Tačiau yra dar vienas šaltinis, kurio nekontroliuoja oficialios tarnybos, kurį pildo patys žmonės, visai kaip interneto enciklopediją „Wikipedia“, tai – interneto svetainė numbeo.com. Skirtingų produktų ar paslaugų kainas Lietuvoje į šią sistemą yra suvedę daugiau kaip 500 žmonių. Kitose, didesnėse šalyse, pildančiųjų skaičius gerokai didesnis.
„Eurostat“ duomenimis, kainų lygis Lietuvoje 2016 m. sudarė 59 proc. ES vidurkio. Tačiau, remiantis numbeo.com, kainų skirtumas yra mažesnis ir siekia 77 proc. Pagal numbeo.com suvestų kainų lygį, Lietuva visoje ES užima 21 vietą.
Tuo tarpu pagal vidutinį atlyginimą Lietuva tarp ES šalių užima 25 vietą – lenkiame tik Bulgariją, Rumuniją ir Vengriją. Kita vertus, jei vertintume disponuojamąsias pajamas, t. y., atsižvelgtume į pajamas iš turto, individualios veiklos, taip pat – į šešėlines pajamas bei valstybės paramą, būtume 22 – vadinasi, disponuojamosios pajamos iš esmės atitinka kainų lygį šalyje.
Aukštos ir žemos kainos
Anot pačių kainas fiksuojančių žmonių, Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, brangiausiai kainuoja drabužiai, alkoholiniai gėrimai, kavinių ir restoranų paslaugos, taip pat aukštos nekilnojamojo turto kainos. Palyginti brangiai mūsų šalyje atsieina ir tokios pramogos kaip teniso kortų nuoma. Pagal galimybes įsigyti išvardytas prekes ar paslaugas esame vieni paskutinių arba paskutiniai Europoje.
Mažiausiai Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, kainuoja bulvės ir svogūnai. Nebrangūs ir tabako gaminiai, taksi paslaugos, degalai, mobilusis ryšys bei internetas. Vis dėlto, papildomai įvertinę atlyginimų skirtumus, matome, kad Lietuvoje yra tik keturios prekės ir paslaugos, pagal kurių įperkamumą lenkiame ES vidurkį. Tai – jau minėtos bulvės, svogūnai, taksi paslaugos ir internetas. Visų kitų prekių ir paslaugų, nors jos sąlyginai pigios, įperkamumas yra mažesnis dėl mažesnių pajamų.
Prekių kainos skiriasi nedaug
Kas nulemia, kad tam tikri dalykai vienose valstybėse kainuoja daugiau, o kitose mažiau? Pirmiausia, prekių kainos skirtingose ES šalyse yra labai supanašėjusios. Nesant fizinių ar mokestinių apribojimų pervežti prekes iš vienos ES šalies į kitą, jų kainos ilgainiui susilygina. Iš vienos šalies į kitą pervežti paslaugas kur kas sunkiau arba visai neįmanoma, todėl jų kainos labiau priklauso nuo vietinės perkamosios galios. Dėl šios priežasties paslaugų kainų skirtumai tarp skirtingų ES šalių yra gerokai didesni.
Pavyzdžiui, maisto produktų kainos, tiek pagal „Eurostat“, tiek ir pagal numbeo.com, Lietuvoje sudaro maždaug 80 proc. ES vidurkio. Kadangi prekių savikaina praktiškai nesiskiria, iki vidurkio likusius 20 proc. paaiškina nuo situacijos konkrečioje šalyje priklausomi kainų komponentai, tokie kaip patalpų nuoma ar darbo jėga, kurios reikia toms prekėms parduoti.
Euro efektas
Antroji priežastis – psichologiniai lūkesčiai, susiję su euro įvedimu. Prieš kelerius metus pasikeitus valiutai, kai kuriuose ūkio sektoriuose įvyko lūžis – neretam prekeiviui susidarė įspūdis, kad turėdami europietišką valiutą ir kainas turime nustatyti europietiškas, pamirštant, kad kainas turėtų lemti sąnaudų lygis ir gyventojų perkamoji galia.
Tai galėjo lemti be aiškaus pagrindo kai kuriose srityse aukštyn šoktelėjusias kainas. Pavyzdžiui, 2015-2016 m. smarkiai pabrango būsto nuoma. Tačiau gyventojams neturint galimybių už ją mokėti tiek, kiek buvo prašoma, krito paklausa nuomojamam būstui. Dėl to 2017 m. jau galėjome stebėti situaciją, kuomet būsto nuomos kainos stabilizavosi ir neaugo arba netgi šiek tiek krito. Panašią situaciją artimiausiais metais turėtume stebėti ir restoranų, kavinių, kai kurių grožio paslaugų atveju, kurių kainos šiandien gerokai viršija gyventojų perkamąją galią. Masto ekonomijos veiksnys
Trečias kainoms įtakos turintis veiksnys – masto ekonomija. Lietuva – maža šalis, todėl ir masto ekonomija yra gerokai mažesnė nei didesnėse šalyse. Masto ekonomija įmonėse veikia ne tik taupant valdymo išlaidas ar derinant kainas su tiekėjais, bet taip pat ir iš paklausos pusės. Esant mažesniam pirkėjų srautui prekybininkai būna linkę atsigriebti per didesnes maržas. Tai ypač pasakytina apie mažas parduotuves ar pavienius restoranus, kavines.
Galiausiai, aukštomis kainomis dažnai pasižymi tos prekės ir paslaugos, kurios yra orientuotos į turtingesnį segmentą. Lietuvoje – ryški pajamų nelygybė, todėl mažesnes ar vidutines pajamas gaunantiems gyventojams teniso ar restoranų kainos gali atrodyti „neįkandamos“. Tačiau jų dydį nulemia tie, kurie gali ir nori šias paslaugas vartoti, o tokių yra užtektinai.
Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas
