Apžvalginėje architektūros parodoje „Žvilgsnis į save“ – ir fanfaros, ir atodūsiai
Kas jau kas, o architektai Lietuvoje pastaruosius metus nesėdėjo rankų sudėję. Smarkiai įsibėgėjusi statybų rinka įsuko milžiniškas investicijas, sukėlė nemažai isteriško blaškymosi. Daugėja galimybių pasireikšti, o tai kėlė pagrįstą viltį, kad Lietuvos architektūroje pagausės drąsių eksperimentų, konceptualių idėjų, pakils jos bendras lygis.
Taigi spalį atidaryta antrą kartą Lietuvoje vykstanti apžvalginė architektūrinė paroda-konkursas „Žvilgsnis į save“ žadėjo įdomią trejų aktyvių metų architektūros retrospektyvą.
Renginyje architektai turėjo progą pademonstruoti savo per 2003-2005 metus sukurtus ir realizuotus projektus, palyginti juos su kolegų darbais. O besidomintieji bendromis tendencijomis – pamatyti, kiek ir kur pažengusi Lietuvos architektūra.
Pakluso formatui
„Žvilgsnis į save“, pirmąkart 2003 metų rudenį vykęs Vilniuje, požeminiame Gedimino prospekto garaže, šiemet persikėlė į tradiciškesnę erdvę – Lietuvos architektų sąjungos būstinėje įrengtą parodų salę. Visi Lietuvos architektų pateikti 135 projektai (iš jų – 84 realizuoti) buvo „įsprausti“ į vienodus A3 formato lakštus. Pasak parodos kuratoriaus Dariaus Osteikos, taip pasiektas ne tik vientisas parodos vaizdas, bet ir vienodos sąlygos visiems konkurso dalyviams. Deja, lazda, atrodo, perlenkta. Projektai, kurie netelpa į „atvirukinį" vieno kadro pristatymą, liko akivaizdžiai nuskriausti. O ir bendra vizualinė parodos įtaiga, palyginti su 2003 metų „Žvilgsniu“, smukusi.
Dėl vilčių nepateisinusio mažo dalyvių skaičius D. Osteika tik skėsčiojo rankomis: pasak jo, šįkart iš architektų reikalauta minimalių pastangų – vienos nuotraukos ar vizualizacijos ir keleto sakinių apie projektą. Abejingumo ar nenoro viešai parodyti savo kūrybos jau nepavadinsi kuklumu. Priežastys, matyt, gilesnės.
Projektus komisija tyrė iš natūros
Šiemet, kaip ir prieš dvejus metus, konkurso darbai buvo įvertinti tarptautinės komisijos, kurią sukvietė parodą organizavusi Lietuvos architektų sąjunga (LAS) ir VšĮ Architektūros fondas. Iš architektų Hindreko Keslerio (Estija), Jurio Skalbergo (Latvija), Vytauto Brėdikio (Lietuva) ir architektūros mokslininkės Jūratės Tutlytės (Lietuva) sudarytai žiuri vadovavo garsus Suomijos architektas profesorius Tuomo Siitonenas, daugelio įspūdingų architektūrinių ir urbanistinių projektų (pvz., „Nokia House“ Espo ir Helsinkyje, Suomijos ambasados Maskvoje išplėtimo) autorius.
D. Osteika džiaugėsi, kad tokia komisijos sudėtis pasiteisino labiau nei praėjusį kartą, kai, anot jo, kitus žiuri narius kiek stelbė M. Fuksas iš Italijos. Šįkart, pasak D. Osteikos, visų narių darbo indėlis ir balsų svarumas buvo apylygis. Be to, vertinimas buvęs nuoseklesnis, mat komisija, apžiūrėjusi darbus lakštuose ir atrinkusi geriausius, juos tyrinėjo ir iš natūros: kelionėms buvo skirtos dvi dienos.
Kaip „Statybų pilotui“ sakė T. Siitonenas, būtent tai ir išgelbėjo konkursą nuo neobjektyvaus ir paviršutiniško vertinimo. Anot architekto, parodos formatas taip apribojo būtinos informacijos kiekį, kad spręsti apie projekto kokybę vien iš pateiktos medžiagos buvę tiesiog neįmanoma.
5 metro penktadaliai
V. Brėdikis buvo dar griežtesnis: anot jo, galima pamanyti, kad parodoje demonstruotos dokumentinės nuotraukos, o ne architektūriniai objektai. Nes projekto turinio, o tuo labiau – dermės su aplinka, kuri buvo deklaruojama kaip svarbiausias parodos kriterijus, nebuvo įmanoma vertinti. Komisijos narys „Statybų pilotui“ pasakojo, kad aplankius objektus dauguma vertinimų kardinaliai pakito, o favoritų sąrašas gerokai patrumpėjo.
„Apšilimui“ buvo įvertintas architektūros studentų triūsas – iš pateiktų 23 Lietuvos aukštųjų architektūros mokyklų studentų darbų išrinkti po vieną geriausią magistro ir bakalauro studijų baigiamąjį darbą. Jų autoriai (abu – VGTU studentai) gavo po diplomą ir LAS įsteigtą 1500 litų premiją.
Už 20 geriausių profesionalų darbų, kuriuos komisija, anot T. Siitoneno, atrinko gana vieningai, jų autoriams įteikti 15 diplomų ir 5 lygiaverčiai prizai „Metras 1/5“ – 20 cm dvitėjės sijos atraižos.
Apdovanotų darbų įvairovė (gyvenamieji, pramoniniai, verslo, visuomeniniai pastatai užmiesčiuose ar didmiesčių centruose, didelių investicijų realizacijos ir koncepcijos) atspindėjo bendrą parodos pobūdį. Margą „architektūrinį stalą“ sudarė baigtumu, dydžiu, reikšme, architektūrine kokybe skirtingų pastatų, kompleksų ar interjerų projektai. Kita vertus, tarp jų pasitaikiusioms urbanistinėms koncepcijoms ir visuomeniniams, kultūros objektams suskaičiuoti būtų užtekę vienos rankos pirštų.
Bendras lygis ir bendros ligos
Tiesa, daug naujovių ir nesitikėta – dauguma dėmesio vertų objektų per 2 metus ir matyti, ir aprašyti, – nuvilia architektūrinio kūrybiškumo tendencijų sąstingis. Stipresni, pažymėti darbai „neištraukė“ blankokos visumos iki to, ką galima būtų pavadinti „progresyviu“.
Pasak V. Brėdikio, parodoje atsiskleidžia tikrosios šiandieninės Lietuvos architektūrinį cechą apėmusios „ligos“ – milžiniška skuba, per menkos naujų idėjų paieškos, nepakankamas ambicingumas ir reiklumas sau. Todėl, anot architekto, vyrauja paviršutiniški, laikini ir menkaverčiai projektai. Architektūrinį chaosą didina vis dar populiarus siekimas „perrėkti kitus“, primenantis... kapines, kuriose varžomasi antkapių dydžiu, įmantrumu ir blizgesiu.
Dar dramatiškiau parodoje atsiskleidusią Lietuvos architektūros padėtį įvertino profesorius akademikas Jonas Minkevičius – anot jo, šiemetiniame „Žvilgsnyje į save“ išryškėjęs Lietuvos architektūros dekadansas ir vertybių skalės disbalansas.
Vertinimo komisijos pirmininkas pagyrų nežarstė, bet buvo diplomatiškas. Vienas kūrybingiausių Suomijos architektų „Statybų pilotui“ teigė matąs lietuviškos architektūros potencialą pasivyti (laikotarpio prognozuoti nedrįso) šiuolaikiškas Europos architektūros tendencijas. Kaip didžiausią turtą išskyręs Lietuvos architektūrinį paveldą, T. Siitonenas ragino jį saugoti, o naują architektūrą greta paveldinių struktūrų – reglamentuoti ir kurti ypač atidžiai.
„Kontrolinis“ įvyko. Matyti, kad namų darbai ruošiami. Gal be įkvėpimo, bet gana stropiai. Tik nepalieka įspūdis, jog neretai – ne iš architektūros, o iš kito – kad ir užsakovo kyštelėto ekonomikos – vadovėlio.
Vengiant pesimizmo, pastarųjų keleto metų laikotarpį norėtųsi vadinti ieškojimų faze, per kurią kokybiškos, originalios architektūros kūrimo labui galbūt susiformuos ryškesni prioritetai.
„Statybų pilotas“
