Tilto vaizdinys dažnai vartojamas dviejų skirtingų subjektų santykiams apibūdinti. Tiltas gali būti ir nutiestas, ir sugriautas. Kai tiltas sugriaunamas, tarp subjektų lieka praraja, kurią įveikti labai sunku. Sugriuvusį tiltą, kuris per tarpeklį jungė dvi valstybes, atstatyti galima gana lengvai. Tačiau kaip tarp dviejų šalių atstatyti „santykių tiltą“, dažniausiai tiksliai nežino niekas.
Rugpjūčio konfliktas
Santykių tiltai tarp Rusijos ir Gruzijos galutinai sugriuvo praėjusių metų rugpjūčio mėnesį, kai įsižiebė karinis konfliktas Pietų Osetijoje. Tie tiltai ir taip buvo netvirti, gerokai paveikti Rusijos veidmainiškumo. Ilgus metus deklaruodama palaikanti Gruzijos teritorijos vientisumo principą, Maskva tyliai dalijo savo pasus nepripažintų respublikų gyventojams. Rusijos taikdariai, turintys užtikrinti regione stabilumą, faktiškai buvo ir lieka konflikto dalyviais, palaikančiais vieną – Pietų Osetijos ir Abchazijos separatistų – pusę.
Karas, kuris prasidėjo praėjusių metų rugpjūčio 8 dieną, buvo ilgametės įtampos regione išdava. Taip iki galo ir neaišku, kas labiausiai kaltas dėl prasidėjusių susirėmimų. Rusija kaltina Tbilisį pradėjus agresiją prieš Pietų Osetiją ir sulaužius ankstesnius susitarimus. Gruzija tvirtina, kad pradėjo karinę operaciją, atsakydama į nesiliaujančias provokacijas ir akivaizdų Rusijos pasiruošimą agresijai. Beje, galima aptikti duomenų, kad papildomos rusų karinės pajėgos pasirodė Pietų Osetijos teritorijoje dar prieš prasidedant kariniam konfliktui. Čia prisimintinas oficialaus Rusijos karinių pajėgų informacinio organo „Krasnaja zvezda“ akibrokštas: Irinos Žirnovos straipsnyje „Gyvenimas tęsiasi“, pasirodžiusiame rugsėjo 3 dieną, buvo pateikta informacija, bylojanti, kad Rusijos 135 motorizuotas šaulių pulkas atsidūrė Pietų Osetijos teritorijoje jau rugpjūčio 7 dieną, t. y. dar prieš Gruzijos pajėgų puolimą (straipsnis vėliau pašalintas iš laikraščio tinklalapio, bet jo kopija užsiliko kai kuriuose tinklaraščiuose).
Suprantama, kad karinis konfliktas Pietų Osetijoje kartu tapo ir propagandiniu konfliktu. Jį lydėjo plataus masto informacinis karas (iš abiejų pusių), ir tai komplikuoja galimybę išsiaiškinti visą teisybę apie rugpjūčio mėnesio įvykius. Tiems, kas domisi konflikto eiga ir jo aspektais, galima rekomenduoti išsamią šio konflikto analizę, kurią atliko rusų žurnalistė Julija Latynina. Savo publikacijoje „200 kilometrų tankų“ ji bandė prasibrauti pro aklos propagandos uždangą ir išanalizuoti konflikto eigą, remdamasi logikos dėsniais. Tiems, kas skaito rusiškai, norėtųsi rekomenduoti šį įdomų žurnalistinį eksperimentą:
1 dalis – http://www.ej.ru/?a=note&id=8579
2 dalis –http://www.ej.ru/?a=note&id=8587
3 dalis – http://www.ej.ru/?a=note&id=8589
4 dalis – http://www.ej.ru/?a=note&id=8599
5 dalis – http://www.ej.ru/?a=note&id=8611
Maži didelės valstybės kompleksai
Rusija, dalyvaudama konflikte Pietų Osetijoje, bandė pateikti save kaip taikdarės funkciją atliekančią valstybę. Dėl tam tikrų priežasčių šis jos prisiimtas vaidmuo neatrodė įtikinamai. Pirmiausia, kaip buvo minėta, Rusija jau anksčiau tapo šio rusenančio konflikto dalyve, o šalis, turinti konflikte savų interesų, vargu ar gali atlikti visavertę taikdarės funkciją. Neliko nepastebėta ir tai, kad Maskvos pasiųstos pajėgos ne tik išstūmė Gruzijos karinius dalinius iš nepripažintos respublikos teritorijos, bet ir įsiveržė į Gruzijos teritoriją. Dar vienas Rusijos kariuomenės akibrokštas – ji nesugebėjo (ar nepanorėjo) užtikrinti tvarkos savo kontroliuojamoje teritorijoje. Pietų Osetijos kovotojams buvo leista sunaikinti vietinių gruzinų anklavus, nuo marodierių nepavyko apsaugoti ir civilių turto (o ir patys rusų kariai buvo pastebėti vagiantys pabėgėlių paliktus daiktus). Kitaip sakant, Rusijos kariuomenės veiksmus paprasčiau būtų laikyti ne taikos palaikymu, o agresija. Todėl visos Maskvos pastangos apkaltinti agresija Gruziją atrodė ne taip įspūdingai ir įtikinamai, kaip to norėtųsi Kremliui.
Gana netikėtas buvo ir Maskvos žingsnis vėliau, jau konfliktui pasibaigus, – Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės pripažinimas. Tai dar labiau atitolino hipotetinę Rusijos ir Gruzijos susitaikymo galimybę. Sunku vienareikšmiškai pasakyti, kas pastūmėjo Maskvą tokiam žingsniui. Priežasčių gali būti keletas. Pirmiausia, pripažindamas separatistinių teritorijų nepriklausomybę, Kremlius galėjo siekti savotiškai „įtvirtinti savo pergalę“ prieš Gruziją. Taip pat negalima atmesti prielaidos, kad tai buvo padaryta mėgdžiojant ambivalentiškai „mylimus ir nekenčiamus“ Vakarus, pirmiausia JAV. Maskva galbūt taip bandė sukurti savo „Kosovo precedentą“, pademonstruoti galią pasiekti ir įtvirtinti geopolitinius pokyčius pasaulyje. Tačiau jeigu pagrindinis siekis tikrai buvo toks, jis žlugo, nes, be Rusijos, Pietų Osetiją ir Abchaziją pripažino tik Nikaragva. Suprantama, jog Kremlius tikėjosi didesnio efekto: Maskva manė, kad jos žingsnį palaikys dauguma NVS šalių ir kiti sąjungininkai – tokie kaip Venesuela, Kuba ar Iranas. Šios viltys nepasitvirtino.
Situacijoje su Pietų Osetija ir Abchazija savotiškai pasireiškė „maži didelės šalies kompleksai“. Žiūrint giliau, patologiška (ir dažniausiai sunkiai paaiškinama) neapykanta JAV iš tikrųjų gali būti interpretuojama kaip pavydas. Maskvą kamuoja fantominis imperinės galybės skausmas. Tai paaiškina dažnus pareiškimus apie „daugiapolį pasaulį“ (kur Rusija, suprantama, būtų vienu iš svarbiausių traukos centrų) ir apie „ypatingą šalies kelią“. Iš tikrųjų atrodo, kad Rusija, nors kritikuoja JAV dėl veiksmų Afganistane ir Irake, pati labai norėtų taip elgtis bet kur ir bet kada (tik, žinoma, efektyviau). Mažas „pergalingas“ karas prieš Gruziją puikiausiai apnuogina Rusiją, tiksliau – jos valdžią kamuojančius kompleksus.
Ar atstatyti tiltus įmanoma?
Trumpai priminiau Rusijos ir Gruzijos konfliktą bei jo pasekmes dėl to, kad būtų galima dar kartą įvertinti visą situacijos sudėtingumą. Tikrai nelengva atrasti atsakymą į klausimą, ar įmanoma atstatyti draugiškumo ir geros kaimynystės tiltus tarp šių dviejų šalių. Pasaulio istorija rodo, kad iš esmės nieko neįmanomo nėra. Galiausiai prisiminkime ir Lietuvos istoriją, tiksliau – tarpukario konfrontaciją su Lenkija. Paradoksalu, bet kelią link gerų tarpusavio santykių Lietuvai ir Lenkijai padėjo atrasti bendrai patirta nelaimė – totalitarinis sovietinis valdymas (svarbus veiksnys ir tai, kad Vilnius buvo grąžintas Lietuvai). Tačiau sunku sugalvoti, kokia bendra bėda galėtų sutaikyti Rusiją ir Gruziją – nebent hipotetinė kinų okupacija...
Kalbant rimtai, vargu ar Tbilisio ir Maskvos susitaikymas gali prasidėti anksčiau, negu bus atšauktas sprendimas dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimo. Šiandien situacija atrodo tik taip. Tiesa, Maskva teigia, kad apie šių teritorijų nepriklausomybės pripažinimo atšaukimą negali būti nė kalbos. Lygiai taip pat Tbilisis tvirtina, kad šalies teritorinis vientisumas ir neliečiamumas yra pagrindinis principas ir su Maskva galima būtų atnaujinti dialogą tik tuo atveju, jei ji tai pripažintų. Todėl kol kas nematyti net tų pamatų, ant kurių būtų galima bandyti pradėti atstatyti tarpusavio supratimo tiltus.
Žinoma, viskas gali pasikeisti, jeigu Rusijoje į valdžią ateitų nauji žmonės arba Gruzija pakeistų savo strategiją. Pirmu atveju būtų galimas plataus masto dialogas įtraukiant į Pietų Osetijos ir Abchazijos statuso aptarimą ir kitas šalis bei tarptautines organizacijas. Vienas iš būtiniausių tokio scenarijaus aspektų būtų, kaip jau nurodyta, politinis Rusijos atsitraukimas ir separatistinių Gruzijos teritorijų nepriklausomybės pripažinimo atšaukimas. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad kaip tik to – pripažinti savo klaidas – Rusija labiausiai ir nemoka daryti. Tad toks scenarijus galimas tik tuo atveju, jeigu į valdžią Maskvoje ateitų labai stiprūs ir drąsūs žmonės, nebijantys priimti sudėtingų ir sunkių sprendimų. Tiesa, žinant situaciją Rusijoje, toks scenarijus kol kas priskirtinas prie labai mažai tikėtinų.
Kitas galimas, bet irgi mažai tikėtinas variantas atsirastų, jeigu Gruzija pakeistų savo požiūrį į prarastas teritorijas. Šis variantas mažai tikėtinas dėl to, kad čia irgi yra įpainioti sudėtingi psichologiniai aspektai. Bet kuris politikas, kuris drįstų oficialiai atsisakyti pretenzijų grąžinti teritorinį Gruzijos vientisumą, rizikuotų užsitraukti išdaviko vardą. Tačiau galbūt toks scenarijus irgi yra įmanomas. Gruzija galėtų atsisakyti pretenzijų į Pietų Osetiją ir Abchaziją dėl to, kad jai neliktų kliūčių įstoti į NATO. Savo ruožtu, narystė Šiaurės Atlanto aljanse užtikrintų likusios Gruzijos teritorijos saugumą ir neliečiamumą. Tbilisis gal net galėtų ryžtis tokiam žingsniui (nors jis ir būtų psichologiškai beveik nepakeliamas), jei gautų iš NATO aiškų ženklą, kad tokiu atveju narystė Gruzijai tikrai bus suteikta. Tai, tarp kitko, reikštų ir naujų galimybių situacijai spręsti atsiradimą. Gruzija galėtų bandyti atkurti santykius su Rusija per NATO ir Maskvos dialogą (kuris, tiesą sakant, kol kas irgi pristabdytas).
Taigi, karas tarp Rusijos ir Gruzijos tik sustiprino psichologinį barjerą, kurį įveikti yra kur kas sunkiau negu bet kokią fizinę kliūtį. Tiltai tarp šių dviejų kaimyninių šalių sugriauti labai ilgam ir daugiau ar mažiau įtikinamų scenarijų, leisiančių juos atstatyti, atrodo, nėra. Gali praeiti ne vieni metai, kol Rusija ir Gruzija vėl matys konstruktyvaus ir produktyvaus dialogo galimybę.
Viktor Denisenko
