Roma.... Visi keliai veda į Romą. Kokio neapsakomo žavesio, paslaptingumo, gyvumo kupinas šis miestas. Atsimenu, kai pirmą kartą 2000 metais įvažiavome į miestą ir savo akimis pamačiau didingąjį Koliziejų, mane persmelkė nenusakomas jausmas, kuris vos vos tilpo krūtinėje ir aš besąlygiškai pamilau šį miestą. Kas yra buvęs Italijos sostinėje, neabejoju, žino, kiek daug istorinių ir architektūros paminklų ten galima aplankyti. Kas dar neaplankė – išvardyti pavadinimai, manau, kad nepadarys tokio didelio įspūdžio, tiesiog tai reikia pamatyti. Todėl, mano pasakojimas ne apie pačią Romą, o apie nuotykį (jei taip galima pavadinti) susijusį su šio didingo miesto lankymu.
O viskas nutiko vieną vasarą, mums su drauge atostogaujant Rimini kurorte. Mes abi nebuvome gulėjimo paplūdimyje mėgėjos, be to, būti Italijoje ir nieko neaplankyti... tai - tiesiog nedovanotina. Kaip visada, mūsų agentūros siūlomos kelionės buvo gana brangios, tai mes, mokėdamos kelis sakinius itališkai, nusprendėme įsigyti kelionių vietinėje kelionių agentūroje. Tai buvo paprasčiausi bilietai pirmyn ir atgal į kokį nors miestą Italijoje. Taip mes aplankėme San Mariną, kelis netoliese esančius miestelius. Bet mūsų, o labiausiai mano draugės (nes ji Italijoje buvo pirmą kartą), karščiausias noras buvo pamatyti Romą. Einame pirkti bilieto. Deja, perkant bilietą pirmyn ir atgal su maršrutiniu, o ne turistiniu autobusu, nelabai daug lieka laiko būti pačioje Romoje. Bet mums geriau buvo žvirblis rankoje, negu erelis danguje. Ir mes išsiruošėme.
Nuo Riminio iki Romos - apie 400 km. Važiuosime 5 valandas. Ankstus rytas. Mes jau stotelėje ir nekantraudamos, virpančia širdimi, laukiame. Kai svetimoje šalyje naudojiesi viešuoju tarpmiestiniu transportu, kur vairuotojai kalba tik itališkai, yra ko jaudintis. Autobusas privažiuoja, mes įlipame, susirandame vietas ir pasiruošiame važiuoti penkias valandas. Tiesa, kelionė kažkaip neprailgo. Autobuse mus vaišino saldainiais ir mineraliniu vandeniu. Be to, buvome trumpam sustoję vienoje degalinėje. Ir dar tas jaudulys: kaip mums pavyks kuo geriau išnaudoti laiką Romoje, nes mes turėsime tik.2 valandas!
Artėjame prie mūsų tikslo. Turiu pasiėmusi Romos planą iš praeitos kelionės ir bandau nuspręsti, kokius objektus per tą trumpą laiką parodyti draugei. Tačiau jaučiu kylančią įtampą, nes autobusas važiuoja į ne į autobusų stotį, esančią Romos centre, bet kažkur miesto pakraštyje. Išlipant prašome vairuotojų parodyti žemėlapyje kur mes esame. Jie tik pakraipė galvomis ir pasakė, kad mes turime tik centrinės miesto dalies planą, o čia yra priemiestis. Na ką, sekundės pradeda tirpti, o su jomis ir mūsų laikas, skirtas ekskursijoms. Stotis didelė, kiek akys užmato. Mes puolėme bėgti prie, mūsų manymu, priemiestinių ir miesto autobusų, bet mūsų dideliam nusivylimui, užrašai ant lentelių mums nieko nesakė.
Mes akimirkai sustingome surakintos panikos – laikas eina, o mes nežinome, kaip pasiekti centrą. Staiga, pamatome M raidę ir mūsų širdis sušildo viltis – metro stotelė. Mes bėgame ten. Pagal mūsų planelį mes atsekame mums reikalingą liniją ir kryptį. Kaip ir viskas dideliame mieste, metro stotis didelė: daug koridorių, salių, eskalatorių, laiptų...Mes bėgame pirmyn, po to grįžtame ir vėl į priekį. Pagaliau mes metro. Skaičiuojame stoteles. Įtampa šiek tiek atslūgsta. Pradedame įsijausti į tą spalvingą didmiesčio šurmulį. Pagaliau! Mūsų stotelė – Koliziejus.
Išlipame iš metro ir vėl bėgame. Bėgame, sekdamos nuorodas tais ilgais koridoriais, kuo greičiau prie išėjimo. Iš štai durys... Mes išeiname pro jas ir... prieš mūsų akis, tiesiog kitoje gatvės pusėje stovi tas pats didingasis Koliziejus. Mane užliejo toks didelis džiaugsmas, pasijutau lyg būčiau sugrįžusi namo.
Džiaugsmas džiaugsmu, bet mūsų laikas suskaičiuotas - trečią valandą mes turėjome vėl iš tos pačios stoties su tuo pačiu autobusu išvykti į Riminį. Paskubomis aplakstėme Romos forumą, Koliziejų ir vėl į metro stotį. Kadangi laiko turėjome ypač mažai, mums reikėjo pasirinkti, ką aplankyti. Buvo akivaizdu, kad Trevi fontano, Ispanijos aikštės, Navonos aikštės, Panteono fiziškai tikrai esame nepajėgios aplakstyti, tad lieka – Vatikanas.
Pavažiavome metro, po to pėsčiomis paėjome iki Vatikano. Buvo apie antra valanda popiet...trečią mes turime būti autobusų stotyje. Tad pirmyn. Suprantama, Vatikano muziejus liko kitam kartui. Aplakstę ir apžiūrėję Vatikaną, ir dar spėjusios nusipirkti po suvenyrą, pasukame į metro stotį, kad suspėtume į autobusą. Beje, jau buvo gerokai po pusės trijų. Kaip drebėjo širdis važiuojant metro, lakstant po metro stočių koridorius, ieškant teisingos krypties, aprašyti neįmanoma. Likus kelioms minutėms iki trečios valandos, mes stovėjome autobusų stotyje, bet kaip ir kur rasti autobusą?
Pradėjome dairytis. Aplink šimtai autobusų. Žvilgsnius pirmiausia nukreipėme į tą pusę, kur išlipome. Taip, ten stovėjo autobusai panašūs į tarpmiestinius. Pribėgame aikštelę. Aš draugei patariu bėgti į vieną pusę, o pati bėgu į kitą. Jau trys... Įtampa nereali. Staiga matau, kaip vienas autobusas išvažiuoja iš įlaipinimo aikštelės. Jis man pasirodo matytas. Taip! Mūsų autobusas išvažiuoja! Šaukiu draugę ir šaukdama bei mojuodama rankomis bėgu paskui autobusą. Vairuotojai mus pastebėjo ir sustojo...
Taigi, mes važiuojame atgal į Riminį. Abi pilnos įspūdžių, tik gaila, kad įspūdžių daugiau ne apie tai, ką pamatėme Romoje, o apie tai, kaip mes visa tai atradome ir pamatėme...
Istoriją atsiuntė Skaistė Barkutė
