- Negalima iš žmonių atimti to, kas jiems duota ar pažadėta. Tai yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas (KT), svarstydamas dirbančių pensininkų klausimą.
Daug kas nuosavybę įsivaizduoja kaip daiktą, o ne kaip santykį. Tačiau kai yra įstatymo įtvirtintos išmokos, kurios jau mokamos, tai galima laikyti nuosavybe, ir argumentai jos atžvilgiu galėtų būti iš nekilnojamojo turto srities. Žmogus, turintis nuosavą butą, piktintųsi, jei iš jo būtų atimamas trečdalis buto ploto. Jei bankas neišmokėtų žadėtų palūkanų, tai žmogus kreiptųsi į teismą ir gintų savo nuosavybę. Nors jis tų pinigų rankose neturėjo, palūkanos - tai tam tikras pažadas, kaip ir pensijos. Analogiškas pavyzdys būtų pensijų sumažinimas nuo 500 iki 400 litų. Nuosavybė nėra absoliučiai neliečiamas, nepaisant esamų sąlygų, dalykas. Tačiau padėtis nėra tokia, kad reikėtų atimti iš žmonių nuosavybę.
KT prieštaravo ne pensijų sistemos keitimui, bet tam, kad pensijos būtų atimamos iš jas jau gaunančių dirbančių pensininkų. Savo ruožtu prezidentė pasiūlė, kad moterims, kurios dar nesilaukia kūdikių, išmokos galėtų būti mažinamos. Antai civilizuotose valstybėse iš anksto nusprendžiama dėl pensijų sistemos pokyčių, kurie įsigaliotų tik 2020 metais.
Žinoma, Lietuvoje - krizė, ir reikia kaip nors gelbėti valstybės biudžetą. Bet motinystės išmokų mažinimas nėra toks radikalus žingsnis, kuris galėtų išgelbėti biudžetą.
- Gal ir nustatytų bei jau mokamų atlyginimų nederėtų mažinti?
- Taip. Todėl ir matome, kad kai kuriose valstybėse atlyginimai nėra mažinami. Šiaip ar taip, kyla klausimas: ką daryti? Kaip gelbėti biudžetą? Jei valstybė nebepajėgia finansuoti motinystės pašalpų ar kitų išmokų, tai ji gali didinti mokesčius.
Lietuvos pozicija dėl progresinių mokesčių atrodo kvailai. Kitur pasaulyje jau šimtą metų tuo klausimu viskas aišku, o Lietuvoje tęsiasi nesusipratimas ir lemia tam tikri interesai. Dar vienas kelias - tai nacionalinės valiutos devalvavimas. Nežinia kodėl ši tema Lietuvoje taip pat yra tabu. Bet juk užsienio ekspertai dabar jau nuolat kalba apie lato ir lito devalvavimą.
Vis dėlto mūsų ekspertai kategoriškai pasisako prieš. Pagrindinis jų argumentas - tai, kad daug žmonių pasiėmė paskolas eurais, ir jiems būtų sunku grąžinti skolas, jei litas nuvertėtų. Tačiau kyla klausimas: kodėl buvo leista šalyje cirkuliuoti užsienio valiutai? Ar vokiečiai yra prisiėmę paskolų doleriais? Ar britai yra prisiėmę paskolų eurais? O mes kontrabandiniu būdu įsivedėme eurą, kuris cirkuliuoja kad ir teikiant paskolas. Kas tai - neapsižiūrėjimas? Klaida? Žinoma, jei žmonėms buvo siūlomos mažesnės palūkanos, imant paskolas eurais, tai jie ir imdavo paskolas eurais.
Rinkas, kurių vartotojams trūksta išprusimo, valstybė turėtų kontroliuoti. Antai automobilių gamybos standartai yra labai aukšti, nes žmonės patys paprastai negali nustatyti, ar automobilis tikrai saugus.
Paskolų srityje - panaši situacija. Bet kai jau atsitiko taip, kaip atsitiko, valstybė, užuot devalvavusi nacionalinę valiutą, mažina algas ir socialines išmokas. Finansinė našta perkeliama ant žmonių, kurie su paskolomis nesusiję. Savo ruožtu būtent paskolos išpūtė finansinį „burbulą“. Tie, kurie norėjo mažesnių palūkanų ir pirko nekilnojamąjį turtą, skolindamiesi eurais, rizikavo, o dabar ta jų rizika perkelta ant niekuo dėtų žmonių pečių.
- Ar Lietuva pajėgi turėti ilgiausias Europoje motinystės atostogas su dabartiniais valstybės skiriamų išmokų dydžiais?
- Jei valstybė nori paremti šeimas, kad joms būtų lengviau auginti vaikus, tai ji tai turėtų daryti per paramos - pinigų ir paslaugų - sistemas. Ką daryti motinai vaiko, kuriam sukako dveji metai, jei ji gyvena kokiame nors bažnytkaimyje, kur nėra vaikų darželio? Juk ji negali palikti vaiko vieno ir kai jam sukanka treji metai. Šiuo atžvilgiu beatodairiškas motinystės atostogų ilginimas nėra pateisinamas. Buvo padaryta klaida, kurią reikia taisyti. Ji, matyt, ir bus atitaisyta nesikėsinant į šiuo metu mokamas išmokas.
Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje - labai skurdi, jai skiriama mažai dėmesio ir lėšų. Visuomenė dėl to kenčia. Ir kai politikams ar interesų grupėms kas nors šauna į galvą, kuri nors viena sritis kartais būna perdėtai išpučiama. Antai, kai konservatorė Irena Degutienė buvo ministrė, pašalpos šeimoms, priėmusioms globoti vaiką, per trumpą laiką padidėjo net keturis kartus.
Šios išmokos, palyginti su kitomis pašalpomis, buvo labai išpūstos. Atsirado šalutinių neigiamų poveikių. Žmonės atsisakydavo savo vaiko priežiūros ir prašydavo savivaldybės, kad jų kaimynai būtų paskirti vaiko globėjais. Būta ir tokių ūkininkų, kurie nuspręsdavo, kad nebeapsimoka auginti daržovių ir kad galima būtų paimti globoti kokius 5-6 vaikus.
Neteisinga yra šitaip didinti tam tikras pašalpas. Dabar, kai išpūstos motinystės pašalpos, kurios priklauso nuo atlyginimo dydžio, niekur nedirbanti studentė arba namų šeimininkė, pagimdžiusi vaiką, pagal galiojančią sistemą veik nieko negautų. Visos panoramos nematymas, socialinės globos sistemos paskirties nesuvokimas - daugelio esamų problemų priežastis.
Socialinės apsaugos srityje apskritai esame skurdžiai. Socialinei apsaugai kartu su sveikatos apsauga skiriame 13 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o Europos Sąjungos (ES) vidurkis yra 27 procentai. Net naujosios ES demokratijos, kaip Vengrija, Čekija ir Lenkija, skiria 18-20 proc. BVP. Lietuvoje, jei atimtume sveikatos apsaugai skiriamą dalį, lieka mažiau nei 10 proc. BVP. Kitos šalys paprastai tiek skiria vien pensijoms.
Skurdžiame socialinės apsaugos fone pabrėžti vieną dalyką ir manyti, kad tai yra labai gerai, būdinga arba tiesiogiai suinteresuotiems asmenims, arba neišprususiems žmonėms. Dideles išmokas gaunančių mamų požiūriu tai - gerai. Gerai tai gali atrodyti ir neišprususiems žmonėms, nematantiems susiklosčiusios padėties visumos.
Šiais laikais turime orientuotis į šeimas, kuriose abu tėvai dirba, o ne į tokias, kurias išlaiko vien dirbantis vyras. Savo ruožtu pašalpų mokėjimo laikas turėtų būti ilginamas - jos turėtų būti mokamos tol, kol vaikas pradeda lankyti mokyklą.
- Ar pritariate socialinio draudimo įmokų didinimui 2 procentais?
- Nelabai pritarčiau. Socialinio draudimo įmoka Lietuvoje ir taip yra nemaža, palyginti su kitomis šalimis. O „Sodra“ - kaip kiauras maišas. Kodėl įmokos didelės, o pinigų trūksta? Todėl, kad apdraustųjų dalis Lietuvoje - santykinai nedidelė dėl šešėlinės ekonomikos ir algų vokeliuose. Maža to, prisideda gausi emigracija ir krizės metu smarkiai padidėjęs nedarbas.
Žmogus „į rankas“ algos gauna nedaug, o darbdavys, jį samdydamas, mokesčių turi sumokėti daug. Kuo didesnės tos „žirklės“, tuo blogiau, nes darbdaviui mažėja paskata samdyti daugiau žmonių ir neauga užimtumas, o mažai „į rankas“ gaunantiems darbuotojams išlieka menka paskata ieškotis darbo.
Stengiamasi išlaikyti „Sodros“ biudžeto autonomiją valstybės biudžeto atžvilgiu. Dabar atskirtos ir sveikatos įmokos, kurios pervedamos ligonių kasoms. Sveikatos apsaugos lobistų argumentas - noras turėti garantijų dėl savo biudžeto. Savo ruožtu visai ekonomikai, darbo rinkai būtų geriau, jei „Sodros“ sistema būtų finansuojama ne vien jai skirtomis įmokomis. Geriau didinti kitus mokesčius (pridėtinės vertės mokestį, akcizus, gyventojų pajamų mokestį) bei mažinti kurias nors išlaidas, o „Sodros“ biudžetą iš dalies subsidijuoti, padidinus įplaukas į valstybės biudžetą. ES statistika paprastai liudija, kad apie 30 proc. socialinio draudimo biudžeto subsidijuojama iš valstybių biudžeto.
- Ar pagrįstas būtų valdžios siekis mažinti pensijas?
- Matant smunkančią ekonomiką ir mažėjantį biudžeto surinkimą, vertinant prognozes, būtina ieškoti išeities. Socialinei apsaugai skiriama mažai lėšų, ir šiuo požiūriu pensijų mažinti nereikėtų. Pernai, kai buvo norima prieš rinkimus įsiteikti rinkėjams, pensijos buvo gerokai padidintos. Tiesa, augo ir atlyginimai. Šiaip ar taip, pensijoms Lietuvoje yra išleidžiama apie 6 proc. BVP. Kitose Europos valstybėse pensijoms paprastai skiriama apie 10-12 proc. BVP. Todėl tose Europos šalyse pensininkų gyvenimo lygis iš esmės nesiskiria nuo dirbančių žmonių gyvenimo lygio.
Logika yra tokia: žmogaus gyvenimo lygis neturėtų priklausyti nuo jo amžiaus. Kadangi žmogus savarankiškai savo pajamų negali tolygiai paskirstyti, už jį tai padaro valstybė: sukuria tokią pensijų sistemą, kad dalis vartojimo iš darbingo gyvenimo tarpsnio būtų perkelta į nedarbingą tarpsnį - vaikystę ir senatvę. Lietuvoje šis perkėlimas yra prastas.
- Kodėl? Juk turėjome veik dvidešimt nepriklausomybės metų veiksmingesnei, teisingesnei sistemai sukurti.
- Sprendimus priima politikai - Seimas. Jam savo ruožtu įtaką daro politinis ir ekonominis elitas, vyraujančios ideologijos. Daug lemia Laisvosios rinkos instituto propaganda. Aš nesakau, kad iš turtingųjų reikia atimti ir duoti neturtingiesiems. Aš tik sakau, kad tuo metu, kai žmogus daugiau uždirba, jis norėtų atsidėti pinigų ligos, senatvės, nedarbo atvejams. Galima taupyti ir skolintis, kai pajamos sumažėja. Tačiau kapitalo rinka veikia prastai - žmogumi nepasitikima, o privačios pensijų sistemos veikia su didelėmis rizikomis, ir todėl turi įsikišti valstybė.
Tačiau ir Lietuvos visuomenės, ir jos elito ekonominis išsilavinimas yra labai menkas. Pensininkų padėtis - prasta. Valstybė, užuot po truputį karpiusi atlyginimus, turėtų įvesti progresinį pajamų mokestį, ir tada niekas neišsisuktų. Nes dabar vis aiškinamasi, kodėl vieniems atlyginimai mažinami, o kitiems - nemažinami; po sumažinimo, matyt, kažkam atlyginimai vėl bus padidinti per įvairius priedus. Tuo metu progresiniai mokesčiai sukurtų teisingą, nešališką tvarką.
- Dažnai sakoma, kad „pritrūksta politinės valios“. Kas po tuo slypi? Gal Lietuva apskritai nepajėgi deramai pasirūpinti savo viešuoju sektoriumi ir pensininkais?
- Kapitalizmas yra įvairus, kaip ir socialinės gerovės sritis - viešasis sektorius su jo „trimis banginiais“: sveikatos, socialinės apsaugos ir švietimo sistemomis. Mūsų istorija rodo, kad esame nepajėgus eiti skandinavišku viešojo sektoriaus tvarkymo keliu, nes mūsų visuomenė nėra organizuota: ji nesusivokia ir nereikalauja.
Kol kas socialinės gerovės kūrimo srityje mes einame veikiau anglosaksų keliu. Tačiau nuo nepriklausomybės pradžios turime ir vokiško - bismarkinio - modelio elementų, pirmiausia - galingą „Sodrą“. Socialinio draudimo išmokos yra siejamos su buvusiomis įmokomis, buvusiu atlyginimu ir dalyvavimo ekonominėje veikloje nuopelnais. Nuo Vokietijos buvo nusižiūrėta ir ligonių kasų sistema. Maža to, prie bismarkinės sistemos prisidėjo sovietmetis. Tik dabar vertinami dalyvavimo ekonominėje veikloje nuopelnai, o tada buvo vertinami nuopelnai kuriant komunizmą.
Išmokų diferenciacija grindžiama tuo, kiek žmogus „dirbo ir užsidirbo“ pensijai ar kitoms socialinėms išmokoms. Tačiau reali diferenciacija šiuo pagrindu - neįmanoma, nes yra per mažai lėšų. Pensijos per mažos, iš jų beveik neįmanoma išgyventi, todėl tenka jas „suplokštinti“. Tad, viena vertus, Lietuvoje esama bismarkinės sistemos principų, antra vertus, dėl lėšų trūkumo išmokos yra menkos, kaip būdinga anglosaksiškai sistemai.
Vadinasi, mūsų socialinės apsaugos sistema - mišri, o tai nėra gerai, nes ji neefektyvi. Reikėtų apsispręsti, kuriuo keliu einame. Jei renkamės anglosaksišką sistemą, tuomet nėra prasminga diferencijuoti pensijų - jos bus tam per mažos. Tačiau vis atsiranda interesų grupių, kurios „pramuša“ antras ir trečias pensijas, finansuojamas iš valstybės biudžeto. Visuomenė šitaip susisluoksniuoja - atsiranda privilegijuotų grupių, gaunančių dvi ar tris pensijas.
Sistemą reikėtų keisti. „Sodros“ pensijų apskaitos sistema - gremėzdiška. Nuolat priimami su skirstymo nuostatomis susiję įvairūs įstatymų pakeitimai. Kodėl tiesiog nemokėjus tiek, kiek valstybė pajėgia mokėti pensininkams, kad jie išgyventų?
Žinoma, daug kas sakys, kad tai neteisinga, nes vieni esą dirbo, stengėsi, kiti tuo metu dykaduoniavo, o jų visų pensijos bus vienodos. Bet juk tie, kurie dirbo, gavo algą. Kita vertus, iš didesnės algos, jei dirbai kvalifikuotą darbą ir daug uždirbai, galėjai atsidėti papildomai privačiai pensijai. Nejau yra gerai, kai pensijų diferenciacija priklauso nuo atlyginimo dydžio, kaip dabar, kai mūrininkas uždirba dukart daugiau už mokytoją?
Vladimiras LAUČIUS
