Stebina diskusijų kultūra, lydinti pilietybės klausimo svarstymą. Nejauku darosi dėl pagiežingo tono, kuriuo komentatoriai pasakoja, kaip emigrantai naudojasi Lietuvos valstybės lengvatomis ir kokia tai našta Lietuvai ir mokesčių mokėtojams. Teigiama, kad pilietybės norima tik iš savanaudiškų paskatų. Stumiama referendumo link, nes tikima, kad toks referendumas niekada nesuteiks galimybės turėti dvi pilietybes. Atrodo, norima, kad, kaip senais gerais sovietiniais laikais, Lietuva būtų kalėjimas, iš kurio niekas neturėtų laisvės ištrūkti, ir džiaugiamasi kerštu tiems, kas nutarė aktyviai kurti savo gyvenimą kitur.
Paradoksas, bet manoma, kad būtent dėl Lietuvos piliečių nusivylimo savo valstybe toks referendumas dėl Konstitucijos pakeitimo turi labai mažai galimybių – nesurinks reikiamo balsuotojų skaičiaus. Nors dėl tokio skeptiško vertinimo tikrai reikėtų abejoti – manau, referendumas ko gero imtų ir pasisektų. O kol jo nėra - emigrantams vertėtų susitaikyti su realybe - moderni Lietuva atsisako simbolinio gesto padovanoti jums dvigubą pilietybę. Teks palaukti, kol nebeliks krepšininkų, galinčių atstovauti Lietuvai kitose olimpinėse žaidynėse, kad šis klausimas nors truputį pasistūmėtų į priekį.
Būtina pripažinti, kad išeiviams tos pilietybės reikšmė – simbolinė – padovanoti svetur užaugusiems vaikams galimybę jausti, kad yra dar viena valstybė, kurią galėtų pavadinti savo namais, ir visada turėtų galimybę į ją keliauti gyventi ir ją kurti, be jokių biurokratinių barjerų. Skaudžiausias tokios galimybės netekimas būtent pirmos kartos emigrantams, nes jiems ši šalis brangiausia. Be abejo, kai kuriems yra ir praktinė reikšmė – galimybė Amerikoje (ne, ne Europos Sąjungoje, o tik Amerikoje) gyvenantiems lietuviams parsivežti savo pensijas senatvėje į Lietuvą. Nes praradus Amerikos pilietybę, jie bus pririšti prie kasmetinių kelionių į Ameriką, kad išlaikytų savo socialines garantijas, kurių Lietuva, deja, iš savo kišenės nepadengs. Visi supranta, kad ateina momentas, kai tokios kelionės pasidaro neįmanomos. Neabejoju, visi kiti teiginiai, kad emigrantai piliečiai bus našta savo tėvynei, pasinaudojantys mokesčių mokėtojų pinigais, yra visiškai nepagrįsti.
Kiekvienam žmogui, mylinčiam savo tėvynę, pilietybė visų pirma yra galimybė kurti tėvynę, dalyvauti jos politiniame gyvenime. Nemanau, kad didelė dalis susimąsto apie pilietybę kaip finansinę naudą - žmonės, išvažiavę ir pradėję savo gyvenimą nuo visiško nulio, tikrai gali savimi pasirūpinti, nelaukdami finansinės Lietuvos valstybės malonės. Nes išvažiavo būtent todėl, kad nesugebėjo pasinaudoti Lietuvos teikiamomis galimybėmis susikurti savo gyvenimą. Galvojimas, kad emigrantai yra išmaldos prašytojai ir finansinė našta valstybei yra daugiau antiemigracinės demagogijos ženklas. Galbūt reikėtų padaryti objektyvius tyrimus, kiek lėšų emigrantai investuoja Lietuvoje ir kiek pasinaudoja socialinėmis garantijomis, ir tas sumas viešai paskelbti, kad tokia demagogija visam laikui pasibaigtų?
Blogiausia, kad šiose diskusijose suabsoliutinamas Konstitucinio Teismo sprendimas. Konstitucinis Teismas susideda iš žmonių, turinčių politines pažiūras. Lietuvoje vadovaujamasi sovietiniu principu, kad teisė yra universali, politiškai nešališka, tai yra, pažiūra į teisinius klausimus yra nekintanti. Tiesa, yra labai daug klausimų, kur būtent toks teisinės sistemos stabilumas garantuoja sąžiningų ir skaidrių teisinių procesų užtikrinimą. Tačiau yra daug moralinių, politinių klausimų, kur pats Konstitucijos interpretavimas tiesiogiai priklausys nuo politinių teisėjų interesų, kuriuos visuomenė privalo žinoti dar prieš juos paskiriant. Užtenka prisiminti abortų, tos pačios lyties asmenų santuokų klausimus, kurie taip aktyviai interpretuojami ir reinterpretuojami Vakarų valstybių Konstituciniuose Teismuose – ten ideologinės grupės jau atvirai kovoja dėl vieno ar kito Konstitucinio Teismo teisėjo paskyrimo būtent dėl to, kad jų pažiūros lemia įstatymų interpretacijas.
Svarbu pripažinti, kad dvigubos pilietybės klausimas taip pat yra politinis klausimas, priklausantis nuo komentuotojų politinių pažiūrų. Politinių pažiūrų nešališkumą geriausiai liudija pono Kūrio vykdomos ideologinės atakos spaudoje, ir ne tik pilietybės klausimais, kartais visiškai neišsitenkančios solidžiuose Konstitucijos interpretavimo rėmuose. Toks pavienių teisėjų šališkumas galioja ir Konstitucinio Teismo interpretacijoms, kurios, kaip jau yra minėję apžvalgininkai, pasirėmę mistiniu „Konstitucijos dvasios“ terminu (kuris bet kurioje teisinėje demokratinėje valstybėje reikštų pavojingą Konstitucijos interpretavimo galimybių išplėtimą) netikėtai įrašė naują apibrėžimą sąvokai „atskirais“. Ir taip „atskyrė“ trečdalį lietuvių nuo Lietuvos. Užmojis sunaikinti Lietuvos piliečius platus – jam skaičiais neprilygsta net didžiausios masinės lietuvių deportacijos į Sibirą.
Įdomu, kad Prezidentas vetavo įstatymą, apeliuodamas į jo prieštaravimą Konstitucijai. Galima tik spėti, kad buvo susigriebta – naujo žmogaus vadovaujamas Konstitucinis Teismas gali paskelbti, kad naujasis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, todėl, užuot pateikus tą įstatymą Konstituciniam Teismui interpretuoti, buvo pasirinktas lengvesnis kelias – per neveiklų, neiniciatyvų, nesavarankišką Prezidentą. Jeigu Seimas ryžtųsi atimti iš Prezidento veiklos sferos Konstitucijos interpretacijas ir sugrąžinti jas Konstituciniam Teismui – būtų žengtas teisingas žingsnis, atstatant valdžių pasidalinimo principą Lietuvoje. Bent jau žinotume, kad demokratiniai mechanizmai vis dar veikia.
Beje, reikia pažymėti, kad toks sprendimas – sunkinti dvigubos pilietybės gavimą atskiriems individams, galvojant, kad emigrantai nieko Lietuvai neduoda, prieštarauja pačiai Lietuvos istorijai. Tereikia pasirinkti ne naivų gyvenimą „čia ir dabar“ – o šimtmečių perspektyvą. Kiekvienas sąžiningai pasidairęs į Lietuvos istorijos peripetijas pastebės, kad už Lietuvos ribų gyvenę lietuviai istoriškai visada vaidino svarbų, o kartais ir lemiamą vaidmenį Lietuvos valstybingumo kūrimo procesuose. Juk spaudos draudimo metais praktiškai visa kultūra buvo remiama, kuriama už Lietuvos valstybės ribų, daugiausia emigravusių lietuvių lėšomis. Pavyzdžiui, vien iš Amerikos gabentos lietuviškai atspausdintos knygos sudarė per trečdalį visų lietuviškai išspausdintų tekstų.
Pamiršo Lietuva, kad sovietmečiu į Lietuvą lagaminuose iš Vakarų vežta literatūra ir idėjos buvo lyg gaivaus oro gurkšnis sovietų lietuviams, kurie ištrūkę iš imperijos gniaužtų neretai naudojosi būtent išeivių svetingumu. Išeiviai rėmė ir teberemia Lietuvos politikus, ir Lietuvos valstybę, į kurią sugrįžo nemažai garsių žurnalistų, mokslininkų. Be to, nemaža Lietuvos kompanijų dalis – mobiliojo ryšio, televizijos, radijo ir daugelis kitų – buvo sukurtos būtent išeivių lietuvių iniciatyva. Ir svarbiausia – užsienio lietuviai darė ir darys tai net ir nebūdami Lietuvos piliečiais.
Todėl kelia nuostabą, kad Lietuvai šiandien nebesvarbu simboliškai atsidėkoti užsienyje atsidūrusiai diasporai už jų meilę Tėvynei, galvojant apie ilgalaikį bendrą darbą kuriant Lietuvos valstybę. Klausimas visiškai kitoks – negi tikrai esame tikri, kad tragiška istorija daugiau niekada nebepasikartos, ir Lietuvai daugiau niekada nebereikės emigrantų pagalbos, kad galime šitaip lengvabūdiškai žaisti šimtų tūkstančių žmonių jausmais ir jų meile Tėvynei?
