Atrodo, kad ne visi. Kai pasaulio lyderiai skubėjo į Romą atiduoti pagarbą ilgamečiam Katalikų Bažnyčios vadovui, Rusijos prezidentas atostogavo ir bendravo su naują autoritarinės demokratijos versiją išradinėjančiu Aleksandru Lukašenka, o Rusijos Dūma skubėjo kritikuoti spaudą dėl pernelyg didelio dėmesio Jono Pauliaus II gyvenimui ir mirčiai.
Pirmasis popiežius slavas nerado kelio į didžiausios slavų valstybės valdžios širdis, o didžiosios krikščioniškosios slavų tautos prezidentas net ir neieškojo kelių į Romą. Kodėl vėl nesutampa Rusijos ir viso likusio pasaulio turimos istorijos ir modernios Europos interpretacijos? Kas čia kaltas?
Vladimiras Putinas turėjo labai mažai laiko nuspręsti - važiuoti ar nevažiuoti. Panašiai, kaip ir Baltijos šalių lyderiai, kurie turėjo apsispręsti dėl važiavimo į Maskvą švęsti Pergalės dieną, Putinas sprendė dilemą: prisijungti prie žmonių, atiduodančių pagarbą popiežiui, kuris prisidėjo prie šaltojo karo pabaigos, ar ne. Pareikšti užuojautą ilgus metus KGB taikiniu buvusiai Bažnyčiai, ar ją ignoruoti. Nusilenkti taikos, laisvės ir tolerancijos vertybes pasaulyje skleidusiam popiežiui, sutikti su viso pasaulio įvertintomis susitaikymo ir dialogo idėjomis ar visa tai ignoruoti.
Milijonams pasaulio žmonių miniomis plūstant į Romą, Putinas nutarė pasimėgauti vienatve. Keistas sprendimas, kai net buvęs SSSR prezidentas Michailas Gorbačiovas viešai prakalbo apie Dievo valią ir pareiškė nuoširdžiausią užuojautą, o izoliuotos Kubos lyderis Fidelis Castro viešai pasirodė bažnyčioje ir dalijosi mintimis apie popiežiaus gyvenimo reikšmę pasaulio istorijoje. Argi ne to Putinas troško - būti kartu su modernia Europa ir viso pasaulio lyderiais? Argi ne tuo baugino Baltijos šalių vadovus Rusijos diplomatinė mašina - kad pasaulis nesupras jų, nepagerbusių visam Vakarų pasauliui svarbių vertybių?
Dar keistesnis Putino poelgis žinant, kad kapitalistinės Rusijos prezidentas pasielgė lygiai taip pat, kaip ir komunistinės Kinijos lyderiai. Nors Rusija su Borisu Jelcinu priešaky buvo nutarusi pasirinkti demokratiją...
Kodėl Putinas nusiuntė premjerą į Romą, o pats nepanoro vykti? Kažkam norėtųsi, kad viskas būtų paaiškinta Ortodoksų Bažnyčios įtaka Rusijos politikoje. Esą aukšti Rusijos Bažnyčios hierarchai turėjo įtakos tokiam Putino sprendimui dėl to, kad jie nesutaria su katalikų hierarchais. Ortodoksų Bažnyčios įtaka galėtų paaiškinti kitą klausimą - kodėl popiežius taip ir nebuvo pakviestas apsilankyti Rusijoje. Bet klausimas, kodėl Putinas nevažiavo į Romą, tikrai nėra religinis: juk Ortodoksų (kad ir ne rusų) Bažnyčiai popiežiaus laidotuvėse buvo gausiai atstovaujama ir parodyta didelė pagarba velioniui bei jo vykdytai ganytojiškai misijai.
Estijos prezidentas, iš estiškai puikiai kalbančio Rusijos ortodoksų patriarcho Aleksio II gavęs apdovanojimą už toleranciją, taip pat nepabijojo nuvažiuoti į Romą. Putinas nevažiavo dėl politinių, istorinių priežasčių. Rusija, nors ir norėdama atrodyti draugiška, vis dar negali susitaikyti su komunistinės ideologijos žlugimu.
Jai vis dar sunku įsiklausyti į popiežiaus maldas branginti gyvybę, gelbėti skurstančiuosius, paverstus laukinio kapitalizmo įkaitais, išlaisvinti žmones nuo ideologinių prievartų. Atrodytų, šie popiežiaus išdėlioti prioritetai turėtų būti aktualiausi sparčiai mažėjančiai Rusijos tautai. Juk ten atotrūkis tarp turtingųjų ir skurdžių yra vienas didžiausių pasaulyje, o ekonomikos augimą lydinčios reformos išveda į gatves tūkstančius nuskurdintų protestuotojų...
Tad važiuoti Putinas tikrai galėjo. Galbūt net ir išslaptinti KGB archyvus, susijusius su Jono Pauliaus II asmeniu. Dar viena puiki proga parodyti, kad sovietinės eros nuodėmės yra ne tik viešai pripažįstamos, bet ir atveriamos mokslininkų studijoms, nuo jų atsiribojama, su jomis nesusitapatinama. Kad sekuliariojo totalitarizmo žygdarbiai pradedami vertinti naudojant krikščioniškuosius moralės kriterijus, o komunistinės moralės mutacijos viešai žinomos ir aptariamos. Kad Rusijos žmonės gerai suvokia savo prieštaringą moderniąją istoriją.
Puiki proga pademonstruoti pasauliui savo atvirumą ir toleranciją. Deja, užuot pasirinkęs ėjimą „pavėjui“ su pasaulio lyderiais, Putinas nutarė aktyviai vykdyti priešingą politiką. Ir taip pademonstravo savo silpnumą, paliudijo, kad demokratinės Rusijos vizija vis dar yra utopija.
Jono Pauliaus II mirtis buvo puiki galimybė užversti priešpriešų ir neapykantos puslapį modernios Europos istorijoje ir išsilaisvinti iš posovietinių kompleksų. Kai musulmonai, žydai ir protestantai spaudžia vieni kitiems rankas pagerbdami dvasinį katalikų lyderį, norisi tikėti, kad stebuklas kažkada vis tiek įvyks. Ir kad Rusijos užsienio politika pagaliau pasidarys nuspėjama ir atvira Vakarų pasaulio vertybėms. O kol kas - lieka tik viltis, kad Lietuvos ir Estijos vadovų nevažiavimas į Maskvą dabar bus suprastas visiškai kitaip: Putinas pademonstravo, kad, kaip ir Baltijos šalių vadovai, pripažįsta teisę nedalyvauti. Kad ir kaip mums dėl to būtų liūdna.
