Sovietinis diktatorius Josifas Stalinas kadaise yra pasakęs, kad svarbiausia yra ne tai, kas balsuoja, o tai, kas tuos balsus skaičiuoja. Ši „tautų tėvo“ aksioma puikiai tinka projektui „Rusijos vardas“ apibūdinti. Šis projektas buvo pradėtas tam, kad būtų išrinktos pačios iškiliausios Rusijos istorijos asmenybės. Viskas prasidėjo, kai projekto organizatorius televizijos kanalas „Rossia“ paprašė interneto vartotojų iš 500 vardų išrinkti 12 tų, kurie labiausiai simbolizuoja šalį.
Panašūs projektai buvo įvykdyti 22 pasaulio valstybėse ir nė vienoje iš jų nekilo jokių didesnių konfliktų. Tai įvyko dėl to, kad tos šalys jau suvedė sąskaitas su savo praeitimi. Todėl britai, kaip ir buvo tikimasi, balsavo už Winstoną Churchillį, amerikiečiai – už Ronaldą Reaganą, pietų afrikiečiai – už Nelsoną Mandelą, o vokiečiai – už Konradą Adenauerį. Vokietijos atvejis buvo įdomus dėl to, kad projekto organizatoriai iš anksto paskelbė nepageidaujamų asmenybių sąrašą, kuriame buvo visi nacių režimo lyderiai.
Rusijoje, šalyje su nenuspėjama praeitimi, viskas buvo kitaip. Projekto organizatoriai akivaizdžiai manipuliavo balsavimu, todėl buvo pakenkta pačioms varžyboms ir jų rezultatams.
Vasaros viduryje balsavime pirmavo J. Stalinas. Šis faktas privertė nustėrti projekto organizatorius ir jų vadovus Kremliuje. Tačiau faktas yra tas, kad J. Stalinas buvo interneto kartos, kuri negyveno diktatoriaus laikais, favoritas.
Šis faktas neturėjo būti siurprizas niekam. Didžiojoje kultūrinėje kontrrevoliucijoje, kuri Rusijoje vyko pastarąjį dešimtmetį ar net ilgiau, J. Stalino vardas seniai buvo reabilituotas ir net tapo svarbiu dabartinės sistemos ideologijos ir nacionalinio revanšo dalimi. Viskas, ką jums reikia padaryti, tai užeiti į bet kurį knygyną ir išvysti „tautų tėvui“ skirtas ištisas knygų lentynas. Maždaug trys ketvirtadaliai tų knygų šlovina diktatorių. Neseniai pasirodė Aleksandro Filippovo knyga, kurioje J. Stalinas vadinamas „efektyviu vadybininku“, o didysis teroras teisinamas kaip „racionalus vystymasis valstybės vystymuisi“.
Kultūrinė šizofrenija
Greitai tapo aišku, kad projekto organizatoriai nebuvo susirūpinę moraliniu rusų pasirinkimu, o veikiau politiniais aspektais. Jie nebuvo susirūpinę reakcija Vakaruose (Vakarų nuomonė jiems nerūpi jau amžius), tačiau nerimavo dėl galimų skilimų valdančiojo elito gretose.
Kyla klausimas, ar oficiali valstybinė televizija, kuri užėmė antikomunistinę ir promonarchistinę poziciją, dabar gali leisti į Rusijos istorijos panteoną iškelti žmogų, kuris sėkmingai kovojo tiek su antikomunistais, tiek su monarchistais. Negana to, Rusijos ortodoksų bažnyčia liepos mėnesį atmetė Sankt Peterburgo komunistų prašymą kanonizuoti J. Staliną. Patriarchato atstovas tokius reikalavimus pavadino „siaubingais“.
Galiausiai yra ir Aleksandro Solženycino, Nobelio premijos laureato, įamžinusio J. Stalino milijonus aukų, problema. Jo paveldą Kremlius dabar bando kooptuoti. Ar iš tikro yra įmanoma, net ir pačioje Rusijoje, vienu atsikvėpimu pagerbti tiek A. Solženyciną, tiek J. Staliną? Tai būtų ne kas kita, o ideologinė šizofrenija.
Taigi buvo rasta išeitis. Projekto vadovas, žurnalistas Aleksandras Liubimovas, rūsčiai paaiškino, kad J. Stalino pirmavimas buvo kompiuterinių įsilaužėlių darbas ir gryna provokacija. Rugpjūtį visi balsai buvo anuliuoti ir balsavimas pradėtas iš naujo. Kurį laiką monarchistų džiaugsmui rinkimuose pirmavo caras Nikolajus II, tačiau situacija ėmė kisti.
Tuomet galiausiai buvo paskelbta preliminarus finalistų sąrašas, kuris pasirodė besąs visiškai politiškai korektiškas. Sąraše pirmavo viduramžių valstybės veikėjas ir karinis lyderis Aleksandras Nevskis, surinkęs daugiau nei 2 mln. balsų. A. Nevskis XIII amžiuje nugalėjo teutonų riterius ir nuo to laiko tapo nacionalistų simboliu, įkūnijančiu pasipriešinimą Vakarams. Jį labai gerbė ir J. Stalinas.
Po A. Nevskio ėjo poetas Aleksandras Puškinas, rašytojas Fiodoras Dostojevskis, caras Petras Didysis, Vladimiras Leninas, XVIII amžiaus karinis vadovas Aleksandras Suvorovas, Jakaterina Didžioji, Ivanas Rūstusis, XX amžiaus pradžios reformatorius Piotras Stolypinas, chemikas Dmitrijus Mendelejevas, Aleksandras II bei J. Stalinas.
FST globėjas
Įdomiausias dalykas yra tas, kad iš sąrašo dingo Nikolajus II. Veikiausiai jo charakteris pasirodės esąs pernelyg silpnas. Kalbant apie visus likusias, viskas yra logiška. Leninas įtrauktas tam, kad pamalonintų kairiuosius, kurie jį vis dar garbina. P. Stolypinas ir Aleksandras II yra tam, kad pamalonintų liberalų stovyklą. Tuo tarpu visi kiti yra statistai, nesutepti liberalizmo. Pats J. Stalinas būtų palaiminęs tokį sąrašą.
Tiesa, A. Puškinas laisvę mylėjo šiek tiek per daug, tačiau visiškai kitokios pozicijos jis laikėsi užsienio politikoje. Jis parašė „Rusijos šmeižikams“, tačiau tai jam asmeniškai nepadėjo. Nikolajus I nesuteikė jam leidimo vykti į užsienį, ko A. Puškinas troško visą gyvenimą. Tačiau tai ir yra Rusijos istoriją.
Sąrašo viršuje stovi ištikimasis šventasis princas Nevskis – solidi figūra, kurią kanonizavo ortodoksų bažnyčia. Įdomu yra tai, kad likus kelioms dienoms iki to laiko, kai buvo paskelbta, kad A. Nevskis laimėjo balsavimą, buvo nutekinta informacija, jog jis jau yra paskelbtas arba artimiausiu metu bus paskelbtas oficialiu Federalinės Saugumo Tarnybos (FST) šventuoju globėju. Su bažnyčios palaiminimu Rusijos „silovikai“ jau išsirinko savo šventuosius globėjus.
Laikraštis „Vokrug Novostei“ pranešė, kad Mokesčių policija savo dangiškuoju globėju pasirinko šventą Matą, kuris, prieš pradėdamas rašyti evangeliją, buvo mokesčių rinkėjas. Karinio jūrų laivyno globėjas yra apaštalas Andrejus, o desantininkus globoja pranašas Elijas. Vidaus reikalų ministerijos kariai yra globojami šventojo didžiojo princo Vladimiro, o pėstininkus saugo šventasis Jurgis. Inžineriniu dalinius globoja šventasis Maskvos pricas Danilas, o pasienio pajėgas – Ilja Murometsas, kuris atsitiktinai yra vienintelis legendinis personažas, kanonizuotas ortodoksų bažnyčios. Strateginis oro pajėgų sparnas yra globojamas karinio vado Fiodoro Ušakovo, o strateginės raketinė pajėgos – šventosios Barbaros.
Per ateinančias 12 savaičių televizijos kanalas „Rossija“ skirs kiekvienam iš finalistų ištisas valandas televizijos eterio. Po to paaiškės ir galutinis laimėtojas. Tačiau, jei laimės A. Nevskis, tai FST turės patį įtakingiausią globėją ne tik tarp saugumo tarnybų, tačiau ir apskritai visoje šalyje. O kaip dėl J. Stalino? Jis kol kas yra paskutinis, antrojo ešelono narys.
Viktoras Jasmannas, „Laisvosios Europos radijas“
