Interneto svetainėje „KGB veikla Lietuvoje“ paskelbus KGB rezervo karininkų sąrašą, vėl įsižiebė diskusija apie KGB rezervistus ir apie Liustracijos įstatymo netobulumus.
Jau vien iš to, kad KGB vyresnysis leitenantas Arvydas Pocius vadovavo nepriklausomos Lietuvos Valstybės saugumo departamentui, o jo kolega iš KGB kapitonas Antanas Valionis buvo net užsienio reikalų ministras, galima spręsti, jog Lietuvoje būta jėgų, kurių pastangomis buvo priimti KGB rezervistams patogūs įstatymai. Kai 2005 metais paaiškėjo, kokie žmonės vadovauja organizacijoms, kurios turėtų rūpintis Lietuvos saugumu, jau buvo kilusi diskusija apie vadinamąjį KGB rezervą.
Tuomet žinomi ir nežinomi rezervistai sugebėjo visus įtikinti, kad jie buvę vos ne KGB aukos. Net tuometinis prezidentas Valdas Adamkus savo knygoje „Paskutinė kadencija“ rašo, kad sovietmečiu atsargos karininkų laipsnius absolventai gaudavę vos ne kartu su aukštojo mokslo diplomais ir „pagal tuometinę tvarką buvo įrašyti į KGB kariškių rezervą“. Ir nors apie tai, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras – buvęs KGB agentas, pranešė CNN ir BBC televizijos, V. Adamkui tai buvo dėmesio nevertas faktas ir jam atrodė, kad kažkas tyčia kompromituoja tiek A. Valionį, tiek Lietuvos valstybę.
Jeigu būtų buvę taip, kaip manė V. Adamkus, tai tų rezervistų būtų buvę šimtai tūkstančių, o ne keli šimtai. Tuo metu Seimo komisija išsiaiškino, kad tie rezervistai vieną dieną būtų tapę kadriniais KGB karininkais arba slaptaisiais KGB bendradarbiais. Tada tai nebuvo pabrėžta, o štai dabar, pažiūrėjęs paskelbtus dokumentus, bet kuris gali įsitikinti, kad rezervistai yra sutikę dirbti ten, kur pasiųs KGB, ir daryti tą, ką jiems įsakys. Ir atranka į KGB rezervą buvo vykdoma lygiai taip pat kaip ir kadrinių darbuotojų. Buvo atrenkami patys sovietų valdžiai patikimiausi žmonės, pasiruošę „kovoti už partijos reikalą ir dirbti ten, kur reikės tėvynei“.
Vis dėlto taip jau atsitiko, kad pagal Lietuvos įstatymus rezervistams nereikėjo prisipažinti, jiems nebuvo kitų kokių nors apribojimų dėl jų darbinės veiklos, nors tie žmonės tam tikra prasme buvo net pavojingesni už kadrinius KGB darbuotojus, nes apie juos niekas nežinojo. Dėl tų, kurie vaikščiojo su karininkų antpečiais, viskas buvo aišku, o štai tie, kurių antpečiai buvo paslėpti spintoje, įkasti galėjo bet kada ir iš pasalų.
Neišpildyti pažadai
Prisiminkime, kaip Lietuvoje buvo išaiškinami slapti ir visi kitokie KGB darbuotojai. 1990 metų kovo 27-ąją Aukščiausioji Taryba kreipėsi į KGB agentus ir pareikalavo nutraukti savo veiklą. Jiems be jokių išlygų buvo pažadėta, kad jeigu nustosiantys šnipinėti, jų pavardės niekada nebūsiančios viešai paskelbtos. KGB agentams buvo pasiūlyta prisipažinti, bet tas prisipažinimas turėjo būti tik „moralinis piliečio ir visuomenės apsivalymas“, net nebuvo numatyta pati prisipažinimo procedūra.
Vis dėlto gan greitai euforija, kurią sukėlė laivės pojūtis, baigėsi ir prasidėjo KGB vaiduoklių medžioklė.
Pagrindinius vertingiausių agentų dokumentus rusai išsivežė. Manoma, kad į Omską buvo išvežta apie 8000 agentų bylų. Ne tokių svarbių ar prasižengusių skundikų ir šnipelių bylos buvo paliktos Vilniuje. Kas dabar gali paneigti, kad tai buvo padaryta tyčia, norint kai ką apšmeižti? Juk tarp tūkstančių tikrų bylų galėjo būti ir viena kita suklastota.
Dalis tų Vilniuje paliktų dokumentų buvo pavogta – kai kas juos vežė net maišais. Po kurio laiko dalis jų buvo paskelbta spaudoje. Tie asmenys, kurie sugebėjo patys išsinešti ar vėliau nusipirkti savo išdavystės dokumentus, juos sunaikino.
Vėliau buvo priimtas Liustracijos įstatymas, pagal kurį jau visi buvusieji agentai turėjo prisipažinti, kad šnipinėjo. Tai turėjo padaryti „buvę KGB agentai, rezidentai, patikimi asmenys, konspiracinių patalpų laikytojai, susitikimų butų laikytojai, neetatiniai operatyviniai darbuotojai“. Tokių buvo apie 115 000.
Įstatymas taip pat numatė, kad neprisipažinusiųjų pavardės bus paskelbtos viešai, ir uždraudė jiems dirbti kai kuriuos darbus. Tų draudžiamųjų darbų sąrašas gan ilgas. Buvusiems ir neprisipažinusiesiems, bet išaiškintiems KGB šnipams draudžiama dirbti strateginiuose objektuose, bankuose, švietimo sistemoje, policijoje, advokatūroje. Jie negalėjo būti notarais, muitininkais, diplomatais ir net... gaisrininkais. Jei žmogus dirbo tokį darbą ir paaiškėjo, kad jis buvo slaptas KGB bendradarbis, tai jis per vieną parą turėjo būti atleistas. Įstatymas tuo metu buvo labai griežtas – nenumatė net senaties.
Vėliau Liustracijos įstatymas sušvelnėjo. 1589 žmonės patys prisipažino Saugumo departamentui apie savo bendradarbiavimą, o 57 buvo pripažinti slapta bendradarbiavę ir apie tai buvo paskelbta viešai. Kaip visada, nukentėjo „iešmininkai“ – tie, kurie buvo įskundę kokį nors kaimyną, ir tiek. Gudresnieji bylinėjosi teismuose ir ne vienas laimėjo. Tad šiandien kliugeriai, raganos, karaliai taip ir liko neįvardyti agentais, nors visi žino, kas jie tokie.
Šiemet liepos 1-ąją liustracijos procesas turi būti baigtas. Etatiniams KGB darbuotojams visi apribojimai jau pasibaigė 2009 metais.
Tik moralinė problema?
O štai apie KGB rezervistus Liustracijos įstatyme iš vis nebuvo jokios kalbos. Jų kaip ir išvis nebūta. Apie juos viešai buvo pradėta kalbėti, kai paaiškėjo, kad KGB savo rezervistą įtaisė į nepriklausomos Lietuvos saugumą. Atrodo, baisiau būti negali, bet tuomet rezervistų veiklą tyrusi laikinoji Seimo komisija konstatavo, kad KGB rezervas nesąs toks jau pavojingas. Komisijos nuomone, tai tebuvusi sovietų saugumo mobilizacinė dalis, o aktyvi ji turėjusi tapti tik esant karo grėsmei ar kilus karui, arba per riaušes.
VSD generalinis direktorius A. Pocius į KGB rezervą buvo įrašytas 1989 metų gruodžio 26-ąją, o užsienio reikalų ministras A. Valionis – 1980 metais. Po 2 metų jis, kaip KGB rezervo vyresnysis leitenantas, dalyvavo 25 dienų mokymuose Rygoje.
Seimo komisija tada konstatavo, kad tiek A. Pociaus, tiek A. Valionio priklausymas KGB rezervui nekeliąs grėsmės nacionaliniam saugumui. Tik Seimo narys Valentinas Mazuronis viešai pareiškė, kad, jo nuomone, tai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ir yra nenaudinga Lietuvai. Galiausiai buvo konstatuota, kad rezervistai jokių įstatymų nepažeidę ir tai esanti tik moralinė problema.
Ta „moralinė problema“ dabar jau užgulė ant 238 rezervistų galvų. 2010 metų birželį priėmus Liustracijos įstatymo pataisas, nuspręsta paskelbti KGB dokumentus. Paskelbtos 238 pavardės – tiek rezervistų buvo 1989 metais. Įdomu, kad dar 2005-aisiais dalis to sąrašo buvo paskelbta viename Lenkijos tinklalapyje. Tuo metu Lietuvoje to daryti taip ir nepasiryžta.
Sovietų ramstis
Dabar paskelbtos ne tik KGB rezervistų pavardės, bet ir dalis jų bylų. Paskaitę A. Pociaus ar A. Valionio bylas, jau galbūt nieko naujo ir nesužinosite, nes jau anksčiau plačiai rašyta, kad tai žmonės, ištikimi Komunistų partijos idealams ir sovietinei santvarkai. O kitas bylas pavartyti verta. Na, kad ir vis dar teisėjais dirbančių KGB vyresniųjų leitenantų Edmundo Inokaičio bei Valentino Janonio.
Kauno apylinkės teismo teisėjo E. Inokaičio byla gan įdomi. Kaip ir apie kitus rezervistus, ir apie jį, ir apie jo šeimą surinkta visa informacija nuo pat gimimo. Įtrauktos kelios E. Inokaičio charakteristikos, kuriose rašoma, kad jis – aktyvus visuomenininkas, pavyzdingas komjaunuolis, o nuo 1977 metų – ir Komunistų partijos narys. Dar dirbdamas Kauno autoremonto gamykloje, jis buvo išrinktas pirminės komjaunimo organizacijos sekretoriumi, o vėliau – ir į kompartijos biurą. Vienoje charakteristikoje rašoma, kad E. Inokaitis mokąs saugoti valstybines paslaptis, pagal savo asmenines, moralines ir politines savybes esąs tinkamas operatyviniam KGB darbui ir galįs būti panaudotas ypatinguoju periodu. 1984 metais jis buvo įrašytas į KGB atsargą. Beje, 1982 metais E. Inokaitis savo ranka yra parašęs pareiškimą tarnauti KGB. „Parodytą man pasitikėjimą pasižadu pateisinti sąžiningu darbu, būti pavyzdžiu moksle. Esant reikalui sutinku dirbti bet kuriame Tarybų Sąjungos rajone“, – 1982 metų gruodžio 7 dieną rašė E. Inokaitis.
Toliau – dar įdomiau. Vienoje pažymoje rašoma, kad 1978 metų birželį E. Inokaitis, prieš važiuodamas į Kuboje surengtą Pasaulio jaunimo ir studentų XI festivalį, buvo pakviestas pakalbėti ir pažadėjo sekti „tarybinius piliečius“. „Būdamas užsienyje E. Inokaitis elgėsi tinkamai, per jį buvo gauti duomenys apie tarybinės delegacijos narių elgesį“, – rašoma pažymoje. Joje taip pat pažymima, kad ir vėliau E. Inokaitis „su dideliu noru ir susidomėjimu“ vykdė konkrečius operatyvinius pavedimus. Byloje yra ir E. Inokaičio pasižadėjimas neskelbti jokių valstybės saugumo paslapčių. Tai kuo jo operatyvinis darbas skyrėsi nuo agento darbo? Ta pati panelė, tik kita suknelė.
Geras analitikas
Panaši ir dabartinio Klaipėdos apygardos teismo teisėjo Valentino Janonio, kaip KGB rezervisto, darbo byla. Anksčiau jis dirbo Radviliškio teisme.
„Siekiant kokybiškesnio V. Janonio ištyrimo 1983 metų antrojo pusmečio laikotarpiu karinio dalinio 54769 KGB Ypatingojo skyriaus viršininkas daug kartų susitiko su minėtuoju asmeniu“. 1989 metų pradžioje būsimasis teisėjas V. Janonis dalyvavo 30 dienų KGB kariniuose mokymuose viename Minsko kariniame dalinyje ir įgijo KGB šifruotojo kvalifikaciją. Tais pat metais jam suteiktas ir KGB vyresniojo leitenanto laipsnis.
1989 metų sausio 18 dienos V. Janonio charakteristikoje rašoma, kad karinės padėties metu jis gali būti panaudotas kaip ryšių karininkas. Tų pačių metų lapkritį surašytame teikime V. Janonį siūloma panaudoti kaip Ypatingojo skyriaus operatyvinį įgaliotinį. Prieš įrašant į rezervą su juo kelis kartus buvo susitikę KGB pareigūnai. „V. Janonis įvykdė tris operatyvinius įpareigojimus. Paaiškėjo, kad jis sugeba pastebėti saugumo organus dominančius faktus ir juos analizuoti“, – rašoma pažymoje. Ir išvada: „Savo moralinėmis, politinėmis ir darbinėmis savybėmis V. Janonis gali būti panaudotas operatyviniame darbe. Jis taip pat pasižada neišduoti jokių paslapčių ir šifrų“.
KGB, kaip ir NKVD, NKGB, MGB Lietuvoje yra pripažintos nusikalstamomis organizacijomis, vykdžiusiomis karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą.
Dabar aiškėja, kad tie 238 KGB rezervistai, nors ir priklausė nusikalstamai organizacijai, patys liko švaručiai. Teisiškai jie teisūs. Bet ar turi moralinę teisę mus teisti žmonės iš nusikalstamos organizacijos?
