Tirpstantys Arkties ledynai ne tik kelia daug klausimų dėl klimato kaitos ar ekologijos problemų, bet ir atveria naujų kelių energetiniams resursams išgauti. JAV geologų atliktų tyrimų duomenimis, Arkties ledynai slepia 90 mlrd. barelių (apie 14 mlrd. tonų) naftos ir 1669 trilijonus kubinių pėdų (apie 47 trilijonus kubinių metrų) dujų.[1] Todėl neverta stebėtis, kad šis regionas užima vis svarbesnę politinės dienotvarkės vietą tarp šalių, turinčių bendrą sieną su Arktimi, t. y. Kanada, JAV, Rusija, Danija/Grenlandija, Norvegija. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nors visos šios valstybės laikosi 1982 m. priimtos JT Jūrų teisės konvencijos, vis dėlto kiekviena jų siekia praplėsti savo kontinentinio šelfo ribas ir taip įgauti papildomą svorį regione. Dėl šios priežasties kai kurie politikos apžvalgininkai ir prognozuoja didėsiančią įtampą tarp Arkties penketuko šalių, galinčią peraugti net į karinius konfliktus ar naująjį šaltąjį karą.
Kita vertus, pesimistų nuostabai, kai kurie įsisenėję ginčai tarp atskirų Arkties penketo šalių buvo išspręsti kaip tik pastaraisiais metais. Reikėtų atkreipti dėmesį į Rusijos ir Norvegijos praėjusiais metais išspręstą teritorinį ginčą dėl jūrinės sienos Barenco jūroje, trukusį keturis dešimtmečius. Nors Rusija neslepia ekspansinės politikos Arkties atžvilgiu ir siekia tapti pagrindine šiame regione esančių resursų eksploatuotoja, vis dėlto šiuo metu turimi finansiniai ir techniniai pajėgumai nėra pakankami, kad būtų pradėti reikiami darbai. Todėl sutartį su Norvegija ir teritorinio ginčo pabaigą galima būtų laikyti Maskvos siekiu surasti naujų sąjungininkų, kurie savo investicijomis ir technologine pažanga galėtų prisidėti prie bendrų projektų.
Kad Rusija savo jėgomis nepajėgi pradėti darbų Arktyje ir siekia pritraukti užsienio investuotojus, rodo ir pastarojo meto įvykiai. Šių metų pradžioje Rusijos naftos milžinė „Rosneft“ ir „British Petroleum“ (BP) paskelbė apie 16 mlrd. JAV dolerių vertės susitarimą, apimsiantį bendrus darbus Karos jūroje. Dar glaudesnį abipusį bendradarbiavimą turėjo sustiprinti ir apsikeitimas akcijų paketais (BP turėjo gauti 9,5 proc. „Rosneft“ akcijų, o šioji – 5 proc. BP akcijų), bendros gręžinių eksploatavimo kompanijos įsteigimas, Arkties technologijų centro sukūrimas. Atrodytų, šis sandoris turėjo patenkinti abi puses: Rusija būtų gavusi investicijų Arkties išteklių eksploatavimo projektams pradėti, o BP su šiuo projektu tikėjosi pataisyti savo reputaciją, kuri buvo gerokai pašlijusi po katastrofos Meksikos įlankoje praėjusiais metais. Be to, šis sandoris BP kompanijai būtų atvėręs kelius prie Rusijos energetinių išteklių.
Vis dėlto apie šį susitarimą jau galima kalbėti būtuoju laiku. Nors būta didelių lūkesčių ir vilčių, sietų su dviejų naftos milžinių bendradarbiavimu, šis projektas žlugo, nes jam pasipriešino BP partnerė Rusijoje – kompanija TNK-BP. Pusę TNK-BP akcijų valdantis konsorciumas AAR („Alfa Group, Access Industries, and Renova“) teisme užblokavo tolesnį BP ir „Rosneft“ bendradarbiavimą, tvirtindamas, kad tik jis turįs teisę atstovauti BP interesams Rusijoje. Anot dienraščių „Financial Times“ ir „The Wall Street Journal“, susidariusią padėtį buvo bandoma gelbėti siūlant išpirkti AAR priklausančią TNK-BP akcijų dalį už 32 mlrd. JAV dolerių arba parduodant BP turimą kompanijos dalį naujajam partneriui „Rosneft“. Tačiau konsorciumas AAR atsisakė parduoti turimų akcijų paketą, o Rusijos vicepremjeras ir tuo metu „Rosneft“ direktorių tarybos pirmininko pareigas ėjęs Igoris Sečinas prakalbo apie galimus naujus partnerius Arkties išteklių eksploatavimo projektuose. Kad pasitraukia iš projekto, šį mėnesį patvirtino ir BP vadovas Robertas W. Dudley‘s, teigdamas, jog nauji kompanijos projektai bus plėtojami už Rusijos ribų su partneriais Australijoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Azerbaidžane. Kita vertus, pasak jo, nepaisydama nemalonios situacijos, kuri susidarė po skandalo su AAR, kompanija neketina parduoti turimų TNK-BP akcijų ir toliau bendradarbiaus su buvusiais partneriais Rusijoje.
Jei vertintume visą šią istoriją, didžiausių netikėtumų atnešė jos baigtis, ypač žinant, kad tokie sandoriai Rusijoje dažnai būna palaiminami Kremliuje, o visi iškilę nesklandumai išsprendžiami pasitelkus telefoninę teisę. Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas, vertindamas šią situaciją, teigė, kad BP jis laiko galimu partneriu Rusijoje ateities projektuose, ir pridūrė, jog „kartais pralaimėtojas yra daug vertingesnis nei du nugalėtojai“. O prezidentas užėmė daug radikalesnę poziciją: praėjusį mėnesį surengtoje spaudos konferencijoje Dimitrijus Medvedevas pažėrė nemažai kritikos projektą rengusiai „Rosneft“ direktorių tarybai ir jos pirmininko pareigas ėjusiam I. Sečinui. Kartu jis inicijavo ir I. Sečino (kaip ir kitų didžiųjų Rusijos valstybinių kompanijų tarybų pirmininkų ar prezidentų pareigas užimančių aukščiausiųjų valstybės pareigūnų) atleidimą iš „Rosneft“ direktorių tarybos, taip siekdamas pagerinti investicijų klimatą Rusijoje.
Apie galimas naujas perspektyvas ir naujus investuotojus buvo prasitarta dar bandant išgelbėti „Rosneft“ ir BP sandorį. Tarp galimų investuotojų yra minimos JAV naftos kompanijos „ExxonMobil“ ir „Chevron“, taip pat britų ir olandų valdoma „Royal Dutch Shell“. Vertinant JAV kompanijų investicines galimybes, būtų galima teigti, kad jos yra įmanomos, tačiau sunku įsivaizduoti, jog valstybinės Rusijos naftos ir dujų milžinės bendradarbiautų su JAV naftos įmonėmis tokiuose projektuose kaip Arkties išteklių eksploatavimas. Tokį nusistatymą lemia ir tai, kad JAV yra vienos iš pagrindinių skalūnų dujų eksploatavimo iniciatorių ir rėmėjų. Tarp galimų naujų partnerių minima ir Kinijos nacionalinė naftos korporacija CNPC, su kuria „Rosneft“ jau derasi keleri metai. Šis variantas yra daug realesnis, nes Kinijos naftos ir dujų importas kiekvienais metais didėja ir neatrodo, kad artimiausiu laiku jo mastai sustotų. Kita vertus, pačioje Rusijoje yra nemažai skeptikų, kuriems bendradarbiavimas su Kinija Arkties projektuose kelia nerimą. Šią poziciją lemia ne tik tai, kad Rusijos retai apgyventi Tolimųjų Rytų plotai tampa kinų naujakurių žemėmis, bet ir tai, kad didėjanti Kinijos ekonomika ir politinė galia gali iškelti naujų iššūkių pačiai Rusijai ar peraugti į konfliktą dėl Centrinėje Azijoje esančių energetinių išteklių.
Tarp galimų partnerių minėtina ir Prancūzija: jos naftos ir dujų kompanija „Total“ kovo mėnesį investavo 4 mlrd. JAV dolerių į Rusijos dujų kompaniją „Novatek“. Prancūzų ir rusų kompanijos ketina bendradarbiauti rengiamame projekte Jamalo pusiasalyje, besiribojančiame su jau minėta Karos jūra. Manoma, kad šioje Rusijai priklausančioje teritorijoje slypi apie 1250 mlrd. kubinių metrų dujų, o pradėti darbai leistų išgauti daugiau kaip 15 mln. tonų suskystintųjų dujų per metus. Taigi prancūzų kompanijai, kurios dalis projekte siekia 20 proc., sutarties galiojimo metu turėtų priklausyti apie 800 mln. barelių naftos. Reikėtų pažymėti, kad Prancūzijos naftos kompanijai projektas Jamalo pusiasalyje yra nebe pirmas sandoris su rusų dujų milžinėmis. Tiek „Novatek“, tiek prancūzų „Total“ jau nuo 2009 metų bendradarbiauja kituose dujų gavybos projektuose Rusijoje. Be to, Prancūzijos naftos bendrovė nuo 2007 metų bendradarbiauja su Rusijos „Gazprom“ išgaunant dujas iš Rusijai priklausančių gręžinių Barenco jūroje.
Apibendrinant galima teigti, kad nors „Rosneft“ ir BP sandoris kiek netikėtai žlugo, naujų investuotojų Rusijai pavyksta gana greitai rasti tarp tų šalių, kurios neturi priėjimo prie Arkties išteklių, ir tokia tendencija yra būdinga ne tik Rusijai, bet ir kitoms Arkties penketuko šalims. D. Britanijos naftos kompanija „Cairn“ jau šią vasarą pradės darbus Grenlandijoje, Kanada pradėjo ruoštis dujotiekio tiesimui Boforto jūroje ir pan. Tarptautinių kompanijų įsitraukimą į Rusijai priklausančioje Arkties dalyje esančių išteklių įsisavinimo darbus reikėtų vertinti pozityviai. Tarptautiniai partneriai Rusijai suteikia galimybę finansuoti brangius projektus Arktyje, o jų technologinė patirtis ir inovacijos sudarytų prielaidas, kad šie darbai vyktų sklandžiai, laikantis visų saugos ir ekologijos reikalavimų.
Be to, reikėtų pažymėti, kad Rusijos siekis kuo greičiau įsisavinti Arkties išteklius rodo, jog ši šalis ilgalaikėje perspektyvoje ir toliau liks energijos šaltinių eksportuotoja. Dujų ir naftos eksportas yra svarbiausias Rusijos ekonomikos ramstis, o kartu ir valdžios stabilumo garantas, todėl projektai Arktyje leidžia užtikrinti esamos politinės situacijos tęstinumą – tik ar ilgam? Tokio kelio alternatyva galėtų būti D. Medvedevo pasiūlyta modernios, pažangios Rusijos vizija, kurią prezidentas dažnai mėgsta pabrėžti savo pranešimuose, susitikimuose su žurnalistais ar užsienio investuotojais. Tačiau, žvelgiant iš dabarties taško ir sprendžiant iš valdžios veiksmų, sunku įsivaizduoti, kad tokia vizija būtų pradėta įgyvendinti netolimoje ateityje.
[1] Circum-Arctic Resource Appraisal: Estimates of Undiscovered Oil and Gas North of the Arctic Circles, US Geological Survey, 2008; http://pubs.usgs.gov/fs/2008/3049/fs2008-3049.pdf.
Stanislovas Stasiulis
