai, pa­si­ro­dę Lie­tu­vos ir Len­ki­jos spau­do­je, ga­li su­griau­ti vis­ką? Rie­te­nos juk ne­ge­rai!

Pa­si­žiū­rė­ki­me, ką ro­do Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja? Iš Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos sklin­da tik blo­ga in­for­ma­ci­ja apie Len­ki­ją.

Daž­nai kal­buo­si su žmo­nė­mis ir klau­siu: o ką ra­šo len­kų spau­da, ką ro­do len­kų te­le­vi­zi­ja? Ro­do, tik blo­gus re­por­ta­žus iš Lie­tu­vos. Tai kas čia ge­ro ga­li bū­ti?!

Lie­pos pra­džio­je len­kų in­te­lek­tua­lai pa­si­ra­šė kaž­ko­kius po­pie­rius, kad steng­sis ge­rin­ti san­ty­kius su Lie­tu­va. Ir vi­si sa­kė: bus ge­rai, ge­rai, ge­rai.

Aš pa­sa­kiau: nie­ko ge­ro ne­bus, nes tai – tik sa­vo pa­var­džių rek­la­ma­vi­mas. Ir ko­dėl man nie­kas ne­da­vė tų po­pie­rių pa­si­ra­šy­ti, juk tiek me­tų Len­ki­jo­je gy­ve­nu. Ar tai ne po­li­ti­ka? Po­li­ti­ka! Ir šiuos po­pie­rius pa­si­ra­šė drau­ge­lių kom­pa­ni­ja. To­kių drau­ge­lių kom­pa­ni­jų yra ir Lie­tu­vo­je, ku­rios rek­la­muo­ja tik sa­ve.

Ma­nau, da­bar­ti­nė Lie­tu­vos ir Len­ki­jos si­tua­ci­ja – griaus­ti­nis. Nug­riau­dė­jo, nuė­jo gar­sas ir vėl vis­kas nor­ma­li­zuo­sis ir bus ge­rai. Bet šis griaus­ti­nis nie­kam nė­ra į nau­dą.

Ateis ei­lė kumš­čiams?

– Praė­ju­sių me­tų lie­pos pa­bai­go­je prie Lie­tu­vos am­ba­sa­dos Var­šu­vo­je, ke­li mar­gi­na­lai su­ren­gė pi­ke­tą dėl ne­va len­kų tau­ti­nės ma­žu­mos tei­sių pa­žei­di­mų Vil­niaus kraš­te. Tuo­met su­si­rin­ko vos dvi­de­šimt žmo­nių. Kas at­si­ti­ko per me­tus? Į pi­ke­tus abie­juo­se vals­ty­bė­se su­si­ren­ka jau šim­tai žmo­nių. Kam nau­din­gas šis dvie­jų tau­tų konf­lik­tas?

– Ge­rai, kad tai tik žo­di­nis konf­lik­tas. Tik per spau­dą. Dar ne­pa­lei­džia­mi kumš­čiai.

Aš išau­gau šei­mo­je, kurioje mo­ti­na bu­vo lie­tu­vė, o tė­vas tu­rė­jo len­kiš­kų šak­nų. Jie vi­są gy­ve­ni­mą ba­rė­si, vis­kas bu­vo blo­gai.

Net jei lie­tus ly­da­vo, at­ro­dė, kad vie­nas iš jų dėl to kal­tas. O jei šie­nas su­pu­vo, tai ir­gi vie­nas iš jų kal­tas, o ne gam­ta. Kai tė­vas mi­rė, ma­ma prie jo kars­to ver­kė.

Pa­tei­kiu šį gy­ve­ni­miš­ką pa­vyz­dį, ku­ris at­spin­di da­bar­ti­nius Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kius. Tai – tik­ro­vė ir šio­kia to­kia me­ta­fo­ra.

Kar­tą su žur­na­lis­tų gru­pe va­žia­vo­me į Lie­tu­vą. Va­ka­re, ka­vi­nė­je, jie su­si­py­ko su vie­tos lie­tu­viais ir nie­ko apie Lie­tu­vą ne­pa­ra­šė. Ke­li iš­rū­ko į Lat­vi­ją ir Es­ti­ją ir apie šias ša­lis pa­ra­šė. O apie Lie­tu­vą – špy­gą.

Ir ką gir­di­me Len­ki­jo­je apie Lie­tu­vą? Ar­ti­ma kai­my­nė... Dau­giau gir­di­me apie Af­ri­ką, Mek­si­ką, apie ki­tus kraš­tus. Apie Lie­tu­vos kul­tū­rą – nu­lis, ne­bent apie Lie­tu­vos teat­rą pa­ra­šo. Na, apie Čiur­lio­nį dar pa­ra­šo. Bet ir tai. Vi­siš­kai ne­se­niai Len­ki­jo­je iš­leis­tas ka­ta­lo­gas. Ir ten pa­ra­šy­ta: „M. K. Čiur­lio­nio mu­zie­jus. Vil­nius“ (Čiur­lio­nio mu­zie­jus yra Kau­ne – aut. pst.).

Ap­lan­kys ir Šiau­lius

– Pa­kal­bė­ki­me ir apie lie­tu­vius, gy­ve­nan­čius Lie­tu­vo­je. Lat­viai mums – „zir­ga gal­va“, „len­kas – ne žmo­gus, o spe­cia­ly­bė“. Ko­dėl lie­tu­viai ne­mėgs­ta kai­my­nų?

– Kur du pyks­ta­si, tre­čias lai­mi. Taip vi­suo­met bu­vo ir bus. Kas tas tre­čia­sis? Tik me­ta­fo­riš­kai ga­li gal­vo­ti: kas jis?

– Nuo 1980-ųjų gy­ve­na­te Len­ki­jo­je. Jei bū­tu­mė­te li­kęs Lie­tu­vo­je, ko­kį įsi­vaiz­duo­ja­te sa­ve?

Yra sa­ko­ma: „o gdy­by, o gdy­by“ (o jei­gu, o jei­gu – aut.vert.) . Ne­se­niai bu­vau Es­ti­jo­je, jo­je ne­si­lan­kiau 40 me­tų, pa­sku­ti­nį kar­tą vie­šė­jau 1971 me­tais, kai stu­den­ta­vau.

Pa­gal­vo­jau, ko­dėl su Es­ti­ja ne­tu­rė­jau jo­kio ro­man­so? O kiek kar­tų bu­vau Ja­po­ni­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Ame­ri­ko­je? Ko­dėl tiek me­tų ne­bu­vau Es­ti­jo­je? Ar jie ne­kvie­tė, ar ne­bu­vo ini­cia­ty­vos iš ma­no pu­sės? Tad ne­ži­nia, kas bū­tų, jei ne­bū­čiau Len­ki­jo­je.

– Taip pat la­bai se­niai bu­vo­te ir Šiau­liuo­se? Džiu­gu jus bus ma­ty­ti Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio bib­lio­te­ko­je, kur ru­dens pa­bai­go­je su­si­tik­si­te su sa­vo ta­len­to ger­bė­jais.

– Gi­miau Me­di­niš­kių kai­me, jie neto­li nuo Šiau­lių. Du kar­tus lan­kiau­si Kry­žių kal­ne. De­ja, ma­žai pa­žįs­tu Šiau­lius.

Kaip ir su Es­ti­ja: pa­si­žiū­ri į že­mė­la­pį – ir čia sa­la, ir čia sa­la, nie­ka­da ne­pa­mąs­tai, kuo vie­na vals­ty­bė ar mies­tas ga­li iš­si­skir­ti. Ir tuo­met su­pran­ti: trum­pas žmo­gaus gy­ve­ni­mas, ma­žai ga­li ap­lan­ky­ti mies­tų ir pa­sau­lių, net jei ir la­bai no­rė­tum.

Var­šu­va-Šiau­liai

Svajūnas SABALIAUSKAS