Naktis pasienyje
2015 m. debiutavęs „Renault“ Trucks Range T“ vilkikas jau ne naujiena ir mūsų keliuose. Tačiau mūsų padangėje jis būna dažniausiai su vidutinio aukščio kabina ir 20 cm variklio tuneliu. O daugelio vairuotojų atmintyje vis dar gyvas „Magnum“ su lygiomis grindimis ir fantastiškai patogiu salonu. Magnumo nebeliko, bet komfortiškos itin patogios kabinos idėja tebėra gyva. Jos tradicijų perėmėjas – „Range T High Sleeper“. O „Maxispace“ – dvivietės kabinos vienvietė modifikacija.
„Renault Trucks Lietuva“ kieme vėlų vakarą manęs jau laukė „Renault Magnum“ įpėdinis – T serijos vilkikas su naujutėlaite puspriekabe, kurioje sukrauta 15 t balasto. Nakties prieblandoje su aukšta, galima sakyti, milžiniška kabina vilkikas atrodė įspūdingai. Puiki vairuotojo darbo vieta, gerai pažįstama iš bandomųjų važiavimų Prancūzijoje ankštuose Šiaurės Normandijos keliukuose, žadėjo lengvą pasivažinėjimą iki Baltarusijos sienos ir atgalios. O nakvynė – negi prancūzai savo flagmaną, turintį pakeisti legendinį „Magnum“, sukurs prastesnį? Taip nebūna, tad... pirmyn.
Kadangi vilkiko bei kabinos pavadinimuose net du kartus pasikartojo žodis „High“, tad, savaime suprantama, kabina čia aukščiausia iš visų esančių T serijos vilkikuose ir, žinoma, su lygiomis grindimis. Elegantiškas juodas kėbulas, aliuminio ratlankiai ir net naktį spindintys metalik tipo dažai „Renault Trucks T High“ neabejotinai išsiskirs bendrame transporto sraute. Viduje – darbinė aplinka: jokių prašmatnumų, pretenzijų į prabangą, tačiau viskas skoninga bei elegantiška. Vairuoti tokį vilkiką, kuriame įkinkyta 520 AG, buvo vienas malonumėlis.
Tačiau čia dirbantis žmogus ne vien tik vairuoja. Čia jo ir viešbutis, ir ofisas, ir jo vienatvė su gimtųjų namų ilgesiu. Kaip visa tai pavyksta suderinti vos 5 m2 ploto ir beveik 10 m3 tūrio kabinoje? Tiesą sakant, konstruktoriams ir dizaineriams tai pavyksta toli gražu ne visada, tad nieko nuostabaus, kad vairuotojai vienų markių vilkikus mėgsta ir, kaip toje reklamoje, savojo nekeistų į nieką, o į kitus lipa tik pareigos verčiami.
Kriterijai svarbūs ir nelabai
Iš karto turiu pasakyti, kad nematavau nei kabinos dydžio, nei vairaračio pasvirimo kampų, nei aklųjų zonų gylio ir dar bent dešimties parametrų, kuriais nusakomos kabinos charakteristikos. Visa tai jau padaryta ir kuo smulkiausiai išrašyta įvairiausiose specifikacijose. Kita vertus, tie milimetrai ar kampiniai laipsniai gal ir turi prasmę konstruktoriams, o štai vairuotojui jie gali nereikšti absoliučiai nieko. Štai, pavyzdžiui, gulto ilgis: jei aš esu vidutinio ūgio, tai koks man skirtumas ar gultas bus ilgas, tarkim 2,2 m, kaip kad yra kai kuriuose vilkikų modeliuose, ar 20-30 cm. trumpesnis. O štai gulto plotis bus svarbus kokio ūgio aš bebūčiau, todėl net keletas centimetrų jo pločio ant matavimo svarstyklių čia svers kur kas daugiau. O jei mano liemens apimtis pavojingai priarėjo prie kritiškos 1 m ribos, tad gulto plotas bus vienas iš svarbiausių jo kriterijų!
Ko gero, nevienareikšmiško vertinimo susilauktų ir kitas dažnai naudojamas vilkikų kabinos parametras – pirmojo laiptelio aukštis nuo žemės. Dažniausiai apatinis laiptelis montuojamas 340-400 mm aukštyje, o štai „Renault“ flagmane nuo žemės iki jo – 430 mm. Gerai tai ar blogai? Esu tikras, vieni vairuotojai pasakys blogai, kiti – labai gerai, o treti tokio svarbaus parametro nė nepastebės. Man atrodė, kad tas laiptelis galėtų būti montuojamas ir 3-5 ar netgi ir 10 cm aukščiau, tačiau gana patogu laipioti ir taip.
Taigi dar nė nepradėjus rengtis miegui (bent jau man) tapo aišku, kad kai kurie vilkikų kabinų vertinimo kriterijai gal ir svarbūs gamintojams, dizaineriams, konstruktoriams, tačiau vairuotojui dažnai jie – buvę nebuvę. Bet jei kažkam tai atrodo svarbu – tebūnie. O aš senu įpročiu prieš miegą noriu ramiai paskaityti knygą ar bent pavartyti kokį žurnalą. Juolab kad čia prancūzai siūlo, atrodo, gana patogų, tik nežinau kaip tą daiktą reikėtų vadinti, šezlongą ar hamaką, nes nei vienas pavadinimas neatitinka to, kas montuojama šioje kabinoje. Hamakas, pamenu, būdavo „Magnum“ modeliuose, o čia toks supaprastintas jo variantas, kurio tvirtinamas tik vienas galas, o antrąjį vairuotojas prispaudžia savo kūnu. Gal ir bus galima patogiai įsikurti? Uždegu tiesiai virš jo įmontuotą žibintą, įsitaisau ir...
...ir po kokio pusvalandžio pajuntu, kad ima mausti nugarą. Bandau įsitaisyti kaip nors kitaip, bet pastangos eina šuniui ant uodegos: jei atsisėdi stačiau, tada iš tikrųjų sėdi, o ne guli. Jei pabandai gulsčiau, nugara apačioje netenka atramos ir skausmas bematant atsėlina į tavo kūną. Gal būt aš neturiu hamakų naudojimo patirties, tačiau netrukus ėmiau pavydėti kolegoms, važinėjantiems vilkikais, kuriuose, ko gero, kokį trečdalį apatinio gulto galima pakelti norimu kampu ir labai patogiai įsikurti. O štai toks, sakyčiau, „pushamakio“ sprendimas tinkamas nebent trumpam padrybsojimui po sočių pietų, bet ir tokiam reikalui aš mieliau išsitiesčiau visu ūgiu, negu tysočiau nei sėdintis, nei gulintis.
Achilo kulnas?
Dar labiau abejonę šiuo sprendimu pakurstė virš hamako įmontuoti žibintai. Kiek pamenu, netgi kai kuriuose T serijos modeliuose, jų vietą galėjai keisti arba teleskopinės, arba stangrios „gorillapod“ tipo „rankos“ dėka ir šviesą nukreipti į reikiamą vietą. Čia žibintai sumontuoti stacionariai ir jų šviesos srauto keisti negali, tad nori nenori esi priverstas taikytis prie labiausiai apšviestos vietos, kuri užima gana nedidelę apšviesto ploto dalį. O juk sprendimas, jei jau „mirtinai“ reikia žibinto būtent šioje vietoje, seniai žinomas ir plačiai naudojamas tiek lėktuvuose, tiek ir autobusuose: rutulio formos reflektoriai, besisukinėjantys specialios konstrukcijos lizduose.
Tai, beje, gal padėtų pašalinti dar vieną aplinkybę: perdarant dvivietę kabiną į vienvietę, po žibintais buvo paliktos viršutinio gulto atramos, kurios čia pristatomos kaip „skersiniai, galintys tapti rūbų kabykla“. Ji sykiu tarnauja ir „pushamakio“ tvirtinimui. Gal būt kai kurie itin tvarkingi tolimųjų reisų vairuotojai ir nesutiks, tačiau, prisipažinsiu, iki šiol nemačiau vilkiko, kuriame rūbai būtų vežiojami ant pakabos. Nebent amerikiečių vilkikuose, kuriuose yra ir rūbų spintos? Bet gal išmoksim į tolimuosius reisus vežiotis ir kostiumus? Tačiau ne todėl man tie skersiniai kėlė abejonių: virš jų įtaisytų halogeninių žibintų šviesa, užkliuvusi už tų rudimentinių atramų, per kabiną meta įkyrius kontrastingus šešėlius.
Stalo ir kiti atradimai
Tad ją kuo greičiau išjungsiu ir kabinoje įžiebsiu tikrą saulę – puikūs LED žibintai ryšiai nušviečia kiekvieną kabinos kertelę. Bemiela... Jei toji saulė atrodo pernelyg ryški, vienu rankos judesiu gali ją prigesinti, tačiau te šviečia – metas susipažinti su stalu. Daugelyje kitų markių vilkikų mačiau nedidelius staliukus, ant kurių gali pasidėti lėkštę ar reikalui esant kompiuterį, o čia – tikrų tikriausias stalas, beje, kuo puikiausiai tinkantis papietauti ir dviese. Važiuojant jis „budi“ pritvirtintas prie kabinos galinės sienutės, o štai panorus padirbėti „ofise“ arba atidaryti savą kavinę, stalas nutįsta iki priekinio panelio. O svarbiausia – po stalviršiu įrengta „indauja“, kurioje minkštuose poliuretano pataluose saugiai ilsisi du stalo įrankių komplektai. Taip, gurmanai prancūzai net ir kelyje sugeba pasidaryti sau šventę kad ir pusvalandžiui.
Bet aš ne prancūzas, ir kabinoje likau, deja, vienas, tad šį kartą pasitenkinsiu kavinės paslaugomis, puotą vilkiko kabinoje teks atidėti. Ropščiuos žemyn, o tiems laiptams, rodos, galo nėra: ko norėti, lygios grindys reikalauja keturių pakopų, tad kabina čia kyla į 1,7 m aukštį. Vairuotojas „Renault T High Sleeper“ kabinose sėdi vidutiniškai 20 cm aukščiau visų savo kolegų. Kelyje – gana smagu, tačiau už tai reikia mokėti: kas kartą lipti ir išlipti iš kabinos reikia aukščiau. O mokant už kelius arba kitas paslaugas tenka per langą labiau persisverti, nes kasų langeliai įrengiami atsižvelgiant į standartinį vilkikų aukštį. Žinoma, kam tai problema, gali pasirinkti vilkiko modelį, kurio kabinos grindys yra vos metras nuo žemės ir į ją veda tik trys laipteliai, užtat viduje riogso variklio tunelis. Taigi, tenka rinktis prioritetus...
Nors „manasis“ „maksispeisas“ dieną akivaizdžiai išsiskiria tarp kitų vilkikų, deja, naktį visos katės pilkos, atrasti savąją – rimtas uždavinys. Laimei prisimenu stebuklingąjį mygtuką – spust ir „Renault“ atsišaukia linksmai sumirksėdamas šviesomis. Užsitrauksiu užuolaidas, užsirakinsiu ir miegoti. Ir tik dabar pastebiu, kad užuolaidos čia nepaprastos, jų medžiaga – dvisluoksnė. Kaip vėliau paaiškėjo, pirmasis, vidinis, sluoksnis saugo šilumą kabinoje, antrasis, nukreiptas į išorę, atspindi saulės spindulius ir neleidžia kabinai įkaisti. Vasarą Pietų šalyse toks sprendimas turėtų labai pasiteisinti. Tik ne sagos, kuriomis užuolaidos tvirtinamos prieš kelionę: atsegti jas paprasta, o štai užsegti ypač skubant... Tokį anachronizmą aš iš karto pakeisčiau paprasčiausia šiuolaikine lipnia juostele.
Bet dabar ne vasara, ir mes ne pietuose, reikia galvoti apie kabinos šildymą. Palieku kažkieno jau nustatytus 22 laipsnius ir taisausi miegui. Čiužinys kietokas, bet gana patogus ir man visai nesvarbu, kokio jis storio. Jeigu patogiai miegosiu, tai čiužinių storio amplitudė šiuolaikiniuose vilkikuose – nuo 8 iki 15 cm – ne mano reikalas. Labanakt.
Nieko nebus: temperatūrą miegamajame pirmiausia sumažinu iki 20, o vėliau ir iki 18 laipsnių, tačiau užmigti neina. Naujos vietos sindromas, pro šalį nuolat atvykstančių bei išvykstančių autotraukinių gausmas, ventiliatoriaus kad ir tylus, tačiau vis dėlto įkyrus garsas neleidžia užmigti. Vartausi nuo šono ant šono ir... dar kartą atrandu stalą. Taip, tas puikusis, nuostabusis stalas! Prilipintas prie galinės sienutės jis iš mano gulto atima 5, o gal ir visus 10 cm. Tiesą sakant, niekas nieko neatima, tačiau kiekvieną kartą versdamasis ant kito šono aš rankomis arba keliais nuolat užkliūdavau už to stalo. Ir kaskart pagalvodavau: man to gulto pločio – per akis, bet jei stalas būtų sumontuotas galinėje sienutėje suformuotoje nišoje, būčiau pats laimingiausias miegalius tarp visų vilkikų vairuotojų. Vis dėlto jeigu tektų rinktis – toks stalas arba be jo, stalas liktų be konkurencijos.
Savi kriterijai - brangiausi
Nepaisant atkaklių stalo bandymų trukdyti, miegojau gerai, taip gerai, kad net negirdėjau, kaip atėjus jo eilei kirsti sieną išvažiavo netoliese stovėjęs refrižeratorius su bjauriai blerbusiu šaldymo agregato varikliu. Ko gero, nieko nuostabaus – kabina iš tikrųjų puiki. Neabejoju, kad ji atitinka arba viršija visus kabinų testavimo parametrus, tačiau realybė yra tokia – ne visi jie yra įdomūs vairuotojams. Jiems kartais būna kur kas svarbiau tai, apie ką gamintojai net neįtaria.
Priežastis elementari: kaip bežiūrėtum, tolimųjų reisų vairuotojas – tai ne tik specialybė. Tai pirmiausia gyvenimo būdas, turintis savas vertybes, kurios dažnai nesuvokiamos žmonėms, skraidantiems lėktuvais, o naktimis miegantiems patogiuose viešbučiuose. Štai ir mano vienas iš kriterijų buvo (gal kai kam atrodys pernelyg egzotiškas, bet vis dėlto) – ar galiu šio vilkiko kabinoje daryti rytmetinę mankštą? Ji, beje, labai praverstų ir kitiems vairuotojams, ištisą dieną prasėdintiems prie vairo, tačiau arba tingintiems, arba besidrovintiems skeryčiotis šalia savo autotraukinio. O šioje kabinoje galima mankštintis be jokių problemų! Netgi dar daugiau: čia yra skersinis, tikrų tikriausias skersinis, ant kurio besimankštinantys gali daryti prisitraukimus. Taigi toks vilkikas jau būtų įdomesnis jaunesnio amžiaus vairuotojams, kuriuos dažniausiai ir atbaido tas begalinis sėdėjimas ankštoje standartinių vilkikų erdvėje.
Ir dar dvi detalės, tvarkingo žmogaus gyvenimą čia padarančios itin malonų. Pirmoji – vietoje viršutinio gulto sumontuotos trys uždaros daiktadėžės. Žodį „tvarkingo“ naudoju ne atsitiktinai: neretai tekdavo matyti vairuotojų, kurių buitis, kaip ir jų gyvenimas, chaotiškas ir nenuspėjamas, tad ir tvarka kabinoje – lygiai tokia pati. Chaosui įsigalioti, žinoma, smarkiai padeda podėlio vietų stoka, tad ir mėtosi daiktai kur pakliuvę. O čia – bemiela: vairuotojai pedantai bus devintame danguje, o apsileidėliai neteks labai „svaraus“ argumento – nėra kur pasidėti.
Antroji detalė gražiai susijusi su pirmąja – vairuotojo krėslas čia sykiu yra ir ... spintelė. Nedidelė, ištraukiama, užtat visada po ranka, tad čia labai patogu pasistatyti geriamo vandens butelaitį ir susidėti įvairias smulkmenas, kurios dažniausiai įsigudrina pasislėpti tada, kai jų labiausiai reikia.
Kelias namolio į Vilnių dar sykį patvirtino mintį, užgimusią važiuojant link Baltarusijos sienos – taip, tokiu autotraukiniu mielai važinėčiau kasdien. O jei „Renault“ konstruktoriai dar iškratytų ir akmenėlius, įstrigusius šioje kabinoje, tai mano džiaugsmui nebūtų ribų. Neabejoju, kad taip puikiai čia jausis visi, kas bent kartą yra važinėjęs „Renault Magnum“, nes „Didysis“ prisikėlė naujam gyvenimui.
