Laidojimo verslai į pokyčius sureagavo greitai. Kapinėse esantys žemės plotai yra skiriami karių laidojimui, jų metu yra naudojami specialūs kamufliažiniai karstai, atsirado ir naujos karių laidojimo ceremonijos. Tiesa, dėl sankcijų nukentėjo krematoriumai, tačiau, atsiradus importinių prekių pakaitalams, neregėtu tempu diegiami nauji įrenginiai.
Pareiškėjų į laidotuvių pramonės programas netrūksta
Suplanuoti interviu su Maksimu Kolesovu šiomis dienomis yra sunku. „Šiandien negaliu, nes prisikaupė darbų – trys specialiosios karinės operacijos kovotojai. Norėdamas pataisyti žalą, turėsiu dirbti iki nakties“, – rašė jis.
M. Kolesovas yra patyręs laidotuvių biuro savininkas. Jis, naudodamas kosmetiką, paruošia mirusiuosius šermenims. Prasidėjus karui, kurį jis vadina „specialia operacija“, M. Kolesovas savanoriškai padeda išsiųsti karius į paskutinę kelionę.
„Mano laidotuvių salė Naujojoje Maskvoje yra nemokama. Neimame pinigų ir už kūnų restauravimą. Žmonės apie mus sužino iš savo pažįstamų, jie mums paskambina. Mes važiuojame su artimaisiais į oro uostą, kur yra atgabenami karių kūnai. Tuomet juos vežame į morgą, atidarome karstus, o padedame juos identifikuoti ir palaidoti. Mirusieji būna gimę ne tik Maskvoje, todėl dalis palaikų yra siunčiami į kitus regionus“, – pasakoja M. Kolesovas.
Anksčiau kariniuose konfliktuose žuvę kariai dažnai būdavo laidojami uždaruose karstuose. Tačiau pastaraisiais metais kosmetinis kūno paruošimas Rusijoje tapo įprastu dalyku. Dabartiniame kare žuvusių karių laidotuvių ceremonijos vyksta „geriausiu įmanomu būdu“. Tokioms ceremonijoms dažnai neužtenka vien valstybinių laidojimo pašalpų, todėl dalis šeimų ima paskolas, o kai kurios gauna nemokamą M. Kolesovo pagalbą.
Kartais mirusiojo veidas ir rankos (kitų kūno dalių per atsisveikinimo pamaldas nesimato) surenkamos tiesiog iš gabalų. Sutraiškyti kaulai yra taisomi, o žaizdos užpildomos specialiu vašku. Kai kurie atvejai reikalauja net 12-os valandų darbo. Ir, pasak M. Kolesovo, tęsiantis karui, jo darbas darosi vis sunkesnis: „Iš pradžių tai buvo daugiausia šautinės, dažnai snaiperio žaizdos. Tada prasidėjo didesnio kalibro ginklų žaizdos. Po to atsirado daug minosvaidžių ir skeveldrų žaizdų. Tuomet susidūrėme su raketų išpuolių padariniais. HIMARS smūgių metu yra paleidžiama daug mažų skeveldrų, perveriančių viską, kas pasitaiko jų kelyje – tokie kūnai atrodo lyg kiaurasamčiai“.
Novosibirsko krematoriumo savininkas ir kasmetinės laidotuvių parodos „Nekropolis“ organizatorius Borisas Jakušinas sako, kad pirmaisiais karo mėnesiais žuvę kariai grįžo „stebėtinai geros“ būklės: „Jie buvo nuprausiami ir balzamuojami tik su minimaliais įbrėžimais. Buvo aiškiai matyti, kad kūnu buvo pasirūpinta. Tarp pramonės darbuotojų sklandė legenda apie profesionalą, kuris išvyko į Rostovą prie Dono ir savanoriškai dirbo su žuvusiais kareiviais. Nežinau daugiau detalių, tačiau aš norėčiau susipažinti su šiuo žmogumi.“
Vasarą aukų skaičius išaugo, todėl pablogėjo atgabenamų kūnų būklė. Dabar ji vėl pagerėjo. Tam įtakos galėjo turėti šaltesni orai, kurie sulėtina kūno irimą.
Bet kuriuo atveju, mirusiųjų paruošimo paslaugų paklausa Rusijoje auga. Kartu su šia paklausa didėja ir susidomėjimas šia specialybe. Dmitrijus Jevsikovas, dar vienas autoritetingas specialistas mirusiųjų paruošimo srityje, sakė: „Per 2022-uosius pravedžiau keletą mokymų pradedantiesiems. Anksčiau juose dalyvaudavo tik trys ar keturi žmonės, o dabar susirenka apie 18-25 asmenų. Dauguma jų dirba morguose. Tačiau pasitaiko ir visažistų, kosmetologų, kirpėjų. Tačiau nepasakyčiau, kad tai lėmė karo veiksmai.“
M. Kolesovas vasario mėnesį planuoja surengti didelį meistriškumo kursą Minske. Juose jis žada kalbėti apie sudėtingus veido rekonstrukcijos atvejus ir rodyti skaidres.
Simboliai Z ir V retai pasirodo ant paminklų
Gegužę Novosibirsko krematoriumas planuoja atidaryti specialų savo kolumbariumo skyrių kariams su 500 nišų. Ši idėja kilo dar gerokai prieš karą, 2019 metais. Tačiau krematoriumo savininko Boriso Jakušino nuomone, dabar yra pats laikas ją įgyvendinti: Viskas ten bus kareiviška, net bus sumontuotas pabūklas. Kol kas nenaudosime Z ir V simbolių, bet pasiūlysime juos kaip vieną iš marmurinių lentelių šablonų. Iki rudens sužinosime, kokia yra jų paklausa.“
Apskritai, pasak B. Jakušino, lotyniški šio karo simboliai dabar nėra labai populiarūs: „Esu kapinėse matęs vainikų su Z ir V raidėmis, tačiau nedažnai. Daug dažniau galima išvysti Georgijaus juosteles. Per pastaruosius metus gamintojai pradėjo gaminti rusiško kamufliažo spalvų karstus ir nemažai kitos karinės atributikos. Bet tai, matyt, sukelia blogas asociacijas žuvusiųjų artimiesiems. Todėl tokių produktų paklausa nėra didelė.“
Vasarą internete kilo diskusija dėl tokio kamufliažinio karsto reklamos. Modelis pavadinimu „Gynėjas“ buvo parduodamas Rusijos okupuotame Berdianske.
Tačiau, B. Jakušinas pastebi, kad šiais metais kai kuriuose regionuose buvo madingi sarkofaginiai karstai. Tokių karstų dangtis susideda iš dviejų dalių, iš kurių vieną galima atidaryti šarvojimo metu.
Anksčiau tai buvo įprasta Amerikos karių laidotuvėse. Dabar, kaip tikina B. Jakušinas, ši tendencija atkeliavo į Rusiją: „Šiemet kario laidojimo protokolas šiek tiek pasikeitė. Pavyzdžiui, seniau vėliava ant karsto buvo dedama trikampiu, kaip tai daro amerikiečiai. Dabar ji yra kvadratinė. Ši vėliava yra pagarba velioniui. Paskui ji yra padovanojama artimiesiems arba paliekama ant kapo. Kartais tai yra Rusijos vėliava, kartais – karinės organizacijos „Wagner“ vėliava. Tik ne ta su kaukole, o su kryžiumi, kardais ir žvaigžde. Įdomu tai, kad „Wagner“ vadovybė užsibrėžė tikslą laidoti žuvusiuosius su didžiausia pagarba. Jie siunčia savo atstovus į regionus, kur derasi su vietos valdžia ir kariuomene, kad kapinės būtų erdvios, o laidotuvėse būtų suteikta tinkama pagarba. Net Gynybos ministerija taip nesistengia dėl savo mirusiųjų. Buvau vienose „Wagner“ laidotuvėse. Šis karys buvo buvęs kalinys, o jo artimieji atsisakė dalyvauti. Taigi, be manęs, jose buvo tik „Wagner“ atstovas ir kariškiai.“
Į laidotuves paprastai atvyksta Gynybos ministerijos autobusas. Juo atvyksta keturių asmenų paskutinio pasveikinimo komanda. Dažnai jie yra ir garbės sargyba. Jei yra laidojamas aukštesnio rango karininkas, gali atvykti ir vietos administracijos atstovas. Salvės yra iššaunamos prieš nuleidžiant karstą į kapą. O jei kūnas buvo kremuotas, salvės yra iššaunamos visiems išėjus į lauką po šermenų.
2022 metų vasarą daugybėje Rusijos regionų kapinių pradėjo rastis specialios karinės sekcijos. Pasak B. Jakušino, tokių iniciatyvų dažnai imasi „Wagner“. Jevgenijui Prigožinui kapinių tema nėra svetima. Vėliausiai nuo 2018 metų jo kariniai daliniai turi savo samdinių kapines Goriačij Kliučo mieste, Krasnodaro krašte. Ten stovi koplyčia, du paminklai kovotojams ir kolumbariumų eilės su „Wagner“ herbu kiekvienoje nišoje.
Jau gruodį prie koplyčios nebeliko vietos laidojimui, todėl žuvę „Wagner“ samdiniai buvo laidojami Bakinskajos kaime, 18 kilometrų nuo Goriačij Kliučo. Du šviežius kapus aptiko vietos aktyvistai, o gruodžio 21 d. šią informaciją patvirtino J. Prigožino atstovai spaudai.
Kai po trijų dienų naujose kapinėse apsilankė „93.RU“ reporterė, ji rado jau 48 kapus. Tik vienas iš palaidotųjų buvo kilęs iš Krasnodaro, o, remiantis teismų duomenų bazėmis, dauguma jų buvo teisti. „Visi kūnai į Bakinskają yra atvežami iš Rostovo prie Dono. Kodėl būtent iš ten – niekas nežino. Kapinių darbuotojai mano, kad „ten tiesiog yra didesnių šaldytuvų“. Be to, šis miestas yra netoli sienos“, – rašoma straipsnyje.
To priežastį atskleidė B. Jakušinas: „Rostovas prie Dono yra mirusiųjų perkrovimo bazė – ten yra siunčiami kūnai iš specialiosios karinės operacijos zonos. Už jų išsiuntimą namo atsako kariuomenė. Tačiau jų darbo krūvis yra gana didelis. Todėl manau, kad naujasis keturių kamerų krematoriumas, kuris dabar yra statomas Rostove, artimiausius 2–3 metus tikrai neliks be darbo.“
Krematoriumų skaičius sparčiai auga
Dmitrijus Jevsikovas yra ne tik laidotuvių biuro savininkas, bet ir krematoriumų įrengimo specialistas. Dabar jis gyvena Kryme, iš kur vadovauja projektams visoje šalyje: užsako krosnis, organizuoja jų pristatymą ir montavimą. Ši specialybė, anot jo, dabar yra labai paklausi.
„Krematoriumų skaičius Rusijoje sparčiai auga: vien pernai atsidarė penki nauji krematoriumai. Dar keli dabar yra įrenginėjami. Dabar kaip tik baigiame statyti antrą krematoriumą Rostove prie Dono. Dar vienas yra statomas Anapoje. Yra ir dar keli projektai, apie kuriuos kol kas negaliu kalbėti. Pandemijos metu ši pramonė suklestėjo, nes išaugo kremavimo paklausa. Be to, kapinėse pradeda trūkti erdvės. Investuotojai dažnai būna iš kitų sektorių užsidirbę žmonės, o mes esame tik patyrę rangovai, padedantys viską organizuoti. Krematoriumą galima pastatyti per 8–10 mėnesių. Taigi kai kurie projektai buvo pradėti tik prasidėjus karo veiksmams Ukrainos teritorijoje. Tai gera investicija, nes krematoriumas pradeda nešti pelną jau per pirmuosius 3–5 metus“, – sakė D. Jevsikovas.
B. Jakušinas su šiais skaičiavimais nesutinka ir mano, kad pelnas pradedamas gauti per pirmuosius 10 metų: „Didelę paklausą pastebime nuo 2020 metų rudens, kai kilo pandemija. Tuo metu vietoj 500 kremavimų per mėnesį pradėjome daryti tūkstantį. Dabartinė padėtis, nepaisant karo, labiau primena priešpandeminį laikotarpį. Visgi, dauguma žuvusiųjų karių yra laidojami po žeme. Todėl sparčiausiai plečiasi verslai, gaminantys kryžius, vainikus ir karstus.“
Tačiau Rusijoje nauji krematoriumai yra steigiami išties greitai. Šiuo metu visoje šalyje yra tik 33 krematoriumai, tačiau jų poreikis yra kur kas didesnis.
Egzistuoja ir mobilieji krematoriumai, apie kurių naudojimą okupuotose teritorijose karo pradžioje pranešė Ukrainos šaltiniai. Pavyzdžiui, 2015 metais kilo skandalas dėl mobiliojo krematoriumo Kaliningrade. Jį sukūrė vietos verslininkas, tačiau teismas uždraudė jį naudoti. Tiesa, sugauti šį uždraustąjį krematoriumą prireikė daug laiko.
Anot D. Jevsikovo, Rusijoje buvo pagaminti tik keli tokie įrenginiai: „Jie turėjo būti naudojami Tolimojoje Šiaurėje ir kitose sunkiai pasiekiamose vietose. Tačiau paaiškėjo, kad tokios priemonės nėra legalios. Taigi jie dažniausiai buvo naudojami ne mirusiems žmonėms, o nugaišusiems gyvūnams deginti. Ir aš netikiu, kad mobilieji krematoriumai galėjo būti naudojami kur nors fronto linijoje. Karinės procedūros yra visai kitokios: kūnai yra siunčiami į morgą arba lavonų saugyklą. Iš ten, juos identifikavus, jie yra išsiunčiami artimiesiems. Tada ten vyksta laidotuvės.“
Sankcijos laidotuvėms
Krematoriumas Voroneže buvo atidarytas 2020 metais. Jau 2022 metų gruodžio 8-ąją buvo paskelbta, kad jis uždaromas dėl įrangą gaminusios Čekijos bendrovės „Tabo CS“ įvestų sankcijų. B. Jakušinas patvirtina, kad iš tikrųjų kyla problemų dėl komponentų.
„Prasidėjus karui, čekai išsiuntė laiškus visiems Rusijos krematoriumams, kad daugiau su jais nebendradarbiaus. Ir, atsižvelgiant į tai, kad visa tai yra moderniausia įranga, kuri yra prijungta prie interneto kompiuterinei diagnostikai, kai kurios krosnys net buvo išjungtos nuotoliniu būdu. Dėl to skundėsi krematoriumų savininkai. Tačiau dabar jų retorika pasikeitė. Čekijos partneriai sako norintys dirbti kartu, bet dėl to patiriantys spaudimą. Voronežo krematoriumui, kiek žinau, sekasi geriau. Ulan Ude esantis krematoriumas per trečiąsias šalis iš čekų net gavo kai kurių atsarginių dalių“, – sakė. B. Jakušinas.
Tačiau nauji kompleksai yra steigiammi orientuojantis į kitus gamintojus. D. Jevsikovas dabar bendradarbiauja su Kinija. 2022 metais jis iš šios šalies importavo 12 krosnių naujiems ir esamiems krematoriumams.
B. Jakušinas tokiam požiūriui nepritaria: „Taip, kiniškos krosnys yra keturis kartus pigesnės. Tarkime, 7–10 mln. rublių už vienetą be pristatymo, o ne 40 mln., kaip iš Europos gamintojų. Tačiau viskas jose tyčia yra sujaukta, kad tik patys kinai galėtų aptarnauti šias krosnis. Dar svarbiau tai, kad yra daugybė problemų su dokumentais. Šios krosnys nėra oficialiai registruotos kaip kremavimo įranga. Štai kodėl kyla problemų dėl jų prijungimo prie dujotiekio ir su „Rospotrebnadzor“, kai reikia gauti licenciją.“
Tačiau pradeda kurtis vietinė gamyba. Nižnij Tagilo įmonė sukūrė savo kremavimo kameros modelį. Tačiau, pasak B. Jakušino, jie dar nėra pardavę nė vieno savo gaminio. Tačiau yra ir dar viena galimybė: „Nuo pat pradžių jie gamino patys kremavimo kameras krematoriumui Murmanske. Jie specializavosi šildymo įrangos gamyboje ir tam tikru momentu pagalvojo: „Kodėl gi nepastačius krematoriumo.“ Jie sukūrė amerikietiško ir čekiško dizaino derinį. Dabar jie yra pasirengę tiekti savo įrangą kitiems kolegoms Rusijoje.“
Sankcijos pakenkė ir laidojimo biurų savininkams. Anot D. Jevsikovo, didžioji dalis medžiagų, naudojamų ruošiant mirusiuosius laidotuvėms, atkeliauja iš Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų: „Amerikiečiai atsisako jas mums tiekti. Ir yra daug sunkiau jas pakeisti, nes kinai negamina nieko panašaus.“
M. Kolesovas sako, kad jam teko pereiti prie kitų medžiagų ir „įprastos kosmetikos“ (skirtos gyviesiems). Jis taip pat naudoja ir B. Jakušino, kuris Novosibirske įkūrė importą pakeičiančią gamybą, gaminius. Jam priklausanti gamykla pradėjo gaminti skysčius sulaikančius produktus, taip pat pudrą, akių dangtelius (jie kišami po akių vokais ant akių obuolių arba vietoj jų). Verslininko teigimu, per mėnesį jis parduoda apie 1000 komplektų.
Tačiau labiausiai nuo karo nukentėjo antkapių gamyba, sakė B. Jakušinas: „Anksčiau pagrindinė tiekėja buvo Kinija, tačiau tiekimą smarkiai paveikė pandemija ir sienų uždarymas. Jie neatsigavo iki šiol. Taigi, didžioji dalis pigaus akmens atkeliaudavo iš Ukrainos. Jo vis dar galima gauti per pažįstamus. Su pramone susijusiuose internetiniuose pokalbių svetainėse žmonės dažnai klausia, ar kas nors turi ukrainietiško akmens. Tačiau pernai staiga išpopuliarėjo akmens gavyba Karelijoje. O mūsų rudens parodoje „Necropolis“ buvo eksponuojama daug daugiau antkapių, nei tikėjomės.“
Tačiau karas tikrą išbandymą šiai laidojimo pramonės daliai mes vėliau. Juk antkapis ant kapo yra uždedamas tik po metų. Taigi tikimasi, kad per 2023 metus granito paklausa Rusijoje smarkiai išaugs.
