Buvęs verslininkas, kalbėdamas apie konfliktą Ukrainoje, pažymėjo, kad JAV „taip pat daugelis taip pat nusiteikę agresyviai“. „Aš aiškinu: jeigu jūs perduosite Ukrainai letalią ginkluotę, V. Putinas atsakydamas suteiks smogikams sraigtasparnius arba aviaciją, teks uždaryti oro erdvę, jūs išsiųsite ten aviacijos diviziją, o nuo Donecko iki Maskvos yra mažiau nei tūkstantis kilometrų. Amerikos aviacijos divizija, o ir pati armija už tūkstančio kilometrų nuo Maskvos – tai karas, Kremlius tai suvoktų tik taip. Mąstykite, pasiruošę jūs tam ar ne. Daugelis pasiruošę“, – pasakojo M. Chodorkovskis. Primename, kad šių metų sausį Vilniuje vykusiame Vilniaus intelektualų forume M.Chodorkovskis ragino peržiūrėti sankcijas Rusijai, argumentuodamas, kad jos sutelkė rusų paramą Kremliui, ir nepateikė tiesaus atsakymo, ar patekęs į valdžią grąžintų Krymą Ukrainai.
Rusijoje šis tekstas yra pripažintas ekstremistiniu. Nors kritika jame yra skirta dažnai spaudoje Kremliaus kritiku vadinamam buvusiam „JUKOS“ vadovui Michailui Chodorkovskiui ir jo „minkštajai politikai“. Jo bandymams Vakaruose įteigti, kad su Rusija „negalima pyktis“, „priešpriešos politika nieko gero neduos“. O, galbūt, kaip tik todėl.
Tekstas pirmą sykį publikuotas „grani.ru“ dar 2013-ųjų Kūčių dieną, vėliau perspausdintas keliuose leidiniuose. Teismo sprendimas pripažinti jį ekstremistiniu priimtas dar šių metų kovo 12-ąją. Savo laišką, vaikystėje išgyvenusi du Čečėnijos karus, M. Chodorkovskiui parašė Polina Žerebcova, po ankstesnio buvusio magnato interviu, kuriame šis paskelbė apie savo ryžtą kovoti už Rusijos teritorinį vientisumą. „Jeigu klausimas yra formuluojamas taip: Šiaurės Kaukazo atsiskyrimas arba karas – reiškia, karas“, – pareiškė politikas. Jis pridūrė, kad „tai mūsų žemė, mes ją užkariavome“.
P. Žerebcova savo laiške papasakojo kai kuriuos jos išgyvenimus Čečėnijos karo metu. „Paskaitykite, kaip mus užkariavo“, – atvirame laiške pasiūlė karo pabėgėlė, šiuo metu gyvenanti Suomijoje.
Laiškas Chodorkovskiui
Michailai Chodorkovski, rašau Jums iš Suomijos. Aš esu Polina Žerebcova. Politinė pabėgėlė iš Rusijos. Iš šiuolaikinės Rusijos, kur jau daugelį metų valdo ponas Putinas.
Visą gyvenimą rašau dienoraštį. Ir taip jau nutiko, kad gimiau aš Kaukaze, Grozno mieste.
Kai man buvo devyneri, mano miestą apsupo Rusijos tankai – ir namai pradėjo virsti griuvėsiais ir pelenais kartu su visais savo gyventojais.
Ar į jūsų namus šaudė iš tanko, ponas Chodorkovski?
Į mano – šaudė. Degė viršutiniai aukštai, ir vaikai klykė dėl nepakenčiamo skausmo: skeveldros žalojo jų kūnus.
Mano senelis, Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, gulėjęs ligoninėje Pervomaiskaja gatvėje, žuvo apšaudymo metu. Jis jau sveiko – kartu su mama ruošėmės pasiimti jį namo. Savaitę jo negalėjome palaidoti. Vyko mūšiai.
Aš žinau, Jūs daug išgyvenote, buvote įkalintas. Tačiau sakykite, Jūs galite įsivaizduoti, kaip klykia ligoniai, kai iš pabūklų šaudo į ligoninę arba kai nematomas ir nepažeidžiamas prakeiktas bombonešis ant jų numeta pusantros tonos bombą?
Mes iškodavome, kur sniegas švaresnis, rinkdavome jo ir tirpdydavome per tinklelį, kad galėtume gerti. Sniegas ne baltas, visiškai ne toks, koks dabar Suomijoje. Jis tamsiai pilkas ir rūgštus, nes aplink gaisrai. Dega naftos gamykla, dega ištisi namų kvartalai. Prieš pasiekiant žmogaus gyvastį, bombos talžo akmenį ir gelžbetonį.
O namai tai pilni žmonių, ir bėgti jiems nėra kur.
Mes, grūsdamiesi pusiau į rūsį sukritusiuose buto kampuose, krisdavome iš bado. O žiurkės glausdavosi iš šalčio prie mūsų kojų ir cypė. Žiurkės miegojo su manimi koridoriuje ant apledėjusių lentų, ir aš nevijau jų, supratau, kad nuo „rusiškos demokratijos“ kenčia net ir jos! Mūsų katinai ir katės mirė, neišlaikę sūdytų pomidorų dietos, kuriais mes juos maitinome kartą į kelias dienas.
Norėdami gauti nors kokio maisto, turėjome vaikščioti po svetimus rūsius, kur užkariautojai palikdavo plonyčius sidabrinius siūlus, ant kurių vieno užlipus, galima buvo iškeliauti į rojų.
O norite išgirsti, kaip aš stovėjau ant betoninių luitų, po kuriais tris paras Grozno centre nuolaužose ir cemento dulkėse duso, mirė rusų senukai? Niekas negalėjo pakelti betono ir išvalyti nuolaužų! Žmonės verkė ir meldėsi, tačiau nieko padaryti negalėjo. Po savo nuosavo namo nuolaužomis žuvusieji negavo net antkapio „mūsų užkariautoje žemėje“.
Šis pragaras kartojosi daugybę kartų per dešimt metų: tiek truko karas Kaukaze, Čečėnijos respublikoje.
1996-ųjų rugpjūtį į mūsų namo laiptinę atskrido sviediniai iš Rusijos posto pusės: kaimynus sudraskė į gabalus.
Man jau buvo trylika.
Aš išėjau į savo gimtąją laiptinę, ir mano kojos iki kulkšnų paniro į kraują. Kraujas lašėjo nuo sienų ir lubų, o greta žiauriai kankindamiesi klykė kaimynai.
Nuo tol, ponas Chodorkovski, aš netikiu Rusijos vadovais. Aš nemanau, kad tai yra užkariavimo ir šalies vientisumo kaina. Taip elgėsi kaip tik „slabakai“ (rus. – silpnas žmogus, menkinanti sąvoka) – juk stiprus žmogus nepuls savęs tvirtinti nužudytų vaikų ir moterų kaina. Iš esmės jie yra savo pačių tautos išdavikai.
1999-ais, kai buvo šaudoma į pabėgėlius „humanitariniuose koridoriuose“, degino žmones gyvus autobusuose, mes negalėjome pasitraukti iš miesto. O 1999 metų spalio 21-ąją į Grozno turgų „atskrido“ raketa.
Dieną, kai ten grūdosi tūkstančiai žmonių
Vėliau buvo paskelbta, kad „tai buvo teroristų turgus“, su kuriais kovėsi užgrobikai. „Teroristais“ vadino vaikus, senukus ir moteris, kurie prekiavo žalumynais, saldainiais, duona, cigaretėmis, laikraščiais ir t.t. O patį turgų pavadino „ginklų turgumi“, tačiau aš niekada nesu mačiusi ten ginklų, nors kartais, nešdama prekių dėžutę, per dieną apeidavau visas eiles.
Aš negalėjau ilsėtis atostogų metu ar po mokyklos: norėdama išgyventi aš dirbau. Aš prekiavau tame turguje. Nebuvo pensijų, užmokesčio. Žmonės bandė išgyventi. Mano motina negavo atlygio metus. Ją pagrobė. Ir mes prekiavome, norėdami išgyventi ir nusipirkti duonos.
Nereikėjo pradėti mūsų „užgrobinėti“, taip paverčiant mūsų gyvenimą į vientisą pragaro liniją.
Mums ir taip buvo sunku – be bombų ir „Grad“ įrengimų.
Kai į Grozno turgų atlėkė raketa, aš buvau už trijų kvartalų nuo epicentro. Aš pamačiau ugnį nuo žemės iki dangaus, o vėliau išgirdau kurtinantį sprogimą. Mano kojose atsidūrė 16 skeveldrų.
O kas nutiko tiems, kurie buvo arčiau raketos? Nutrauktos rankos, kojos, galvos, kūnai, pavirtę dulkėmis.
Savo mamas vaikai atpažindavo pagal plaukų segtuką arba megztuko sagas… Ar nors kas nors sulaukė atsiprašymo? Arba kompensacijos už šitą pragarą? Kas? Aš be grasinimų ir įsakymo „užčiaupti burną“, nes esu tiesioginė šių kruvinų įvykių liudininkė, negavau nieko. Štai ir šiuolaikinės Rusijos valdžios veidas. Žudyti, meluoti ir užgrobti. Ir tai vadinasi „užkariavimu“?
2000 metais, sausio 19-ąją, likusiu gyvus kaimynus ir mane su mama gąsdino sušaudymu. Mus statydavo prie duobės ir šaudydavo virš galvų.
Sena močiutė kaimynė, kritusi ant kelių, šaukė: – Ką jūs darote? Mes savi! Mes rusai! Nešaudykite!
Kaukazas – tai ypatingas kraštas. Ten susipynė kultūros ir tautybės, būtis ir virtuvės. Mūsų name iš 48 butų dešimtyje gyveno čečėnai, likę – rusai, armėnai, čigonai, azerbaidžaniečiai, ingušai, žydai, lenkai… Mes gyvenome draugiškai, kol neprasidėjo karas. Karas nušluoja viską: gyvenimus, draugystę, meilę. Jis sunaikino viską.
Išgyvenę nežmogiškomis sąlygomis, Čečėnijos respublikos ir kitų Rusijos regionų žmonės susidūrė ir iki šiol susiduria su baisiausia diskriminacija, varymais ir grasinimais. Valdžia nepakenčia jų pasakojimų apie masinius šaudymus ir linčo teismus. Visi jie nepriklausomai nuo jų etninės kilmės yra priskiriami „čečėnams“. Aš susidūriau ir su tuo.
Man užsienio paso neišdavė beveik metus. O Jums išdavė per vieną dieną, dar ir su malonumu pristatė prie privataus lėktuvo. Dvigubi standartai – tai juk būtent tai, kuo skiriasi despotija nuo demokratijos.
Aš labai užjaučiau Jus, kai Jūs buvote įkalintas. Aš laikiau Jums paskelbtus nuosprendžius neteisingais, politiniais. Ir dabar manau, kad Jums, galimai, buvo daromas spaudimas. Tačiau Jūs interviu pasakėte: „Putinas nėra „slabakas“. Aš pasirengęs kovoti už Šiaurės Kaukazo išsaugojimą šalies sudėtyje. Tai mūsų žemė, mes ją užkariavome!“ Pagalvokite, Jums juk teks pasidalinti atsakomybe už tuos karinius nusikaltimus, kurie Kaukaze nėra „užkariavimo“ pasekmė, o tik jo esmė.
Paskaitykite mano dienoraštį. Paskaitykite, kaip mus užkariavo. Kaip mes laidojome po apšaudymų žuvusius kaimynus, prieš tai uždengę kapus šakomis, kad alkani šunys neišniekintų mirusiųjų. Kaip Čečėnijos respublikoje buvo nužudyti tūkstančiai vaikų ir moterų.
Jūs vis dar norite tokios Rusijos teritorinio vientisumo?
Aš nenoriu.
Ir man nereikia jos pilietybės. Aš gėdijuosi jos, kaip gėdingos vergo žymės.
