Lietuvos vadovės pavardė minima greta Lenkijos, Suomijos ir Švedijos premjerų, dviejų eurokomisarų, Tarptautinio valiutos fondo ir Europos Parlamento vadovų.
Susieję vykdomosios Europos Komisijos pirmininko rinkimus su Europos Parlamento rinkimais pagal 2009 metų Lisabonos sutartį, Europos Sąjungos (ES) lyderiai tikėjosi atgaivinti didėjantį rinkėjų pasyvumą ir įveikti „demokratijos deficitą“ Bendrijoje, dėl kurio buvo daug priekaištaujama.
Tuomet buvo keliama prielaida, jog jeigu ES, kurios narių skaičius greitai padidės iki 28, rinkėjams būtų suteiktas realus politinis pasirinkimas, įkūnijamas konkrečių kandidatų, jiems būtų lengviau tapatintis su „Europa“ ir aktyviau balsuoti.
Tai savo ruožtu suteiktų didesnį legitimumą Europos Komisijai, kuri siūlo ir įgyvendina Bendrijos teisės aktus, tačiau kritikai šią instituciją neretai peikia kaip nerenkamą ir nedemokratišką.
„Pirmą kartą gali vykti tikri Europos rinkimai, kurių rezultatai formuotų Europos politiką bent penkerius ateinančius metus“, – teigia Europos valdymo problemų profesorius Simonas Hixas (Saimonas Hiksas) iš Londono ekonomikos mokyklos.
Likus mažiau nei metams iki gegužę vyksiančių rinkimų, pradeda aiškėti naujosios sistemos trūkumai, Europai dairantis įpėdinio buvusiam centro dešiniosios Portugalijos vyriausybės vadovui Jose Manuel Barroso (Žozė Manueliui Barozu), kuris vadovavo Europos Komisijai nuo 2005 metų.
Be kita ko, šie rinkimai, tradiciškai tampantys galimybe piliečiams pareikšti protestą prieš nacionalines vyriausybes, gali būti pirmąkart panaudoti suduoti galingam smūgiui pačiai Europai.
Kaip rodo apklausos, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Graikijoje, Nyderlanduose ir kitose šalyse iki trečdalio balsų gali atitekti prieš ES nusistačiusiems populistams ir nacionalistinėms ultradešiniosioms arba ultrakairiosioms partijoms.
Dėl šios priežasties gali būti sunkiau užtikrinti absoliučią daugumą renkant naują Europos Komisijos pirmininką, kurio kandidatūrą pasiūlys ES lyderiai, „atsižvelgdami į Europos Parlamento rinkimus ir surengę atitinkamas konsultacijas“.
Šios aplinkybės taip pat gali atgrasyti talentingiausius veikėjus nuo pastangų siekti to posto. Kol kas neįžvelgiama beveik jokių ženklų, jog iškiliausi Europos lyderiai ketintų varžytis dėl savo politinės šeimos paskyrimo.
Trys premjerai, laikyti centro dešiniosios Europos liaudies partijos, kuri yra didžiausias blokas dabartinės sudėties Europos Parlamente, potencialiais kandidatais, patys atsiribojo nuo šių lenktynių.
Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, Suomijos Jyrki Katainenas (Jurkis Katainenas) ir Švedijos Fredrikas Reinfeldtas (Fredrikas Reinfeldas) nusprendė pasilikti nacionalinėje politikoje.
Tarp galimų kandidatų buvo minimi du dabartiniai ES komisarai – Viviane Reding (Vivjan Reding) iš Liuksemburgo ir Michelis Barnier (Mišelis Barnjė) iš Prancūzijos, taip pat buvusi komisarė – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nė vieno iš jų vardas nėra gerai žinomas ir galintis pritraukti daug šalininkų, rašo „Reuters“.
Tarp žinomesnių vardų minima dabartinė Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė – konservatyvių pažiūrų Christine Lagarde (Kristin Lagard) iš Prancūzijos. Tačiau neaišku, ar jos kandidatūrą keltų Prancūzijos socialistų vyriausybė, o Ch.Lagarde ateitį taip pat gali aptemdyti jos ryšys su viena byla.
Socialistai, antroji didžiausia Europos Parlamento frakcija, savo kandidatu veikiausiai kels dabartinį EP pirmininką – 57 metų Martiną Schulzą (Martiną Šulcą) iš Vokietijos. M. Schulzas jau kelis mėnesius dalyvauja rinkimų kampanijoje, ir kol kas jam neatsirado nė vieno rimto varžovo.
Tačiau nors šis barzdotas buvęs knygyno savininkas yra gerai žinomas veikėjas Briuselyje, nes beveik visą savo politinę karjerą praleido ES įstatymų leidžiamojoje institucijoje, jam stinga darbo vyriausybėje ir ekonominės patirties.
Nors M.Schulzas sklandžiai kalba prancūziškai ir angliškai, jo pilietybė gali atrodyti įtartina Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir euro zonos periferijos šalyse, kuri Vokietija labiausiai siejasi su griežta taupymo politika.
Tarp ES valdžios koridoriuose šnibždamų kitų socialistų vardų minimas kadenciją baigiantis Pasaulio prekybos organizacijos vadovas prancūzas Pascalis Lamy (Paskalis Lami) ir buvęs Ispanijos premjeras Jose Luisas Rodriguezas Zapatero (Chosė Luisas Rodrigesas Sapateras). Tačiau atrodo mažai tikėtina, kad kuris nors iš jų būtų iškeltas kandidatu.
Centro dešinieji liberalai, kurie yra trečias didžiausias EP blokas, tikriausiai iškels 60-metį buvusį Belgijos premjerą Guy Verhofstadtą (Gi Ferhofštatą). Jis buvo siūlomas kandidatu vadovauti Europos Komisijai 2004 metais, palaikant Prancūzijai ir Vokietijai, tačiau šiuos planus torpedavo Didžioji Britanija ir jos sąjungininkai. Daugelis ES vyriausybių jo pažiūras laiko pernelyg federalistinėmis.
Žalieji taip pat ketina surengti balsavimą internetu, kad išrinktų savo vėliavnešį, netekę savo charizmatiškojo lyderio – 67 metų Danielio Cohno-Bendito (Danielio Kono-Bendito), kuris atsistatydina iš Europos Parlamento.
Daugelis mini intriguojantį autsaiderį – 70 metų buvusį Italijos premjerą Mario Monti (Marijų Montį), puikiai išmanantį ES valdžios vingrybes.
Šis pagarbą pelnęs ekonomistas, dirbęs už konkurenciją ir vidaus rinką atsakingo ES komisaro poste, vadovavo technokratų vyriausybei, atitraukusiai Italiją nuo bankroto slenksčio 2011 metais. Jis ėmėsi kai kurių sunkių reformų ir griežto taupymo priemonių, tačiau buvo sutriuškintas per visuotinius rinkimus šių metų vasarį.
Be to, jog centristinė partija „Piliečių pasirinkimas“ nėra nė vieno ES politinio susivienijimo narė, o buvęs premjeras Silvio Berlusconi (Silvijus Berluskonis), vietoj kurio buvo paskirtas M.Monti, gali blokuoti Europos liaudies partijos pastangas iškelti jį savo kandidatu.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.
