Kalafioro skandalas parodė, kaip tiesmukiškai žmonės supranta kainodarą rinkoje. Jei kainos pakilo – vadinasi kaltas prekybos centras. Apie tai, kad visoje kalafioro kainos grandinėje yra kalafiorų augintojai, yra didmenininkai, yra derliaus ir sezono reikalai, darantys įtakos pasiūlai, yra konkurencinė aplinka, yra paklausos faktorius, galų gale yra pinigų spausdinimo mašina – Europos centrinis bankas, kas mėnesį rinką papildantis 80 milijardų eurų – visai tai lieka už vertinimų akiračio.
Šiame kainodaros triukšme puikiai sugyvena ir visiškai priešingi teiginiai. Ar prekybos tinklai pakėlė kainas – taip, jie. Ar prekybos tinklai, ypač vienas didysis, draudžia gamintojams kituose tinkluose pardavinėti pigiau, ir reikalauja kainos nuolaidų, kad būtent pas jį lentynoje prekė būtų pigiausia – irgi taip. Kaip galima tai daryti vienu metu, sunku suprasti. Vartotojas mato kylančias kainas, girdi, kaip prekybos centrai smaugia gamintojus, ir susidaro įspūdį, kad prekybos centras, kaip koks budelis, tik skalpuoja visus į kairę ir į dešinę. Iš tikro, mažmeninė prekyba, jei ne internetinė – vienas iš labiausiai žmogaus darbui imlių verslų. Ne veltui didieji prekybos centrai yra ir didžiausi darbdaviai. Kiekvienas pardavėjas prekybininkų antkainiais pasipiktinusiam pirkėjui galėtų priminti – „aš ne antkainis, aš čia dirbu“.
Prekybos centras yra savotiškas smaigalys, kuriame susikryžiuoja daugybė skirtingų interesų. Todėl, kai boikotuojate prekybos centrus, žinokite, kad pasekmės pasklis plačiau. Visų pirma jūs grasinate prekybos centrų darbuotojams. Kai pirkėjų srautas menkai prognozuojamas, žymiai patogiau diegti savitarnos kasas. Grasinate ir tiekėjams. Nepirkite, ir greitai gendančios prekės gamintojo sąskaita keliaus į naikinimo vietas. Dar boikotuokite, ir visa tai atsilieps biudžeto surenkamam PVM. Prekybos centrai lentynas valys, taikydami nuolaidas, ir PVM bus skaičiuojamas nuo mažesnės sumos. Dar boikotuokite, kad bet kokie užsienio investuotojai žinotų, kad šiame krašte yra padidinta verslo rizika. Tada jie čia neinvestuos, ir bus mažesnė konkurencija, arba investuos, jei bus didesnė grąža. Kas čia pralaimi? Pralaimime mes.
Galvojate, kad būtinai „reikia kažką daryti“, kažką tokio organizuoto, sutartinio, masinio, kad grobuoniški prekybos centrai atsitokėtų? Labai klystate, nes prekybos centrams pirkėjų pagrūmojimas „nu nu nu“ vyksta kasdien, masiškai, nors ir be centrinio organizatoriaus, spontaniškai. Tada, kai vis daugiau lojalumo kortelių nebėra aktyvios, vadinasi, dar vienas pirkėjas emigravo. Tada, kai labai sumažėja apyvartos pasienio rajonuose, vadinasi, dar daugiau lietuvių apsipirko Lenkijoje. Tada, kai į rinką ateina naujas žaidėjas, tada, kai žmonės pradeda patys kepti duoną, tada, kai pamėgsta specializuotas parduotuves. Kasdien, kiekvieną minutę aikštingi pirkėjai moko prekybos centrus, o šie tik ir galvoja, kaip čia suprasti tą įnoringą pirkėją, atspėti jo nuotaikas. Galvojate, prekybos centrai džiaugėsi brangiais serbentais ar kalafiorais? Sukandę dantis laikė lentynose, kad tik pirkėjas nenusiviltų, kad ne sezono metu jų negavo savo ypatingajam patiekalui pagaminti. O jūs čia ką dabar darote su tuo laiškininku?
