Sausio 6 dieną Dagestano sostinėje Mahačkaloje savižudis teroristas prie milicijos skyriaus vartų susprogdino sprogmenų prikrautą automobilį. Pirminiais duomenimis, žuvo 7 milicininkai ir 16 buvo sužeista. Jeigu automobiliui būtų pavykę įvažiuoti į policijos skyriaus teritoriją, aukų skaičius būtų buvęs kelis kartus didesnis – sprogimo metu milicininkai kaip tik rinkosi kieme ir ruošėsi vykti į budėjimą. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas po sprogimo nurodė sustiprinti Dagestane saugumo priemones. Tai tik šypseną keliantis biurokratinis politinis veiksmas, nes sunku įsivaizduoti, ką Rusija dar gali padaryti regione, kuris nesulaikomai slysta iš Maskvos kontrolės.
Šis sprogimas – ne pirmas toks teroro aktas Šiaurės Kaukaze per pastaruosius mėnesius. Rugpjūčio mėnesį sprogimas kaimyninės Ingušijos sostinėje Nazranėje nusinešė 24 milicininkų gyvybę; sužeista daugiau kaip 200 žmonių. Sprogimai, žmonių grobimas, neribota tvarką palaikančių instancijų savivalė ir nenuspėjama įvairaus plauko pasipriešinimo grupuočių veikla daro Rusijos Šiaurės Kaukazo regioną vienu nesaugiausių pasaulyje ir vienu labiausiai neprognozuojamų.
Šiaurės Kaukaze Rusija niekada nesijautė saugi – nei caro laikais, nei dabar. Įtampa buvo jėga nuramdyta tik sovietiniais metais, bet Stalino nacionalinė politika – dirbtinis sienų nustatymas, ištisų nacijų deportacija ir rusifikacija – sukėlė regione daugiau problemų, nei jų buvo anksčiau.
Visi šie neišspręsti klausimai prasiveržė pirmiausia Čečėnijoje. Respublika po vadinamojo pirmojo Čečėnijos karo galėjo vystytis taikiu keliu, panašiai kaip Tatarstanas, bet kova dėl valdžios Kremliuje atvedė į dar vieną karą Čečėnijoje, kuris praktiškai iki šiol nėra baigtas.
Padėtį dar labiau pablogino Rusijos įsivėlimas į konfliktą su Gruzija. Kremlius jau seniai tvirtino, kad Kosovo pripažinimas reikš, jog teisę į nepriklausomybę taip pat turi ir Pietų Osetija bei Abchazija. Rusija jas pripažino savarankiškomis valstybėmis. Savaime kyla klausimas: kodėl tokios teisės neturi nei Čečėnija, nei Dagestanas ar Ingušija, kodėl, sakykim, Šiaurės Osetija negalėtų susijungti su Pietų Osetija ir sudaryti atskirą valstybę? Atsakymas paprastas – negali, nes Kremlius to neleis.
Tačiau ne viskas yra Kremliaus rankose. Vladimiras Putinas į valdžią atėjo kaip niekam nežinomas pilkas kagėbistas, tarnavęs net ne kur nors Berlyne, o Drezdene – Vokietijos provincijos centre. Borisas Jelcinas jį ištraukė, kaip cirke iš skrybėlės yra ištraukiamas triušis. Tas triušis virto liūtu pradėjęs antrą karą Čečėnijoje, arba, jo žodžiais tariant, pradėjęs Čečėnijos pasipriešinimą „močit v sortire“ – sunkiai į lietuvių kalbą išverčiamas posakis, kuris labiau tinka kalėjime sėdinčiam kriminaliniam nusikaltėliui, o ne šalies vadovui. Tokios politikos rezultatas – nacionalinio Čečėnijos pasipriešinimo faktinis sunaikinimas, visą valdžią respublikoje atidavus į Ramzano Kadyrovo rankas. Šis Maskvos statytinis nė iš tolo nepanašus į Aslaną Maschadovą, buvusį sovietinį karininką, su kuriuo Maskva galėjo rasti kalbą, bet paprasčiausiai nenorėjo. R. Kadyrovas sugebėjo sukurti šiuo metu daug labiau nuo Maskvos (faktiškai) nepriklausomą valstybę, kurioje islamas ir radikalieji islamistai turi didelę įtaką. Kita vertus, tie, kurie vis dar kovoja prieš R. Kadyrovą, taip pat yra ne vien nacionalistai, o dažniausiai kraštutinės islamo srovės, atėjusios iš Saudo Arabijos, atstovai – vahabistai. Džocharo Dudajevo ir A. Mashadovo Čečėniją būtų galėjęs visiškai patenkinti Tatarstano statusas. Dabar tikrai ne tik Čečėnijoje, bet ir visame regione jokie tatarstanai neįmanomi.
Kyla amžinas klausimas – ką daryti? Ypač žinant, kad Čečėnijoje yra naftos.
Rusijos prezidentas D. Medvedevas iš karto po rugpjūčio mėnesio teroristinio išpuolio sušaukė Saugumo Tarybą ir pabandė ieškoti naujų kelių Šiaurės Kaukazo problemoms spręsti. Tačiau Tarybos narių nuomonės skyrėsi pačiu svarbiausiu klausimu – kokios yra regiono nestabilumo priežastys?.
D. Medvedevas kalbėjo, kad visų pirma tai nedarbas, skurdas, korumpuoti Šiaurės Kaukazo regioną valdantys klanai, kuriems visiškai nerūpi paprastų žmonių reikmės. Tai tiesa, bet tik iš dalies, nes dėl skurdo vargu ar kas nors ryžtųsi susisprogdinti, siekdamas nužudyti kuo daugiau pareigūnų bei ne taip tikinčių, kaip norėtų fanatiškos islamo srovės, arba tų, kurie nėra musulmonai. Vargu ar skurdas skatintų jaunimą atmintinai mokytis Koraną ir perspėti gatvėje sutiktus alkoholio išgėrusius kaimynus, kad netapę abstinentais jie sulauks bausmės dar šiame pasaulyje.
D. Medvedevas negalėjo apsimesti nematąs, kad prievarta Šiaurės Kaukaze ne mažėja, o auga. Jis siūlė ne tik skirti papildomų lėšų socialinėms problemoms spręsti, bet taip pat siųsti į regioną daugiau milicininkų ir jų jėgomis užgniaužti maištingų grupuočių pasipriešinimą. Tačiau tai tikrai blogas sumanymas. Kaip rodo įvykiai Rusijoje, vadinamasis Čečėnijos virusas užkrėtė didelę dalį šalies milicijos. Kur kitur pasaulyje šalies vidaus reikalų ministras galėtų viešai pasiūlyti priimti įstatymo pataisas, leisiančias piliečiams jėga gintis nuo milicijos? Rusijos žmogaus teisių gynimo organizacijų nuomone, prievarta milicijoje išsikerojo dėl to, kad į Rusiją sugrįžo nemažai milicininkų kelis mėnesius ar pusmetį tarnavo Čečėnijoje.
Niekas negali nuspėti, kaip Rusija išriš Šiaurės Kaukazo mazgą, ypač ką darys su didėjančia regiono islamizacija. Tačiau Kremlius supranta, kad JAV ir NATO Afganistane kariauja ir už Rusijos interesus. Vakarų pralaimėjimas Afganistane visų pirma atneštų problemų Centrinės Azijos respublikų diktatoriams, o vėliau, be abejonės, paskatintų ir Šiaurės Kaukazo islamo radikalus. Islamiškojo faktoriaus svarba daro dabartinius konfliktus Šiaurės Kaukaze vis labiau skirtingus nuo tų karų, kuriuos kadaise šiame regione kariavo carinė Rusija.
Valentinas Mitė
