Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stasys Eidrigevičius, gyvenantis Varšuvoje (Lenkija), pašlijusius Lietuvos ir Lenkijos santykius vadina nesusipratimu ir mano, kad tuo suinteresuota trečioji šalis.
Su dailininku, grafiku ir režisieriumi „Šiaulių kraštas“ kalbėjosi Varšuvoje.
Viešoje erdvėje – negatyvi informacija
– Gerbiamas Stasy, esate bene žymiausias Lenkijos atstovas Lietuvai ir Lietuvos atstovas Lenkijai. Kaip vertinate dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius?
– Kai prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos barniai, supratau, kad visos mano pastangos, gerinti tarpusavio santykius, eina niekais. Pamąsčiau, negi gėriu nieko nepasieksi? Negi keli straipsniai, pasirodę Lietuvos ir Lenkijos spaudoje, gali sugriauti viską? Rietenos juk negerai!
Pasižiūrėkime, ką rodo Lietuvos televizija? Iš Lietuvos televizijos sklinda tik bloga informacija apie Lenkiją.
Dažnai kalbuosi su žmonėmis ir klausiu: o ką rašo lenkų spauda, ką rodo lenkų televizija? Rodo, tik blogus reportažus iš Lietuvos. Tai kas čia gero gali būti?!
Liepos pradžioje lenkų intelektualai pasirašė kažkokius popierius, kad stengsis gerinti santykius su Lietuva. Ir visi sakė: bus gerai, gerai, gerai.
Aš pasakiau: nieko gero nebus, nes tai – tik savo pavardžių reklamavimas. Ir kodėl man niekas nedavė tų popierių pasirašyti, juk tiek metų Lenkijoje gyvenu. Ar tai ne politika? Politika! Ir šiuos popierius pasirašė draugelių kompanija. Tokių draugelių kompanijų yra ir Lietuvoje, kurios reklamuoja tik save.
Manau, dabartinė Lietuvos ir Lenkijos situacija – griaustinis. Nugriaudėjo, nuėjo garsas ir vėl viskas normalizuosis ir bus gerai. Bet šis griaustinis niekam nėra į naudą.
Ateis eilė kumščiams?
– Praėjusių metų liepos pabaigoje prie Lietuvos ambasados Varšuvoje, keli marginalai surengė piketą dėl neva lenkų tautinės mažumos teisių pažeidimų Vilniaus krašte. Tuomet susirinko vos dvidešimt žmonių. Kas atsitiko per metus? Į piketus abiejuose valstybėse susirenka jau šimtai žmonių. Kam naudingas šis dviejų tautų konfliktas?
– Gerai, kad tai tik žodinis konfliktas. Tik per spaudą. Dar nepaleidžiami kumščiai.
Aš išaugau šeimoje, kurioje motina buvo lietuvė, o tėvas turėjo lenkiškų šaknų. Jie visą gyvenimą barėsi, viskas buvo blogai.
Net jei lietus lydavo, atrodė, kad vienas iš jų dėl to kaltas. O jei šienas supuvo, tai irgi vienas iš jų kaltas, o ne gamta. Kai tėvas mirė, mama prie jo karsto verkė.
Pateikiu šį gyvenimišką pavyzdį, kuris atspindi dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tai – tikrovė ir šiokia tokia metafora.
Kartą su žurnalistų grupe važiavome į Lietuvą. Vakare, kavinėje, jie susipyko su vietos lietuviais ir nieko apie Lietuvą neparašė. Keli išrūko į Latviją ir Estiją ir apie šias šalis parašė. O apie Lietuvą – špygą.
Ir ką girdime Lenkijoje apie Lietuvą? Artima kaimynė... Daugiau girdime apie Afriką, Meksiką, apie kitus kraštus. Apie Lietuvos kultūrą – nulis, nebent apie Lietuvos teatrą parašo. Na, apie Čiurlionį dar parašo. Bet ir tai. Visiškai neseniai Lenkijoje išleistas katalogas. Ir ten parašyta: „M. K. Čiurlionio muziejus. Vilnius“ (Čiurlionio muziejus yra Kaune – aut. pst.).
Aplankys ir Šiaulius
– Pakalbėkime ir apie lietuvius, gyvenančius Lietuvoje. Latviai mums – „zirga galva“, „lenkas – ne žmogus, o specialybė“. Kodėl lietuviai nemėgsta kaimynų?
– Kur du pykstasi, trečias laimi. Taip visuomet buvo ir bus. Kas tas trečiasis? Tik metaforiškai gali galvoti: kas jis?
– Nuo 1980-ųjų gyvenate Lenkijoje. Jei būtumėte likęs Lietuvoje, kokį įsivaizduojate save?
Yra sakoma: „o gdyby, o gdyby“ (o jeigu, o jeigu – aut.vert.) . Neseniai buvau Estijoje, joje nesilankiau 40 metų, paskutinį kartą viešėjau 1971 metais, kai studentavau.
Pagalvojau, kodėl su Estija neturėjau jokio romanso? O kiek kartų buvau Japonijoje, Prancūzijoje, Amerikoje? Kodėl tiek metų nebuvau Estijoje? Ar jie nekvietė, ar nebuvo iniciatyvos iš mano pusės? Tad nežinia, kas būtų, jei nebūčiau Lenkijoje.
– Taip pat labai seniai buvote ir Šiauliuose? Džiugu jus bus matyti Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoje, kur rudens pabaigoje susitiksite su savo talento gerbėjais.
– Gimiau Mediniškių kaime, jie netoli nuo Šiaulių. Du kartus lankiausi Kryžių kalne. Deja, mažai pažįstu Šiaulius.
Kaip ir su Estija: pasižiūri į žemėlapį – ir čia sala, ir čia sala, niekada nepamąstai, kuo viena valstybė ar miestas gali išsiskirti. Ir tuomet supranti: trumpas žmogaus gyvenimas, mažai gali aplankyti miestų ir pasaulių, net jei ir labai norėtum.
Varšuva-Šiauliai
Svajūnas SABALIAUSKAS