Jei galvojote, kad skerdikas Josifas Stalinas Rusijoje nebėra populiarus, smarkiai klydote. Rusijos Komunistai į prezidento rinkimus žygiuoja pristatydami šį tironą kaip sektiną pavyzdį bei tautos herojų. Apie tai rašo „Spiegel“.
J. Stalinas grįžo. Vilkėdamas šviesiai pilka partine uniforma ir kairėje rankoje laikydamas pypkę, sovietų diktatorius stovi Pietų Sibiro Barnaulo mieste esančiame Stalingrado gynėjų bulbare. Jį supa nustebę pensininkai. „Aš sustabdžiau duonos kainų augimą prieš 80 metų, o spekuliantus pasiunčiau dirbti į miškus“ – skelbia diktatorius. Pensininkai, kurie šiuo metu kenčia nuo augančios infliacijos, pritaria audringais aplodismentais. Tiesa, šis reginys tėra vieno iš vietinio teatro aktorių vaidinimas. Tačiau tai nėra ir komedija, o Komunistų partijos rinkiminės kampanijos dalis. Internetinėje Komunistų partijos svetainėje galima perskaityti šūkį: „Jis žadėjo sugrįžti“.
Tokio požiūrio laikos Komunistų partijos lyderis bei kandidatas prezidento rinkimuose Genadijus Ziuganovas. Pasirodęs Barnaule, jis kalba daugiau nei pusei tūkstančių klausytojų, kurių dauguma yra ne jaunesni kaip 60 metų. „Stalinas neabejotinai padarė klaidų, tačiau jis prieš karą pastatė 9 tūkst. gamyklų“ – teigia G. Ziuganovas. Tokius žodžius žmonės pasitinka plojimais. Niekas net nemano prieštarauti G. Ziuganovui net tuomet, kai jis ima girti autoritarinį Baltarusijos diktatorių Aleksandrą Lukašenką. „Ten bent jau nėra oligarchų ir benamių šunų“ – štai kokie didžiausi „batiuškos“ nuopelnai Baltarusijos liaudžiai G. Ziuganovo nuomone.
Priešingai nei buvę kolegos Lenkijoje, Vengrijoje ar Rytų Vokietijoje, kurie per ilgus debatus bent jau dalinai įstengė atsikratyti stalinistinės praeities šešėlio, Rusijos komunistai atsisakė persvarstyti Stalino laikotarpio istorines realijas. Savo programoje Komunistų partija ir toliau teigia, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „kontrrevoliucinis perversmas“. Nesireformavę bei neišgyvenę modernizacijos, komunistai vargu ar turi vilčių grįžti į Rusijos politinį olimpą, tačiau Vladimirui Putinui jau pats Komunistų partijos egzistavimo faktas suteikė puikią progą paleisti propagandos mašiną.
Teigiama, kad G. Ziuganovą bei jo programą prezidento rinkimuose pasiruošę palaikyti 160 tūkst. Rusų, o tai yra vos 1 proc. Komunistų partijos narių skaičiaus 1991 metais. Ilgą laiką partiją savo populiarumą krovėsi primindama „sovietinių mūšių šlovę“. 1996 metais, kovodamas su Borisu Jelcinu, G. Ziuganovas sugebėjo prasimušti į antrąjį rinkimų turą. Ir, nors antrajame ture buvo patirtas pralaimėjimas, surinkta net 40,3 proc. balsų.
Tačiau nuo to laiko komunistų populiarumas tik nyksta. Šiuo metu Dūmoje jie vis dar turi 57 vietas iš 450. Tačiau partijai itin sunkiai sekasi pritraukti naujų narių. Vis dėlto regioniniuose rinkimuose Sankt Peterburge bei Maskvoje komunistai sugebėjo surinkti dvigubai daugiau balsų nei ankstesniuose rinkimuose – atitinkamai 16 bei 17 proc.
Rusija, kurioje egzistuoja milžiniškas visuomenės pasidalijimas tarp milijonų skurdžiai gyvenančių bei žemesniems visuomenėms sluoksniams priklausančių žmonių bei naujųjų turčių mažumos, yra palanki dirva kairuoliškoms idėjoms. Maskvos „Levada“ centro atliktais tyrimais, net 55 proc. rusų pritaria planinės ekonomikos idėjai, o 35 proc. mano, kad Vyriausybė turi kontroliuoti fabrikus bei verslą.
Nors JAV žurnalas „Forbes“ suskaičiavo net 53 rusus, kurių turtas viršija milijardą dolerių, net 40 proc. rusų turi verstis per mėnesį gaudami vidutiniškai vos 6 tūkst. rublių, t.y. vos 166 eurus.
Jauni rusai taipogi yra nusivylę vargu visuomenėje bei valdžioje klestinčia korupcija, todėl Maskvos universiteto rinkiminėje apylinkėje per Dūmos rinkimus komunistai surinko net 26,45 proc. basų ir aplenkė net Kremliaus „Vieningosios Rusijos“ partiją. Komunistinis laikraštis „Pravda“ išsityčiojo iš V. Putino „Vieningosios Rusijos“ teigdamas, kad ši politinė jėga geriausius rezultatus pasiekė psichiatrinėse ligoninėse bei kareivinėse.
Tačiau vietoje V. Putino „suverenios demokratijos“ komunistai siūlo Stalino laikais dvelkiančią politinę programą. Alternatyva tikrai ne kokia. „Mano berniuk, nieko nėra doresnio, geresnio bei protingesnio nei sovietų jėga“ – tarsi gūdžiais tarybiniais laikais pamokslauja G. Ziuganovas.
Savo kaip idealaus stalinistinio politiko profilį G. Ziuganovas neseniai atskleidė per Komunistų partijos Centro komiteto plenarinę sesiją, kai pasmerkė kosmopolitizmą, modernizmą, postmodernizmą bei populiarųjį meną. Šiuos judėjimus G. Ziuganovas apibūdino kaip „ginklus sukto bei seniai žinomo priešo rankose“. Šie žodžiai būtų nesvetimi ir penktojo dešimtmečio stalinistui.
Tarsi skęstančio laivo kapitonas G. Ziuganovas klajoja iš vieno miesto į kitą kartodamas tas pačias pasakaites apie „Stalino saulę“. Tačiau net partijos bendražygiai pripažįsta, kad komunistai skęsta. Oficialiai per mėnesį iš savo narių partija renka vos po pusę euro, o tai – vargana suma siekiant surengti efektyvią rinkimų kampaniją. Tad Komunistai ilgainiui tampa marionete Kremliaus rankose, kurią V. Putino klika naudoja savo propagandiniams tikslams.
V. Putino dešinioji ranka vidaus politikos klausimais bei Kremliaus administracijos vadovas Vladislavas Surkovas, siekdamas prisijaukinti komunistus, naudojasi seniai patikrinta meduolio bei rimbo politika. Jos esmė paprasta: jei žaisite pagal mūsų taisykles ir dalyvausite klastojant rinkimus, tai gausite ir kelias vietas Dūmoje, ir televizijos eterio laiko, o gal net pinigų iš gausaus Kremliaus iždo. Kai G. Ziuganovas gauna galimybę šnekėti televizijoje, jis porina pagal Kremliaus dūdelę ir giria V. Putino kovą su oligarchais ar smerkia spalvotąsias revoliucijas.
Tiesa, komunistai iki šiol nepanaikino 2005 metais priimtos rezoliucijos, kurioje V. Putino valdžia pristatoma kaip „bonapartistinis, biurokratinis režimas“ priešiškas liaudžiai.
Komunistų partijos narys Olegas Smolinas teigia, kad ultrakonservatyvus Komunistų partijos įvaizdis puikiai tarnauja Kremliui, nes silpnina pačią partiją. O. Smolinas teigia, kad partijos mentalitetas vis dar įstrigęs stalinistinio režimo laikuose. Pats O. Smolinas teigia pasisakantis už klasikinę Europos kairiųjų strategiją. Esą atsisakoma siekio grįžti į sovietinius laikus ir siekiama kurti socialistinę gerovės valstybę. Tačiau kaip teigia vienas iš G. Ziuganovo patarėjų bei „kairiųjų patriotų“ laikraščio „Zavtra“ redaktorius Aleksandras Prochanovas, komunistai yra nepajėgūs reformuotis ir savo populiarumą gali krautis nebent apraudodami Sovietų Sąjungos žlugimą bei komunizmo griūtį.
Panašu, kad rusams kovo 2 dieną vyksiančiuose prezidento rinkimuose teks rinktis V. Putino „suverenios demokratijos“ linijai atstovaujančio Dimitrijaus Medvedevo bei naujuoju Stalinu siekiančio tapti G. Ziuganovo. Vis dėlto niekas neabejoja, kad laimės pirmasis, tačiau G. Ziuganovo atvejis rodo, kad Rusijoje vis dar yra žmonių, besiilginčių tautų žudiko laikų.
