Labai gali būti, kad Kovo 11-osios Lietuvos istorinis tarpsnis baigiasi. Tai pasitvirtins, jeigu spalio rinkimus laimės prorusiškos populistinės partijos, kurių atstovai dabartiniame Seime, o vienas net Rusijos vicekunigaikštis, neseniai pasirašė skundą Konstituciniam Teismui: nustatykite, kad NATO šalys negali mūsų ginti nuo karinio užpuolimo! Buvo ir skraidančių į Maskvą viešai skųstis: mus Lietuvoj skriaudžia, apginkite! Dabar, po Gruzijos, tai jau girdėtume kaip kvietimą įsiveržti.
Kitas vėl taip nuvadovavo Krašto apsaugą, kad krašto gynyba savo pačių jėgomis jau išardyta iš anksto, pakirsta. Nepavyktų nė laiko laimėti, kol NATO susirinks posėdžio, – jei leistų jiems ką nuspręsti tas 31 našis ir Konstitucinis Teismas. Bet gal nereikės Lietuvos nė pulti; kam geriesiems kaimynams eikvoti lėšas karinei okupacijai, kai nebrangiai eina ekonominė, informacinė, moralinė ir korupcinė okupacijos. Iš Kremliaus bokštų lietuviai atrodo visai pasirengę žengti atgal į kolūkinį „tautų “ gardą – jei prireiktų, truputį botagėliu pamosavus.
Ne visi, žinoma. Vertinantys garbę ir laisvę patirtų baisų smūgį ir depresiją ilgam. Šis atvejis galimas, jeigu rinkimus į Seimą laimėtų V. Uspaskicho, R. Pakso ir K. Prunskienės pažadukų choras, dar tūravojamas pusbrolio A. Paulausko ir pusseserės I. Šiaulienės.
Prie tokio virsmo būtų prisidėję ir tie piliečiai, kurie nūnai pasiduoda gudrių instruktorių ir pusgudrių įtikinėjimams: balsuokit prieš visus! Tai reiškia, – neparemk europietiškos opozicijos, nusižudyk nebalsuodamas, ir populiai butelninkai lengvai susitvarkys. Parsidavėliai mat ir kitus verčia parsidavėliais. Ima kišamus milijonus, vargšams už balsą dalija po butelį.
Dar yra šiek tiek vilties – o gal padorių žmonių nemažai, gal daugelis atsikvošės, ir Lietuva netaps putininės Rusijos priedėliu Europos Sąjungoje, nelyginant smurtaujančios, indus daužančios Rytų ponios tarnaite. Gal.
Bet protinga numatyti ir blogąjį atvejį.
Tai būtų: anie paima visas valdžias, priverčia svyruoklius pataikauti ligi žemės, uždaro negausius disidentus, o patys nusvyruoja tenlink, kur teka saulutė šviesi, iš kur šefai nurodys, ką Lietuvoje ir kokiomis apimtimis bei greičiais atidavinėti.
Tokia padėtis jau būtų ilgam. Kaip reiktų gyventi? Nusiteikime nepabėgti, o pasakoti vaikams apie Lietuvą, kokia ji buvo ir vėl bus garbinga, graži; išsilaikykim ir puoselėkim tai, kuo dar esame šio to verti. Ne visi juk iš kelmo spirti.
Su Dievo pagalba gal ištversim dar kartą, kol Rusija grius trečią kartą. Grius sugedusi, supuvusi savo godume ir neapykantoje, o mes turėtume būti kitokie, kad ir po gudriai rekomenduojamos pilietinės savižudybės išliktume ligi dar vieno Atgimimo.
Tad nusiteikim ištvermei ir maldai, ne degtinei ir beprasmybei; nepulkim į depresiją ir tuo atveju, jei neužkirsim kelio nelaimei.
O gal dar galime užkirsti jai kelią?
Kiekvienam galimam Lietuvos sargybiniui sakau: pabusk ir pažadink kaimyną.
