Simonas Bendžius, LRT radijo laida „Ryto garsai“
Nors šiemet minime Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-ąsias metines ir šia proga gausu renginių, tačiau parašytų mokslo darbų ir tyrimų per visą Lietuvos istoriją šia tema – tik du bakalauro darbai. Vieno jų autorė, Laura Griciūtė, tyrusi, kaip atsirado ir vystėsi S. Dariaus ir S. Girėno kultas, sako, kad labiausiai to meto lietuvius paveikė ne tai, kad lakūnai perskrido Atlanto vandenyną, o tai, kad tragiškai žuvo.
Pasak Šiaulių universiteto Istorijos katedros absolventės, tai ir lėmė S. Dariaus ir S. Girėno populiarumą, kuris vėliau reiškėsi pasakojimais ir legendomis, jų vardais pavadintomis gatvėmis, įvairiais minėjimais ir net liaudies dainomis.
„Eidamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, jos dar pasikeitė. Kartais daina buvo pataisoma, papildoma ar sutrumpinama. Dainos keitėsi užmiršus ar nesuprantant kai kurių žodžių arba dėl vietos ir laiko. Galima palyginti du posmelius: „Soldino girelėj saulelė tekėjo, Darius ir Girėnas kraujuose gulėjo...“ ir „Soldino miškely lapeliai mirgėjo, Darius ir Girėnas kraujuose gulėjo“, – pasakoja L. Griciūtė.
– Gerbiama Laura, koks yra S. Dariaus ir S. Girėno populiarumas šiandien? Ar iš tikrųjų tai galima pavadinti kultu?
– Nacionalinėse valstybėse asmenybių ir įvykių kultas atsiranda ieškant tautinio idealo, kuris sugeba ryškiau už kitus išreikšti svarbiausias vertybes. Būtent tai ir yra svarbiausia didvyrio kulto formavimosi sąlyga. Šiuo atveju S. Darius ir S. Girėnas puikiai atitiko šias sąlygas. Būtent jų pasiaukojimas dėl tėvynės lėmė kulto atsiradimą. O vėliau jau buvo naudojamasi šių herojų asmeninėmis savybėmis, jie turėjo būti pavyzdžiu. Kaip ir visiems kitiems, taip ir S. Dariaus ir S. Girėno kultui įprasminti buvo naudojami vadinamieji nacionalizmo menai: muzika, proza, poezija, vaizduojamieji menai.
Žinoma, jau nebėra tokio įkarščio, kaip atgavus nepriklausomybę, kai per kultą buvo ugdoma lietuvybė, patriotiškumas, buvo siekiama sutelkti tautą. XXI a. sumažėjo leidinių ar atidengiamų paminklų S. Dariaus ir S. Girėno garbei, bet visa tai jau padaryta atgavus nepriklausomybę. Savo darbe kreipiau dėmesį ir į tai, kad kiekvienais metais, minint skrydžio sukaktį, organizuojami įvairūs renginiai, leidžiami įvairūs leidiniai. Jau nekalbu apie jubiliejinio skrydžio sukaktis, kai atsiranda naujų objektų, išreiškiančių pagarbą. Taigi nemanau, kad S. Dariaus ir S. Girėno populiarumas būtų sumažėjęs, tiesiog kažkada sukurti kulto objektai turi tęstinumą, o naujų nesukuriama tiek daug.
– Kokios yra to kulto ištakos, nuo ko viskas prasidėjo?
– Reikėtų pasakyti, kad būtent tragiška lakūnų žūtis už tėvynę, o ne transatlantinio skrydžio pasiekimai buvo svarbiausias veiksnys, lėmęs kulto atsiradimą. Negalima teigti, kad kultą formavo tik valdžia ar tuo metu veikęs komitetas lakūnams priimti. Kulto formavimasis įgavo savaiminį pobūdį. Juk ką reiškia 60 tūkst. žmonių minia, dalyvavusi S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvėse. Visuomenė aktyviai aukojo lėšas S. Dariaus ir S. Girėno paminklui, nes vyriausybė nesutiko jų duoti. Taip pat daug buvo privačios iniciatyvos įamžinti lakūnų atminimą.
– Kas pradėjo rašyti apie S. Darių ir S. Girėną ir jų žygdarbį?
– Vienas iš pirmųjų S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbį knygoje aprašė jų amžininkas Petras Jurgėla. Knyga buvo išleista 1935 m. JAV, Čikagoje. Tai buvo išsamus darbas apie pasiruošimą, apie skrydį, apie asmenines lakūnų savybes. Manyčiau, tai buvo pradžia. Knyga, nors išleista Amerikoje, bet populiari tiek Lietuvoje, tiek visur, kur apie tai žinoma.
– Jūs nagrinėjote įvairias S. Dariaus ir S. Girėno kulto formas. Tai įvairios dainos, knygos, straipsniai, gatvių pavadinimai ir pan. Kokios to kulto formos įdomiausios Jums pačiai?
– Manau, labai puikiai kulto mastą tarpukariu demonstruoja faktas, kad, praėjus metams po lakūnų žūties, Lietuvoje buvo apie 300 gatvių, 24 aikštės, 8 mokyklos, 18 tiltų, pavadintų S. Dariaus ir S. Girėno vardu. Net ir šiuo metu daugelyje miestų ir miestelių rasime S. Dariaus ir S. Girėno gatvę. Be abejonės, verta paminėti vieną iš svarbiausių kulto objektų – dešimties litų banknotą, R. Vabalo filmą „Skrydis per Atlantą“, kurį, kaip sakoma, pamatė kas penktas Lietuvos gyventojas. Savo ruožtu pažymėčiau akrobatinio skraidymo varžybas S. Dariaus ir S. Girėno taurei laimėti, kurios vyksta nuo 1969 m. ir man asocijuojasi su aviacijos tobulėjimo, kurio savo skrydžiu siekė lakūnai.
– Jūsų darbe pastebėjau liaudies dainų apie S. Darių ir S. Girėną. Kaip jos atsirado?
– Nereikia įsivaizduoti, kad jos atsirado taip, kaip senovinės darbo ar karo dainos. Šios dainos atsirado pamėgdžiojant profesionalius kūrinius, kurie jau buvo sukurti S. Dariaus ir S. Girėno garbei. O, eidamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, jos dar pasikeitė. Kartais daina buvo pataisoma, papildoma ar sutrumpinama. Dainos keitėsi užmiršus ar nesuprantant kai kurių žodžių arba dėl vietos ir laiko. Galima palyginti du posmelius: „Soldino girelėj saulelė tekėjo, Darius ir Girėnas kraujuose gulėjo...“ ir „Soldino miškely lapeliai mirgėjo, Darius ir Girėnas kraujuose gulėjo.“
– Šiandien apie tas dainas nelabai kas žino. Kaip Jūs pati jas radote?
– Radau netikėtai. Net nežinojau, kad yra rinkinys „Amžinas skrydis“. Ten sudėtos ir liaudiškos, ir profesionalių kūrėjų dainos, skirtos S. Dariui ir S. Girėnui. Knyga išleista jubiliejiniais 1993 metais.
– Neseniai minėjome skrydžio 80-metį. Jūsų pastebėjimu, ar šiandien kasdienybėje kalbama apie S. Darių ir S. Girėną?
– Galbūt žmonės apie tai kalba ne tiek daug, kiek norėtųsi. Tačiau informacijos, renginių gausa tikrai neleidžia pamiršti S. Dariaus ir S. Girėno. Tikiu, kad atsiras turiningų diskusijų, kai bus apginta Gražinos Sviderskytės disertacija.
– Be abejo, visi laukia G. Sviderskytės darbo, o Jūs pati ar žinojote, kad Jūsų darbas tėra vienas iš dviejų mokslinių darbų apie S. Darių ir S. Girėną?
– Taip, žinojau, nes man teko ieškoti informacijos, kas gali būti rašęs apie tai. Ir iš tikrųjų daugiau mokslinių darbų apie tai nėra.
