Artėjant Seimo rinkimams politinės partijos ir pavieniai politikai vargiai apsieina be ryšių su visuomene (RsV) specialistų pagalbos. Tiesa, nors pastarosios už darbą su valdžios atstovais galėtų susikrauti nemažus pinigus, tikina nenorinčios dirbti su šiais klientais – kad nesusitapatintų su konkrečia politine jėga. Politologas Lauras Bielinis sako, kad iki rinkimų kampanijos pradžios dėl savo įvaizdžio politikai nuveikia labai daug.Suaktyvėja prieš rinkimus
Pasak Liutauro Ulevičiaus, ryšių su visuomene konsultanto, politikai aktyviai dirba su RsV specialistais. „Tai kaip dantų higiena, dantų valymas – reikia vis kartoti, bandyti, treniruotis. Tie, kurie stengiasi ir ruošiasi aktyviai, teorinius ir praktinius kursus turi gana dažnai“, – su LRT interneto tarnyba pokalbį pradėjo L. Ulevičius.Kaip teigia RsV specialistas, politikams tokios pagalbos dažnai prireikia, kai siekiama sustiprinti įvaizdį nestandartinėse, krizinėse situacijose, taip pat tada, kai reikia reaguoti greitai ir kokybiškai. Politikų konsultacijos su šios srities specialistais suaktyvėja ir prieš artėjančią rinkimų kampaniją, kuri yra sudėtingas ir nelengvas procesas.
Pasak politologo L. Bielinio, dar iki oficialiosios rinkimų kampanijos pradžios padaroma labai daug, ir viešųjų ryšių kompanijos turi sukurti tam tikras inercijas visuomenėje. „Paskutinį mėnesį būna ta fazė, kur galbūt tiesiogiai viešųjų ryšių kompanija ir nereikalinga“, – lrt.lt aiškino politologas.
Agentūros atsisako dirbti
Šiuo metu Lietuvoje RsV agentūrų registre yra 48 agentūros. Daugelis kalbintų lrt.lt tikino nedirbančios su politikais. „Kreipėsi prieš gerą pusmetį keletas partijų, bet mes atsisakėme dirbti, nes esame apsisprendę šiuo ar artimiausiu metu su jokiomis partijomis nedirbti“, – patikino RsV agentūros „Idea prima“ direktorius Paulius Tamulionis.
Panašiai komentavo ir Žydrūnas Damauskas, kitos RsV agentūros „Avenire“ direktorius. Pasak jo, prieš rinkimus, ypač pavasarį ir vasarą, jaučiamos politikų suaktyvėjimas. „Mūsų agentūros principinė nuostata yra nedirbti su politinėmis partijomis ir politikais, todėl tie pokalbiai daugiau yra mandagumo pokalbiai“, – pridūrė Ž. Damauskas.
„Galima įsitraukti į politinių partijų vidines peštynes ar gauti tam tikrą etiketę. Kiek yra buvę istorijų, žinome ir liūdnų pabaigų, kai vienos agentūros partijai teiktas komunikacijos planas „išneštas“ į viešumą ir detalizuotas. Kitu atveju žinomas garsus žmogus, dirbęs ir gerai nuveikęs darbą su viena partija, netgi metė šitą veiklą, nes buvo sutapatintas [su politine jėga] ir tai kenkia profesine prasme“, – priežastis, kodėl RsV agentūros atsisako dirbti su politikais, vardijo P. Tamulionis.
Tuo metu L. Bielinis įsitikinęs, kad RsV kompanijos negatyviai žiūri į politikus ne todėl, kad pastarieji jiems yra blogi klientai, o todėl, kad darbas vienai ar kitai politinei partijai, politikui sukelia komplikacijas – konkurentai politikai pradeda tas kompanijas spausti.
„Išties jie tampa savotiškais savo verslo įkaitas ir tada jiems būna be galo sudėtinga išsisukti ir išsaugoti savo reputaciją, nes konkuruojantys politikai jų klientams bando daryti labai didelę įtaką“, – mano L. Bielinis.
Pasak politologo, partijai „patogiausia“ turėti vieną gerą ar kelias specializuotas kompanijas, ir tokiu būdu, palaikant nuolatinį ryšį su jomis, turėti savo idėjų, rinkiminių lozungų viešinimo procesą visą politinį laikotarpį.
Politikams – du kartus brangiau
Pasak L. Ulevičiaus, bet kokio verslo konsultanto darbo valanda kainuoja ne dešimtis, o šimtus litų. Natūralu, sako RsV konsultantas, kad norint reguliai treniruotis ir keltis savo kompetenciją, per mėnesį reikia skirti ne vieną ar dvi valandas: „Jei reikalingas išankstinis pasiruošimas, būna ne tik praktiniai kursai, reikia ir finansinių išteklių.“
„Kiek aš žinau, paprastai politikams taikomos tokios kainos, kokios ir kitiems klientams, padauginus iš dviejų. Kalbant apie atsiskaitymus, tai schemos gali būti lanksčios – abonentinis mokestis ar valandinės konsultacijos, bet politikams tie įprastiniai įkainiai būna padauginti iš dviejų“, – sako Ž. Damauskas.
Pagyros – Prezidentei, Premjerui ir sostinės merui
Paprašytas įvardyti, kuris šalies politikas gerai įvaldęs viešą kalbėjimą, L. Bielinis pagyrė Premjerą Andrių Kubilių, kuris esą moka diskutuoti ir permesti akcentus savo oponentams.
„Labai džiugina, kad partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcijos seniūnas Valentinas Mazuronis per visą savo buvimą politikoje be galo stipriai užaugo kaip diskutuotojas, polemistas ir jo kalbėjimas yra įspūdingas. Diskusijoje, ginčuose jis prie sienos gali priremti bet kokį oponentą, todėl su juo pasiūlyčiau nediskutuoti viešai, nes pavojinga“, – pavyzdžius toliau dėstė politologas.
Pasak L. Bielinio, Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko kalbėjimas yra suderintas su viešųjų ryšių logika ir tai, ką jis sako, kalbama suvokiant tikslus ir tikėtinus rezultatus.
Tuo metu L. Ulevičius išskiria Viktoro Uspaskicho sugebėjimą šaltai ir su humoro doze reaguoti į tam tikras situacijas. „Jo sugebėjimas surasti kažkokį šmaikštų kampą daugelį problemų sprendžia ganėtinai efektyviai“, – pridūrė RsV konsultantas. Pasak jo, Prezidentė Dalia Grybauskaitė turi užsiėmusi griežto vadovo poziciją ir tą griežtai išlaiko praktiškai visose situacijose.
„Verta išskirti Algirdą Mykolą Brazauską, kurio viešo kalbėjimo maniera buvo šiek tiek panaši į D. Grybauskaitės. Tik jeigu jos yra neinant į jokį dialogą ar diskusiją, tai A. M. Brazausko viešas kalbėjimas buvo paremtas išankstiniu žinojimu arba tėvišku rūpesčiu. Motiniškas, tėviškas požiūris taip pat yra sudedamoji politikų [įvaizdžio] dalis“, – pabrėžė L. Ulevičius.
Rėkimas – trumpalaikis poveikis?
Pasak L. Ulevičiaus, Petro Gražulio kalbėjimas yra agresyvi pozicija, kuri rinkėjams daro įspūdį: „Iš artimų žmonių teko girdėti, kad darbinėje aplinkoje P. Gražulis yra labai racionalus ir savo veiksmus apmąstantis žmogus. Jo atveju spėčiau, kad įvaizdį renkasi ganėtinai sąmoningai. Kalbėjimas yra labai aiškiai ir prasmingas parinktas tokiam rinkėjui.“
L. Bielinis sutinka, kad rėkimas ar įžūlus, isteriškas kalbėjimas turi poveikį, tačiau tik trumpalaikį. „Jei kalba eina tik apie eksponavimą, tai natūralu, kad jie [politikai] matomi, juos atsimena, pavardžių neužmiršta, reitinguose visada būna paminėti, bet visuomenė racionaliai vertina kiekvieną politiką ir per ilgą laiką juos įvertins būtent kaip rėksnius, bet ne kaip politikus“, – pokalbį baigė L. Bielinis.
V. Radžiūnas
