Rytai artėja prie Vakarų
Visi ekspertai ir apžvalgininkai sutinka, kad Rytų Europos šalių priėmimas į Europos Sąjungą (ES) 2004 m. ir vėliau davė teigiamų ekonominių ir gerovės poslinkių visoms regiono šalims. Europos Komisijos studijoje, kurioje buvo vertinama, kaip pasikeitė naujųjų ES narių ekonominė situacija 2004–2014 m., buvo konstatuota žymi pažanga visose šalyse. Ypač greitas Rytų Europos šalių augimas fiksuotas iki 2008 m. krizės: jų ūkis augo vidutiniškai po 6 proc., o senųjų narių tik 2,5 procento. Kaip pagrindinės tokios plėtros priežastys įvardijamos kreditavimo ūgtelėjimas, išaugęs vidaus vartojimas ir investicijos. Daugelyje šalių prie ūkio plėtros prisidėjo ir naujos eksporto rinkos.
Naujas perspektyvas pajautė ir gyventojai. Nors visose šalyse kilo kainos, gyventojų perkamoji galia didėjo sparčiau. 2004 m. Rytų Europos šalių gyventojai galėjo įpirkti maždaug 50 proc. vakariečių pirkinių krepšelio, o 2014 m. šis rodiklis pasiekė 64 procentus. Jeigu nebūtų sutrukdžiusi ekonominė krizė, rodiklis galėjo būti dar geresnis.
Kalbant apie Rytų Europą reikia turėti mintyje, kad regiono šalys taip pat nėra vienodo išsivystymo. Didžiausią pažangą padarė Baltijos šalys, tačiau jos buvo pačios silpniausios 2004 metais. Labiausiai prie pirmaujančių šalių artėja Čekija ir Slovėnija, kurių BVP vienam gyventojui 2014 m. sudarė atitinkamai 85 ir 83 proc. Bendrijos vidurkio, o labiausiai atsiliekančios – Bulgarija ir Rumunija su 47 ir 55 procentais.
Rytų Europa nori „geriau ir greitai“
Nors ekonominė pažanga akivaizdi, Rytų Europoje gyventojai yra nepatenkinti per lėtais sanglaudos procesais. Tai rodo žmonių apklausos, dažna vyriausybių kaita, rinkėjų blaškymasis tarp visiškai skirtingų partijų ir didelė populistų įtaka. Gyventojai Rytuose klausia, kodėl jie dirba tiek pat daug kaip vokiečiai, o atlyginimas keliskart mažesnis ir nusipirkti už jį galima mažiau ir prastesnių produktų nei Vakaruose.
Dažnai keliaujantys tarp Rytų ir Vakarų Europos pastebi, kad, nors statistiniai rodikliai geri, skirtumai tarp šalių vis dar akivaizdūs. Rytų Europoje maisto produktuose dažnai naudojami pigūs pakaitalai, parduodamos daržovės ir vaisiai neprinokę, nekvapnūs. Susirgus rekomenduotina patekti tik pas pačius geriausius gydytojus, nes provincijoje dažnai dirba mažai kvalifikuoti specialistai, o vaistai siūlomi ne patys naujausi ir pažangiausi. Rytuose akivaizdžiai blogesnė kelių būklė bei kita susisiekimo infrastruktūra, o tai riboja žmonių galimybes ir skatina netolygią regioninę plėtrą ir emigraciją.
Politikai Rytuose puikiai mato tokius netolygumus ir vis dažniau kaip pagrindinį savo siekį deklaruoja panaikinti atotrūkį. Čekijos ministras pirmininkas Bohuslavas Sobotka neseniai pareiškė, kad yra nusivylęs, jog net praėjus 25 metams po komunizmo žlugimo tarp Čekijos ir kaimyninės Austrijos vis dar išlieka didelių skirtumų, ir pažadėjo, kad sieks tokius skirtumus kuo greičiau panaikinti.
Vakaruose stiprėja nepasitenkinimas perskirstymu
Viena svarbiausių priežasčių, kodėl Rytų Europa gan sėkmingai stiprėja ekonomiškai, yra finansinė parama, kurią teikia Vakarų valstybės. Vien per ketverius metus (2010–2013) iš ES Lietuva gavo 8,5 mlrd. eurų paramos, o į bendrą iždą sumokėjo mažiau nei 1,5 mlrd. eurų. Didžiausios ES biudžeto donorės yra Vokietija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Prancūzija, Italija. Lietuvos įnašas tesudaro 0,12 proc. viso ES biudžeto, o Vokietijos – apie 21 procentą.
Tokia jau daugiau nei 10 metų besitęsianti parama kelia Vakarų Europos gyventojų ir politikų nepasitenkinimą. Šios diskusijos ypač sustiprėjo, kai Senąjį žemyną užplūdo paramos prašantys imigrantai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Jungtinėje Karalystėje vykstant debatams dėl to, ar pasilikti Europos Sąjungoje, oponentai nuolat kalba, kad Britanijos mokesčių mokėtojai tik šelpia Rytų Europos vyriausybes ir moka pašalpas atvykusiems jų piliečiams. 2016 m. visoje Europoje vykdyta apklausa, kurioje dalyvavo per 28 tūkst. žmonių, atskleidė, kad komfortiškiausiai Europos Sąjungoje jaučiasi šalys paramos gavėjos ir jos labiausiai remia Jungtinės Karalystės narystę Sąjungoje.
Tikrasis „Europos ligonis“ – Pietuose?
Nors Rytų Europos šalys vystosi ne taip sparčiai, kaip to norėtų gyventojai ir politikai, pažanga akivaizdi ir ji matyti kasmet. 2008–2009 m. pasaulinė finansų krizė parodė, kad Rytų Europos šalys labai dinamiškos, geba greitai persitvarkyti, o visuomenės imlios pokyčiams. Ekspertus labiausiai nustebino ne Rytų Europos ekonomikos nuosmukis, o sugebėjimas greitai grįžti prie augimo.
Visai kitokia situacija Europos pietuose. Ispanija ir Portugalija niekaip nesuvaldo didelio nedarbo, Italija nesugeba susitvarkyti su korupcija ir mokesčių slėpimu, o Graikija ir Kipras yra ant bankroto slenksčio. Svarbiausia, kad esminės pažangos šiose šalyse nematyti. Ekspertai pažymi, kad Pietų Europos šalyse socialinė apsauga per daug išpūsta, darbo rinka sustabarėjusi, profesinės sąjungos nesiorientuoja realybėje, o dėl didesnių nei Rytų Europoje verslo suvaržymų ir atlyginimų darbuotojams valstybės nesugeba pritraukti investicijų.
2014 m. duomenimis, kai kurios Rytų Europos šalys pagal BVP vienam gyventojui jau pralenkė Graikiją ir Portugaliją, o artimiausiu metu toks pats likimas gresia Ispanijai ir Italijai, nors visos šios Pietų šalys jau daug seniau yra ES narės ir daug ilgiau gauna paramą iš bendro iždo. Vis labiau aiškėja, kad šias šalis remti reikės jau ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos mokesčių mokėtojams – tai papiktino ne vieną Centrinės ir Rytų Europos sostinę.
Vengrijos miestas Tatabania, esantis už 55 km į vakarus nuo Budapešto, uždarius socialistinių laikų kasyklas ir gamyklas, XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje buvo tapęs depresijos sinonimu, tačiau dabar čia jau sunku rasti darbuotojų vis atsidarančioms naujoms įmonėms. Šis pavyzdys labai gerai apibūdina visą Rytų Europą. Nenutrūkstama ekonomikos ir socialinių paslaugų plėtra vis labiau artina regioną prie Vakarų Europos. Nors tempas nėra toks, kokio norėtų gyventojai ir politikai, tai nepalyginama su stagnacija, su kuria susiduria Pietų Europos šalys. Jau ne tik Briuselio, bet ir Rytų Europos kreivi politikų žvilgsniai vis dažniau krypsta į Pietų šalis, iš kurių nenustoja plaukti blogos žinios.
