Karolis Kaupinis, LRT televizijos laida „Pasaulio panorama“, LRT.lt
Rytų ir Vakarų krikščionybės skirtumai dažniausiai lemia tai, kad politinių pasaulio įvykių atžvilgiu Rytų ir Vakarų krikščionių bažnyčių galvos reaguoja gana skirtingai.
Nors Europa gana smarkiai pabrėžia savo sekuliarumą, Vatikanas, o tiksliau – Šventojo Petro sostas, daugeliui vis dar yra gerbtinas moralinis autoritetas, tad iš jo tikimasi aiškaus pasmerkimo, matant politikos sukurtą blogį, neteisybę. Tačiau Romos popiežius dažniausiai kalba abstrakčiomis sąvokomis, meldžiasi už taiką, neįvardydamas, kas – kaltininkai, o kas – aukos.
O štai Rytų krikščionių bažnyčiose – čia, kaip žinia, vieno popiežiaus nėra ir kiekviena valstybė turi savo Bažnyčią ir jos patriarchą – religinės galvos nevengia atvirų ir net šališkų kuriai nors politinei valdžiai pasisakymų. Praėjusios Velykos, klausantis Ukrainos ir Rusijos patriarchų, buvo puikus to pavyzdys, pastebi „Pasaulio panorama“.
Poncijus Pilotas ir Erodas, kramsnodami pusiau gulomis, kaip buvo įprasta Romoje, matyt, sunkiai galėjo patikėti, kad jų nuteistasis po mirties taps toks galingas, jog ilgainiui jo skelbtoms tiesoms pasiduos visa Romos imperija.
Iš pogrindinės persekiotos sektos krikščionybė tapo galingiausia pasaulio religija, kai ją, kaip valstybinę, įtvirtino galingiausia tuometė pasaulio valstybė – Romos imperija, apsikrikštijus imperatoriui Konstantinui, kilusiam iš dabartinės Serbijos.
Tačiau pasirodė, kad tikėjimas karalyste anapus daug stipresnis nei šio pasaulio karalystės, nes galingiausia pasaulio valstybė žlugo visai netrukus, o tiksliau – visų pirma dėl savo milžiniško ploto skilo į Rytų ir Vakarų Romos imperijas.
Dar iki tol iš pradžių vieningai tikėję krikščionys ėmė nebesutarti, o ginčų pagrindu tapo pasauliečiui, regis, nereikšmingos, bet dogmatiškai esminės detalės. 431-aisiais po Efezo susirinkimo pirmiausia atskilo tie, kurie šiandien laikomi asirų krikščionybės atšaka – Sirijos, Irako, Irano krikščionys, susiginčiję daugiausiai dėl Marijos ir jos titulo – ar ji yra Dievo, ar Kristaus gimdytoja. Dar po 20 metų prasidėjo vadinamųjų koptų krikščionių istorija – jie gyvena šiandieniniame Egipte ir Etiopijoje. Koptai manė, kad Jėzaus prigimtis – tik dieviška, ir atsisakė tikėti, kad jis buvęs ir žmogus.
Tačiau didžiausias skilimas krikščionybės istorijoje įvyko XI amžiuje. Roma ir Konstantinopolis jau kelis šimtus metų egzistavo kaip du politinės galios centrai, nes apsikrikštijęs Konstantinas nutarė pradėti nuo pradžių ir politikoje. Jis perkėlė Romos imperijos sostinę į miestą, pastatytą arčiau Kristaus gimtinės ir filosofinio Romos lopšio, – į Atėnus. Būtent Konstantinopolyje, Sofijos katedroje, Romos popiežiaus pasiuntiniai paliko Konstantinopolio patriarcho atskyrimo nuo bažnyčios bulę, sakydami „temato ir tesprendžia Dievas“.
Susipykta buvo dėl kunigų celibato, šeštadieninių pasninkų, neraugintos duonos vartojimo komunijoje, tačiau svarbu ne tai. Svarbiausiu schizmos rezultatu tapo santykis tarp pasaulietinės ir religinės valdžios Rytų ir Vakarų krikščionybėje. Katalikai (nuo graikiško žodžio „katholikos“, reiškiančio „bendras“) ilgainiui tapo nepriklausomi nuo pasaulietinės valdžios: kas Cezario – Cezariui, kas Dievo – Dievui. Bažnyčios ir valstybės galvomis tapo skirtingi žmonės, o Katalikų bažnyčia, nors ir palaikydama santykį su valstybėmis, kuriose veikia, vieninteliu autoritetu ėmė laikyti tiesiogiai iš Dievo teisę vykdyti jo valią gaunantį popiežių, kurio rinkimai niekaip nesusiję su politika, o aukščiausioji katalikų valdžia veikia netgi atskiroje valstybėje, nors ir miniatiūrinėje.
Ortodoksų („orthos doxa“, kas reiškia „teisingai tikinčių“) santykis su ciesoriumi, arba politiniu vadovu,– visiškai kitoks. Imperatoriui čia nebuvo palikti tik pasaulietiniai reikalai kaip Romoje – jis tapo ir Bažnyčios galva. Kitaip tariant, būtent politinis vadovas tapo Dievo siųstuoju valdyti žmones, o patriarchas – jau tik imperatoriaus pavaldiniu. Tai lėmė, kad Rytų krikščionybė tapo priklausoma nuo politinių vėjų ir politikų įgeidžių religija pasinaudoti savo valiai reikšti.
Paskutinis politikas Rusijoje, buvęs ir Bažnyčios vadovu, – caras Nikolajus II, vėliau nužudytas bolševikų. Bažnyčios galva patriarchas Tichonas prakeikė bolševikus, tačiau mirė 1925-aisiais, o naujų rinkimų bolševikai organizuoti nebeleido, tad laikinai einančiu Rusijos ortodoksų bažnyčios vadovo pareigas tapo Maskvos patriarchas Sergijus. Būtent jis po poros metų, 1927-aisiais, prieš daugelio tikinčiųjų valią pripažino sovietų valdžią esant virš Bažnyčios, kaip buvo caras.
Bažnyčia turėjo kolaboruoti su komunistais ir jiems nesipriešinti politiškai. Po to sekė ilgi dešimtmečiai tikinčiųjų ir šventikų kankinimų, žudymų, trėmimų, priverstinio gydymo psichiatrijos ligoninėse, kalinimo gulaguose, politiškai neparankių popų keitimo. Nė vienas vyskupas ar Šventojo Sinodo narys nebuvo tvirtinamas be KGB sutikimo. Nuo tokios Rusijos ortodoksų bažnyčios atsiskyrė Rusijos ortodoksai užsienyje bei pogrindinė Rusijos ortodoksų bažnyčia pačioje Rusijoje, tačiau po Sovietų Sąjungos griūties religinę valdžią paveldėjo būtent KGB ryšiais susitepusi Bažnyčia, kuri vis labiau artėjo prie bizantiškosios bažnyčios ir politikos simbiozės.
O dabartinis Rusijos patriarchas Kirilas, kaip ir šalies prezidentas, – buvęs KGB agentas. Tad nenuostabu, kad per Velykas jo pamokslas buvo glaudžiai susijęs su dabartine Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu. Jis iš esmės kartojo Vladimiro Putino bei Sergejaus Lavrovo retoriką apie neteisėtai Ukrainoje valdžią užėmusią chuntą, nors ir švelniau bei metaforiškiau.
„Šiandien turime melstis už Rusios žmones, gyvenančius Ukrainoje. Kad Viešpats atneštų taiką į Ukrainos žemes ir jokiais būdais neleistų jos pažeisti nei Ukrainos viduje, nei santykiuose tarp Ukrainos ir Rusijos. Kad sustabdytų planus tų, kurių politiniai įrankiai ir prievartinis spaudimas nori perplėšti šventąją Rusią“, – kalbėjo patriarchas Kirilas.
Pamoksle primenama, kad Ukraina nėra atskiras politinis darinys, o tik Šventosios Rusios dalis, kurios šiukštu nevalia skaldyti.
Nors taikos ir vienybės griovėjai ir neįvardijami, sprendžiant iš artimų Kirilo santykių su V. Putinu, būtų sunku tikėtis, kad Rusijos patriarchas nuodėmėmis kaltintų Rusijos prezidentą.
Politinių pareiškimų neišvengia ir Ukrainos ortodoksų galva Filaretas, nors jo siunčiama žinia – visiškai kitokia.
„Ukraina šiandien švenčia Velykas sudėtingomis aplinkybėmis. Rusija iš mūsų atėmė Krymą – duok Dieve, laikinai. Agresija tęsiasi rytiniuose Ukrainos regionuose, tačiau turime prisiminti, kad prieš prisikėlimą buvo nukryžiavimas ir kančia. Iš Kristaus tyčiojosi jam sakydami: „Jei esi Dievo sūnus, nuženk nuo kryžiaus ir mes tavimi patikėsime“. Šiandien daug žmonių taip pat mano, kad Ukraina jau mirė ir negali pasipriešinti Rusijai. Tačiau tai – netiesa, nes su mumis – visas pasaulis, o svarbiausia – su mumis Dievas. Mes esame agresijos aukos, o Dievas – su aukomis, tad kaip prisikėlė Kristus, prisikels ir Ukraina“, – sakė patriarchas Filaretas.
Tuo metu Romos popiežius iš esmės pakartoja tai, ką jo pasiuntiniai Rytų krikščionims dėl nesutarimų pasakė skylant Bažnyčiai: kas kaltas, tegul sprendžia Dievas. Popiežius, kaip ir jo pirmtakai, meldžiasi už taiką, neskirsto į blogus ir gerus, tai palieka kiekvieno su juo maldoje dalyvaujančio sąmonei.
„Prašome tavęs, Viešpatie, apšviesti ir įkvėpti iniciatyvoms, kurios skatintų taiką Ukrainoje, kad visi įsitraukę su tarptautinės bendruomenės parama iš visų jėgų pasistengtų sustabdyti smurtą ir dialogo bei vienybės dvasioje tiestų Ukrainos ateities kelią“, – kalbėjo popiežius Pranciškus.
Katalikų bažnyčia ne kartą kaltinta dėl nepakankamai griežtos akivaizdaus blogio, vykdomo pasaulietinių vadovų, kritikos. Tačiau Pranciškus, kaip ir sekmadienį šventuoju turintis tapti vienas iš jo pirmtakų Jonas Paulius II, stengiasi priminti, kad Vakarų krikščionybės tradicija – būti aukščiau politinės valdžios ir dvasiškai, ir morališkai net per sunkiausius išbandymus – Bažnyčiai lėmė jos stiprybę ir išlikimą, kai griuvo labai galingos atrodžiusios imperijos, bandžiusios su ja susidoroti.
