Kaskart kalbėdami su žmonėmis, kurie mėgsta automobilius, dažnai pasigirsta replikos, jog svajonių automobilių sąrašo pirmąją vietą užima ne japoniški ar amerikietiški, tačiau prancūziški automobiliai.
Daugelis turbūt keista veido mimika paklaustų kodėl? Nes neva šioje šalyje pagaminti automobiliai verti penkių centų, sugenda tada kada nereikia, o išliekamoji vertė prilygsta supelijusiai duonai.
Nors tokiais stereotipais dažniausiai vadovaujasi žmonės, kurie nėra gyvenime turėję prancūziško automobilio, tačiau paneigti ar badyti pirštais vieno automobilio didieji skeptikai tikrai nedrįstų. Tai mažas, kompaktiškas ir beprotiškai greitas „Renault 5 Turbo".
Vienas rečiausių karštųjų hečbekų, kurie kainuoja beprotiškai didelius pinigus. Skalbimo mašiną primenantis automobilis yra iš tos eros, kai automobilių dizaineriai naudojo baltą popieriaus lapą, o inžinieriai į darbą ateidavo su vyno taure rankoje.
Kodėl jis toks ypatingas? Šis automobilis buvo sukurtas tam, jog „Renault" galėtų pasipriešinti nenugalimai ralio mašinai - „Lancia Stratos".
Vos keturis metus serijinėje gamyboje išbuvęs modelis, surado beprotiškai daugybę fanų ir pasekėjų, kurie tik ir svajojo kada nors įsigyti ar pavairuoti šį galiūną.
Tokią pat istoriją pasakoja ir šio „Renault 5 GT Turbo" savininkas Glennas, kuris stengėsi ir daugybę laiko arė, kad galėtų turėti nuosavą „5 GT Turbo".
Nors šis modelis ir nėra tikras „Turbo" su plačiomis arkomis, tačiau yra vienu laipteliu žemiau. Žemiškesnė išvaizda, truputėlį silpnesnis motoras, tačiau važiuoklė ir kiti agregatai yra nuo to pačio, ugnimi alsuojančio, „5 Turbo".
Tiesa, nors automobilis ir atrodo pakankamai standartiškai, tačiau toks ir buvo Glenno tikslas. Jokių išorės modifikacijų, viskas turi atrodyti taip, lyg automobilis ką tik išvažiavo iš gamyklos.
Pakeitimai yra automobilio viduje. Nauja išmetimo sistema, K&N oro filtras, lenktyniniams automobiliams skirtos žvakės, padidintas turbinos slėgis nuo 0,6 iki 0,9 baro. Bendras rezultatas - 135 arklio galios, kurios išjudina vos 900 kilogramų sveriantį automobilį.
Glennas teigia, jog vairuoti šį automobilį kiekvieną dieną yra tikra šventė. Preciziškas ir tikslus vairo mechanizmas, pakankamai silpnas variklis nėra ėdrus, o itin lengvas kėbulas priverčia automobilį skristi greičiau negu kai kurios europietiškos dėžutės.
Tik vienas klausimas. Ar daugelis sumokėtumėte beveik 10,000 litų už tokį automobilį ar pasirinktumėte kažką konvencionalaus?
Kaskart kalbėdami su žmonėmis, kurie mėgsta automobilius, dažnai pasigirsta replikos, jog svajonių automobilių sąrašo pirmąją vietą užima ne japoniški ar amerikietiški, tačiau prancūziški automobiliai.
Daugelis turbūt keista veido mimika paklaustų kodėl? Nes neva šioje šalyje pagaminti automobiliai verti penkių centų, sugenda tada kada nereikia, o išliekamoji vertė prilygsta supelijusiai duonai.
Nors tokiais stereotipais dažniausiai vadovaujasi žmonės, kurie nėra gyvenime turėję prancūziško automobilio, tačiau paneigti ar badyti pirštais vieno automobilio didieji skeptikai tikrai nedrįstų. Tai mažas, kompaktiškas ir beprotiškai greitas „Renault 5 Turbo".
Vienas rečiausių karštųjų hečbekų, kurie kainuoja beprotiškai didelius pinigus. Skalbimo mašiną primenantis automobilis yra iš tos eros, kai automobilių dizaineriai naudojo baltą popieriaus lapą, o inžinieriai į darbą ateidavo su vyno taure rankoje.
Kodėl jis toks ypatingas? Šis automobilis buvo sukurtas tam, jog „Renault" galėtų pasipriešinti nenugalimai ralio mašinai - „Lancia Stratos".
Vos keturis metus serijinėje gamyboje išbuvęs modelis, surado beprotiškai daugybę fanų ir pasekėjų, kurie tik ir svajojo kada nors įsigyti ar pavairuoti šį galiūną.
Tokią pat istoriją pasakoja ir šio „Renault 5 GT Turbo" savininkas Glennas, kuris stengėsi ir daugybę laiko arė, kad galėtų turėti nuosavą „5 GT Turbo".
Nors šis modelis ir nėra tikras „Turbo" su plačiomis arkomis, tačiau yra vienu laipteliu žemiau. Žemiškesnė išvaizda, truputėlį silpnesnis motoras, tačiau važiuoklė ir kiti agregatai yra nuo to pačio, ugnimi alsuojančio, „5 Turbo".
Tiesa, nors automobilis ir atrodo pakankamai standartiškai, tačiau toks ir buvo Glenno tikslas. Jokių išorės modifikacijų, viskas turi atrodyti taip, lyg automobilis ką tik išvažiavo iš gamyklos.
Pakeitimai yra automobilio viduje. Nauja išmetimo sistema, K&N oro filtras, lenktyniniams automobiliams skirtos žvakės, padidintas turbinos slėgis nuo 0,6 iki 0,9 baro. Bendras rezultatas - 135 arklio galios, kurios išjudina vos 900 kilogramų sveriantį automobilį.
Glennas teigia, jog vairuoti šį automobilį kiekvieną dieną yra tikra šventė. Preciziškas ir tikslus vairo mechanizmas, pakankamai silpnas variklis nėra ėdrus, o itin lengvas kėbulas priverčia automobilį skristi greičiau negu kai kurios europietiškos dėžutės.
Tik vienas klausimas. Ar daugelis sumokėtumėte beveik 10,000 litų už tokį automobilį ar pasirinktumėte kažką konvencionalaus?
