Prieš trejus metus vykęs Rusijos ir Gruzijos penkių dienų karas destabilizavo šalį, kuri sekė trijų Baltijos valstybių pavyzdžiu: siekė modernizuoti ir demokratizuoti valstybę ir tapti euroatlantinių organizacijų nare. Gruzija neteko penktadalio savo teritorijos, o jos planai prisijungti prie NATO artimiausiu metu sunkiai tikėtini. Pralaimėtojais galima laikyti ir Vakarus: jie nesugebėjo laiku užkirsti kelio šiam karui kilti ir apatiškai reagavo į karinius įvykius, vykstančius šalyje, kuri tapatina save su tais pačiais principais ir idealais. O Rusija, pripažinusi Abchaziją ir Pietų Osetiją nepriklausomomis valstybėmis, ir toliau didina karines pajėgas šiuose separatistiniuose regionuose ir veda informacinį karą prieš Gruziją bei jos vadovus.Kita vertus, šis karas atskleidė ir Maskvai nepalankią tiesą. Jis parodė Rusijos ginkluotųjų pajėgų nesugebėjimą vesti šiuolaikinį karą, jos karinės technikos netinkamumą tokiam karui (masinis tankų gedimas Roki tunelyje, nesėkmingas ryšių tarp kariaujančių dalinių palaikymas ir t. t.) ir karinės vadovybės nesugebėjimą vadovauti realiems karo veiksmams. Kartu galima teigti, kad nors Rusijos vadovai dažnai mėgsta pabrėžti savo „privilegijuotą“ padėtį šalies kaimynystėje, vis dėlto Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo nepalaikė nė viena Maskvos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narė ar kita strateginė partnerė regione. Tai rodo, kad Rusijos pozicijos „artimajame užsienyje“ nėra tokios stiprios, kokių ji norėtų.
Šiandien, praėjus trejiems metams nuo Rusijos ir Gruzijos karo, šį karą galima būtų laikyti dar vienu įšaldytu konfliktu. Dabartinė konflikto situacija nejuda iš vietos, o Šveicarijos tarpininkaujamos derybos neduoda jokių vaisių. Taip pat sumažėjo Vakarų dėmesys Gruzijai, jis šiuo metu yra sutelktas į pasaulinę finansų krizę ir revoliucijų bangą, kilusią arabų pasaulyje. Išimtimi galėtume laikyti JAV Senato šią vasarą priimtą rezoliuciją, kurioje pasisakoma už Gruzijos teritorinį vientisumą, o Rusijos karinės pajėgos Abchazijoje ir Pietų Osetijoje yra laikomos šių regionų okupacija. Panaši išvada daroma ir Tarptautinių krizių grupės (International Crisis Group) ataskaitoje: joje pažymima, kad nuo Rusijos ir Gruzijos karo praėjus trejiems metams dvišaliai Maskvos ir Tbilisio santykiai nepajudėjo iš vietos, o Vakarų valstybės raginamos ir toliau spausti Maskvą, kad ji laikytųsi ugnies nutraukimo sąlygų, išvestų savo karius iš Abchazijos bei Pietų Osetijos ir leistų sugrįžti pabėgėliams.
Iš esmės dabartinė padėtis Gruzijoje primena tą, kurioje valstybė atsidūrė po 1990–1993 metais vykusių ginkluotų konfliktų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Po 1990–1992 m. konflikto Pietų Osetijoje Gruzija buvo priversta sudaryti taikos palaikymo pajėgas ne tik iš Gruzijos ir Pietų Osetijos taikdarių, bet ir įtraukti į jas Rusijos „taikdarius“. Toks pat scenarijus kartojosi ir po 1992–1993 m. konflikto su Abchazija. Rusija šių konfliktų akivaizdoje prisiėmė „tarpininkės“ vaidmenį, skatino konfliktiškuose regionuose dar didesnes nepriklausomybės ir atsiskyrimo nuo Gruzijos nuotaikas ir atmesdavo visus Tbilisio siūlomus konfliktų sprendimo būdus. Vienintelis skirtumas, atsiradęs po 2008 m. karo, yra tai, kad Rusija Abchaziją ir Pietų Osetiją pripažino nepriklausomomis valstybėmis.
Panašios pozicijos Maskva laikosi ir Ženevoje vykstančiose derybose, kuriose, be Gruzijos, Rusijos, Pietų Osetijos ir Abchazijos, dalyvauja ir Jungtinių Tautų, ES, JAV, ESBO atstovai. Reikia pažymėti, kad iš pradžių Gruzija nesutiko dalyvauti derybose, jeigu jose bus atstovaujamos Abchazija ir Pietų Osetija, tačiau Rusijai pavyko pasiekti, kad šios „valstybės“ taptų jų dalyvėmis. Vieninteliu šių derybų laimėjimu kol kas galima laikyti tai, kad Gruzijos pasienyje su Rusijos remiamomis Abchazija ir Pietų Osetija sumažėjo ginkluotų incidentų skaičius, tačiau susitarimas saugumo klausimais vargu ar bus greitai pasiektas. Anot „Jamestown Foundation“ eksperto Vladimiro Socoro, tokia derybų eiga truks dar ilgą laiką, nes Europos Sąjungos atstovai siekia, kad derybos neturėtų įtakos ES ir Rusijos santykiams, o Abchazijos ir Pietų Osetijos atstovų dalyvavimas suteikia Maskvai du papildomus balsus. Visi klausimai, susiję su 2008 m. rugpjūčio 12 d. ir 2008 m. rugsėjo 8 d. paliaubų susitarimuose prisiimtų įsipareigojimų vykdymu ir savo karių išvedimu, Rusijos atstovų yra atremiami argumentu, kad Abchazija ir Pietų Osetija yra nepriklausomos valstybės ir turi tai spręsti pačios.
Situacija galėtų pasikeisti, jei užsimegztų tiesioginės derybos tarp Gruzijos iš vienos pusės ir Abchazijos bei Pietų Osetijos – iš kitos. Tbilisis jau žengė pirmąjį žingsnį: praėjusiais metais pristatė Valstybinę strategiją dėl okupuotų teritorijų. Joje numatomas platus bendradarbiavimas ekonomikos, humanitarinėje, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, žmogaus teisių srityse. Pagrindiniu strategijos tikslu nurodoma Abchazijos ir Pietų Osetijos demilitarizacija, neutralumo zonos sukūrimas padedant tarptautinių organizacijų stebėtojams. Po visų šių veiksmų turėtų sekti trišalės derybos tarp Tbilisio, Suchumio ir Cchinvalio, kuriose būtų nuspręstas tolesnis Abchazijos ir Pietų Osetijos statusas Gruzijos sudėtyje. Kita vertus, vargu ar šioje strategijoje numatyti tikslai bus įgyvendinti, kol Rusija nesilaiko prisiimtų įsipareigojimų, o nuo Gruzijos atsiskyrusių regionų vadovai gauna paramą iš Kremliaus.
Apibendrinant galima teigti, kad praėjus trejiems metams nuo karo situacija šiame Pietų Kaukazo regione nelabai pasikeitė. Rusija, nesilaikydama 2008 m. sudarytų paliaubų sąlygų, ir toliau plečia savo karines bazes okupuotuose Gruzijos regionuose ir tokia padėtis jai leidžia vaidinti lemiamą vaidmenį sprendžiant Abchazijos ir Pietų Osetijos ateitį. O sumažėjęs Vakarų dėmesys šiam regionui taip pat sudaro prielaidas, kurios Gruzijos balsą šio konflikto sprendime dar labiau susilpnina.
