Jis, žinoma, nėra toks tikslus, koks būna jausmas po kaitros prieš artėjančią audrą, bet krizės simptomai mums jau pasidarė gana standartiniai. Pastarosios krizės į galvą įkalta: kyla nekilnojamojo turto kainos – gero nelauk. Šiandien vėl kalbama apie nekilnojamojo turto kainų burbulą, bet, deja, visiškai nėra jokių galimybių tą burbulą apibūdinti ir išmatuoti. Juolab, kad nekilnojamasis turtas gerose vietose visais laikais tik brangsta, arba bent jau – nepinga. Vietose, kuriose stokoja ekonominio aktyvumo, turtu tiesiog neprekiaujama. Kažkas nori parduoti, gal norėtų ir brangiai, bet neparduoda. Nes ten niekas nieko neperka. Neneigiant įvairaus pobūdžio svyravimų nekilnojamojo turto rinkoje, vis tik sakyti, kad turto kainų augimas signalizuoja krizę būtų netikslu. Didžiasaliui tuomet būtų lemtas kone amžinas klestėjimas.
Kitas krizės signalas yra augančios algos, mažėjantis nedarbas ir sunkumai susirasti darbuotoją. Pastaruoju metu būtent tokie procesai jau prasidėję. Tačiau juos itin stipriai išjudino pastaruoju metu itin sparčiai, ir ne vieną kartą kelta minimali alga. Emigracija taip pat prisideda prie šio proceso. Tačiau sujudimas darbo rinkoje – vis tik netiesioginiai simptomai, tik paviršiniai ženklai.
Kur kas arčiau krizės šerdies artėjame, jei jau kalbame apie rinkimus. Nors krizės – pasaulinės, kažkaip stebuklingai jos atitinka politinius Lietuvos ciklus. Kiek valdžioje kairieji socdemai – tiek klestėjimas, kiek dešinieji konservatoriai – tiek krizė. Taigi, kai kairieji geraisiais metais padirbėja kairėn, tai yra - kelia minimalią algą, socialines garantijas, reguliavimus ir mokesčius, tiek mes pačius save stumiame į kampą, iš kurio atėjus sunkmečiui tampa sunkiau išeiti.
Krizės nuojautas sustiprino Brexit – svaro, akcijų kursų kitimas, prasidėjo diržų veržimasis britų kompanijose. Tačiau jau ir iki Brexit sprendimo daug kas sakė – naujai krizei metas jau vien dėl to, kad nuo pastarosios praėjo aštuoneri metai.
Vis tik krizės šaknis glūdi ne valstybių sprendimuose būti ar nebūti sąjungoje, ne turto kainose, ne darbuotojų algose, o pinigų politikoje, kurią vykdo didieji grandai JAV ir Europos Sąjungos centriniai bankai, o taip pat ir komerciniai bankai per politikų palaimintą dalinių rezervų sistemą. Jų esmė – gaminti pinigus, ir tai daryti dideliais, vis augančiais kiekiais. Taip negali būti, kad į rinką paleisti nauji trilijonai pinigų taip lyg niekur nieko, būtų „įsisavinti“ be jokių pasekmių. Finansinės gerovės imitavimas emituojant naujus pinigus, ar tiesiog juos skolinantis buvo ir tebelieka krizių pagrindinė, giluminė priežastis. Štai, ECB pinigų siūlo už nulį palūkanų, pats perka obligacijas. Rašome, to reikia dėl per mažos infliacijos Bet krizė tai – mintyje.
