Rusijos jaunimas šį kartą savaip sutiko Prisikėlimo šventę, kurią šiemet trys pagrindinės konfesijos pažymėjo vienu metu. Praėjusį šeštadienį Maskvos priemiestyje Čistyje Prudy keli šimtai jaunuolių iš mažai žinomų organizacijų „Rusų pilietinė sąjunga“ ir „Nacionalinis gelbėjimo frontas“ surengė mitingą „prieš neteisingą Rusijos finansų ir biudžeto politiką“. Konkrečiau – prieš Kremliaus vykdomą Kaukazo dotavimą. Ar iš tiesų Rusijos investicijos į Kaukazo vystymą yra tokios beviltiškos?
Jaunimo protestas prieš Kaukazo išskirtinumą
Kelių šimtų jaunuolių protestą prieš neteisingą Kremliaus ekonominę politiką Kaukaze kai kas jau spėjo pakrikštyti nacionalizmo ir ekstremizmo apraiškomis. Mitinge nebuvo reiškiamas protestas apskritai prieš Rusijos veiksmus regione, o tik raginama atsisakyti beviltiško jo išlaikymo. „Nezavisimaja gazeta“ savo komentare tvirtina, kad tai tik artėjančių rinkimų kampanijų – į Dūmą ir į prezidento postą – ženklas. Rinkiminė tezė „Viskuo kaltas Kaukazas“, laikraščio ekspertų nuomone, yra labai pavojinga visuomenei ir valdžiai.
Nors mitinge nebuvo nei iškalbingų šūkių, nei žodinių raginimų, jo oratoriai pateikė iš tiesų stebinančius skaičius: vidutiniškai kiekvienam Kaukazo gyventojui iš federalinio biudžeto per metus skiriama 50 tūkst. rublių, o kitų regionų – tik po 5 tūkst. rublių. „Mes iš tikrųjų reikalaujame lygybės ir teisingumo, – sakė „Rusų pilietinės sąjungos“ vienas iš lyderių Aleksandras Chramovas. – Mes nenorime jokios išskirtinės teisės. Nenorime, kad mums duotų daugiau negu kitiems. Mums reikalinga teisinga Federacija, kurios visi regionai lygūs.“ Pavyzdžiui, jaunimas protestuoja, kad Kaukazui sudaromos išskirtinės sąlygos statant kalnų kurortus, kad ypač finansuojamos šių respublikų futbolo komandos, o olimpinės statybos Sočyje prisidės vėlgi prie regiono, o ne visos Rusijos plėtros.
Tai rinkiminė korta?
Rusijos jaunimo nuotaikos iš dalies atspindi visos šalies visuomenės nuotaikas artėjant dvejiems rinkimams, tvirtina socialinių technologijų agentūros „Politex“ specialistai. Pagal jų atliktus tyrimus, 76 procentai jaunų žmonių iš didžiųjų šalies miestų pritaria gruodžio 11-ąją Maniežo aikštėje vykusio mintingo dalyvių reikalavimams, o 78 proc. nemano, kad jį rengė nacionalistai ir ekstremistai.
Bet fondo „Efektyvi politika“ vadovas Glebas Pavlovskis perspėja, kad antikaukazietiška korta dabar gali žaisti tie, kas ruošiasi rinkimams – tiek parlamento, tiek prezidentūros stovyklos. „Bet tai bus paskutinės žaidynės Rusijoje, – teigia politologas, – nes tokie žaidimai labai pavojingi, tai jau rasizmas.“
Maskvos Karnegio centro (Carnegie Endowment) mokslo tarybos narys Aleksejus Malašenka mano, kad tai elito kovos išraiška. „Jeigu per šalį nusiris ištisa tokių mitingų banga, vadinasi, tai opozicija ne tik Maskvos valdžiai“, – sakė jis ir pridūrė, kad tokie veiksmai reikš, jog ta valdžia nebevaldo visuomenės.
Ekspertų nuomone, įdomiausia, kad niekas nėra paskaičiavęs, kiek Kremliaus politika Kaukaze yra nuostolinga, o kiek duoda realios naudos, ar iš tikrųjų Rusijos investicijos atsiperka, turint galvoje tiek kultūrų, tiek gyvenimo būdo skirtumus, tiek Maskvos interesus regione. Dėl elementarios informacijos stokos įvairūs jaunimo sambūriai etninės neapykantos kortą naudoja politiniams dividendams gauti, ir tai yra baisi būsimos rinkimų kovos grimasa.
Privatus verslas įkišęs leteną
Šiaurės Kaukaze iš tikrųjų yra kam imti federalinius pinigus, diskusijų portale http://www.gidepark.ru/ rašo Konstantinas Kazioninas. Po SSRS žlugimo čia susiformavo aktyvių žmonių sluoksnis, kuris moka „aptarnauti“ biudžeto pinigus geriau negu oficialūs pareigūnai. Paprastai verslo veikėjas stengiasi pasodinti į valstybinę kėdę savo žmogų, kurio padedamas gali lengviau į kišenę žerti regiono reikmėms skirtus milijonus.
Šis privatus verslas, įkišęs savo leteną į respublikų biudžetus, susiformavo devintame dešimtmetyje. Tai buvo patogus metas: Kaukaze prasidėjo pirmasis regioninis karas. Pavyzdžiui, Dagestane visas federalines investicijas stabdė regiono blokada, o Čečėnijoje transporto infrastruktūra atgijo jau 1996 m., ir kai kas pasiraitojęs rankoves ėmė čečėnų naftą geležinkeliu gabenti į Ukrainą ir Rusiją, žinoma, ne veltui.
Tai buvo šešėliniai pinigai, nusėdę privačiose sąskaitose tiek Rusijoje, tiek kaimyninėse šalyse, tiek tolimajame užsienyje. Tuo metu kone visos Kaukazo respublikos maldavo Maskvos skirti vis naujas dotacijas infrastruktūrai atkurti. Čečėnija tuose prašymuose pirmavo ir, tiesą sakant, daugiausia ir gavo.
R. Kadyrovo talentas – išmušinėti pinigus
Ypač daug pastangų Groznas padėjo, prezidentu tapus Ramzanui Kadyrovui. Laikraštis „Kommersant“ rašo, kad visai neseniai Čečėnija užklausė Maskvos, ar galinti iki 2025 m. tikėtis 498 mlrd. rublių. Iš jų 156,2 mlrd. bus skirta gyventojų, per karą netekusių būsto, kompensacijoms. Pagal federalinę programą „Šiaurės Kaukazo federalinės apygardos plėtra“ už likusius pinigus bus statomi 9 komunalinio ūkio objektai, 10 sveikatos apsaugos įstaigų, 15 socialinio gyventojų aptarnavimo įmonių, 77 bendrojo lavinimo įstaigos ir t. t.
Apskritai Čečėnijos biudžetas yra 61,4 mlrd., o jo įplaukos – tik 6,4 mlrd. rublių. Todėl visa Grozno viltis – federalinės dotacijos, kurios iki 2025 m. kasmet sudarytų 45,2 mlrd. rublių. Kitaip sakant, 7 kartus daugiau negu metinės respublikos pajamos.
Tie beveik 500 milijardų – didžiuliai pinigai net visos Rusijos mastu. „Jie gali erzinti Čečėnijos kaimynus, – sako A. Malašenka. – Bet ar juos centras duos, priklausys nuo to, kokie bus visos šalies finansiniai reikalai, ypač infliacijos lygis. Bet net tai, kad paraiška Maskvoje buvo priimta ir dabar nagrinėjama, rodo, kaip ji pasitiki R. Kadyrovu. Kitas klausimas, kaip jie bus panaudoti. Mes žinome, kad R. Kadyrovas daug daro, bet ne paslaptis, kad daug pinigų kažkur išnyksta. O respublikos vadovas rodo dangoraižius ir didžiules statybas, tarsi demonstruodamas, kad milijonai nusėda ne tik kažkieno kišenėse...“
Groznas turi vilties. 2003 m. Čečėnijos valstybės taryba pareikalavo skirti 1 mlrd. rublių išmokėti žmonėms už vertybinius popierius („vaučerius“), kurių privatizacijos laikais buvo atsisakęs Dž. Dudajevas, bet iš centro nieko negauta. Dabar R. Kadyrovas vėl „ant bangos“: užsiprašęs daugiau, jis tikisi mažiau, bet vis tiek kiek nors gaus...
Tokia sovietinių laikų taktika pasiteisina: Maskva dosnia ranka maitina Kaukazą, tikėdama, kad čia Rusija atėjo visiems laikams. Bet istorijos ratas negailestingai sukasi, ir didžiulės investicijos į šį „karštą“ regioną gali atsigręžti karštų ginklų papliūpomis.
Galbūt nujausdamas tokį federalinio biudžeto likimą ir regėdamas istorinę perspektyvą nacionalistiškai nusiteikęs rusų jaunimas ir bando reikalauti nutraukti absurdišką Kaukazo „maitinimą“ iš motulės Rusijos rankų.
Česlovas Iškauskas
