Įstatymai neskatina verslininkų pinigais remti renginius, kultūrą bei sportą. Prašyti - labai žeminantis dalykas. Vieni pinigų prašytojai gauna paramą po ilgų įtikinėjimų bei pažadų atsilyginti, kiti „paspaudžia“ autoritetu, trečius turtingieji paremia ir neprašomi.
Didžiausią prestižą turinčią Jūros šventę verslininkai paremti siūlėsi patys. Tačiau jiems būti rėmėjais nenaudinga, tai tėra tik garbės reikalas.
Duoda ne savus
Remti kultūros renginius, sportą bei kitus kilnius dalykus verslininkams nėra naudinga. Įstatymas leidžia pervesti pinigus tik į įsteigto fondo sąskaitas. Norintysis tinkamai atlikti paramos formalumus, turi paisyti daugybės reikalavimų. Įstatymai neskatina labdaros, duodantis pinigų jokių nuolaidų mokant mokesčius negauna.
„Aš verčiau duodu grynais konkrečiam žmogui, - atviravo nepanorusi, kad jos pavardė būtų viešinama verslininkė. - Juk mes visi puikiai žinome, kad didžioji dauguma žmonių į įvairius labdaros fondus eina darbuotis ne altruizmo vedami, o norėdami patys pasipelnyti, gauti darbo vietą ir tos pačios labdaros sau. Todėl tai žinodama, turėčiau pinigus duoti kažkokiam fondui, kur tik mažoji dalis pinigų pasieks tą, kam jų išties reikia. Kita vertus mane tiesiog siutina situacija, kai pamatau kokios stambios įmonės atstovą leipstantį iš laimės, kai jį garbsto kaip rėmėją. Jeigu esu įsigijusi tos įmonės akcijų, tai ką nors remdama ta įmonė be sutikimo švaisto mano pinigus. Aš paramą suprantu paprasčiau. Kai įmonės vadovas gauna atlyginimą ar dividendus, jais gali remti ką tik nori, nes tai yra jo pinigai. Bendrus pinigus dovanoti didelio proto nereikia, tai yra negarbinga.“
Dalį turi grąžinti
Sporto pasaulis be rėmėjų taip pat neišgyvena. Lietuvoje, kur krepšinis yra tapęs nacionaline religija, visų kitų sporto šakų sportininkai bei treneriai verkte verkia dėl neįveikiamos konkurencijos. Krepšininkus remti lyg ir garbinga. Kitų šakų sportininkai pinigų prasimano tik per asmeninius ryšius. Daugelis net nemažų aukštumų pasiekusių sportininkų trenerių sako, kad yra priversti ne tik žemintis prašydami pinigų, bet ir tapti nusikaltėliais, kai gavę paramą, dalį jos turi atiduoti tam pačiam aukotojui kaip kyšį. Taip dažniausiai atsitinka, kai rėmėja tampa didelė organizacija, o dalis pinigų grąžinama jos vadovui. Rėmėjas taip išplauna pinigus, o treneris ar net visos sporto šakos vadovas turi suktis kaip ungurys, bandydamas pateisinti, kur dingo grąžintieji pinigai. Juk garsiai apie tokius dalykus nepasakysi. Tada ir tenka meluoti, jog pirkta technikos, kuri vėliau buvo nurašyta, sumokėta už plakatų ar leidinių spausdinimą, kurių nė nebuvo arba buvo gerokai mažiau, meluoti apie išlaidas.
Pašnibždomis kalbama ir apie korupciją, kai skirtais važiuoti į tarptautines varžybas pinigais sportininkas turi dalintis su sporto skyrių valdininkais. Tik oficialiai paklaustas nė vienas sportininkas neprisipažins davęs, o valdininkas paėmęs kyšį. Daugelis sportininkų tvirtina, kad dabar rėmėjais tampa tik tos sporto šakos fanatikai arba geri trenerių pažįstami.
Tie verslininkai, kurie deklaruoja nedideles pajamas, tačiau iš tiesų gauna nemažus pinigus, paprastai pinigų duoda iš kišenės tiesiai į rankas, prašydami apie tai niekam nesakyti. Tačiau kasmet tokių rėmėjų sportininkai sulaukia vis mažiau.
Geriau meilužė
Lietuvos fitneso federacijos prezidentas Edmundas Daubaras sako, kad net ir labai turtingi bei gerai pažįstami verslininkai užuot parėmę kokį nors renginį ar sumokėję už žymaus sportininko kelionę į varžybas užsienio šalyje, atsainiai numoja ranka. „O kas man iš to? Geriau išlaikysiu meilužę“, - tokį atsakymą E.Daubaras pasakojo išgirdęs ir labai nusiminęs. Po 1998 metais rengto Europos kultūrizmo čempionato Palangoje šios sporto šakos prezidentas sako pinigų nebeprašąs. Dabar dažniausiai rėmėjai padeda darbais.
Bronius Vyšniauskas, treniruojantis ne tik žymiausią Lietuvos sunkiaatletį, bet ir būrį vaikų, sako, kad valstybei turėtų būti gėda dėl to, jog tenka vaikščioti atkišus ranką. „Įstatymai turi būti tokie, kad verslininkas dėkotų už garbę paremti sportininką ar renginį, - teigė treneris. - Dažno lietuvio supratimas apie pinigus yra primityvus, kuo daugiau turi, tuo mažiau aukoja. Manau ir mokesčių lengvatos nelabai pagerintų šios situacijos.“
B.Vyšniauskas yra girdėjęs apie nerašytą tvarką grąžinti dalį paramai skirtų pinigų jų davėjui, tačiau pačiam to daryti neteko. „Matyt, bendravau su žinomais ir gerbiamais žmonėmis, kurių autoritetas bei svoris visuomenėje neleido rėmėjams elgtis negarbingai, - samprotavo B.Vyšniauskas. - Rėmėjams atsidėkojame tik pakviesdami juos pietų.“10 metų rengęs galiūnų konkursus treneris nebenori nė prisiminti organizacinių sunkumų, nes net ir kilniam tikslui prašyti pinigų yra labai žeminantis dalykas, juolab kad vėliau sunku žmones įtikinti, jog pats nepralobai.
Tenka gudrauti
Kultūros žmonėms įkalbėti paremti festivalį ar teatro pastatymą yra lengviau nei sportininkams. Jūros šventės vadovas Remigijus Mockus sakė, kad 99 procentai verslininkų noriai parėmė didžiausią prestižą turinčią Klaipėdos šventę. Remti šią šventę verslininkai nori ir net patys siūlosi. Pusė šventei reikalingų pinigų buvo gauta iš rėmėjų, kita pusė surinkta už reklamą.
Klaipėdos dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas bei Muzikinio teatro meno vadovas Stasys Domarkas neslėpė, kad prašyti pinigų nelengva. „Nors prašau ne sau, o teatrui, jaučiuosi pažemintas, - sakė G.Pranckūnas. - Nieko nepadarysi, gyvename tokiu laiku, kai kitaip išsiversti negalime. Valdiškų pinigų vos užtenkame atlyginimams, o metų pabaigoje dar liekame skolingi „Sodrai“. Tenka prašyti paramos. Stengiamės kreiptis į žmones, kuriuos žinome esant teatro gerbėjais, senus klaipėdiečius. Gyvenantieji sostinėje mus paremia dėl nostalgiškų jausmų miestui, seniai pamėgtiems aktoriams. Kartais tenka griebtis savotiškos gudrybės - per susitikimus drauge su mūsų teatro legenda Vytautu Paukšte pakalbiname kokios didelės įmonės vadovą. Kategoriškų atsisakymų paremti dar neteko sulaukti. Dažniausiai išgirstame pažadus pagalvoti, paieškoti galimybių. Džiaugiamės, kai rėmėjai patys mus randa, pavyzdžiui „Klaipėdos“ viešbučio vadovė pati pasisiūlė remti teatrą. Optikos centro vadovas, senas teatralas, visus metus kiekvieną mėnesį be jokio prašymo ar paraginimo mums skyrė po tūkstantį litų. Manau, teatras rėmėjų nenuvylė.“
Maestro S.Domarkas pastebi, kad rėmėjų dėmesio teatras kasmet sulaukia vis daugiau. Tiesa, dažnas įmonės vadovas prisipažįsta, jog dalį rėmimui skirtų pinigų jau paaukojo Jūros šventei, tad kultūros renginiai tampa savotiškais konkurentais. Teatrai už paramą rėmėjams atsilygina juos pagarbiai minėdami afišose, spektaklių programėlėse, televizijos reklamose. „Abejingų menui neteko sutikti, be to, stengiamės paramos prašyti žmonių, kurie yra mūsų gerbėjai, - apie bendravimą su rėmėjais pasakojo S.Domarkas. - Jeigu net įmonės vadovas negali paremti, jis tai daro subtiliai, paaiškindamas, kodėl. Mes suprantame, turtingų organizacijų yra mažai, o prašytojų - būriai. Daugybė įmonių pačios skolingos, be to, reikia, kad tokiai paramai pritartų akcininkai.“
Reketuoja tėvus
Švietimo įstaigos, policija ir net prokuratūra paramą sugeba gauti savotišku reketu. Nors mokyklų vadovai tikina, jog mokyklos reikmėms pinigų iš moksleivių tėvų prašoma tik kartą per visą vaiko mokymosi laiką, iš tiesų mokėti tenka kasmet. Į pirmąjį tėvų susirinkimą eiti su tuščia pinigine tiesiog nepadoru. Renkami pinigai klasės fondui, kabineto lentai atnaujinti, langams nudažyti, žaliuzėms pirkti ir panašiems būtiniausiems dalykams.
Dažnoje mokykloje ar darželyje galima pastebėti, jog vienos klasės atrodo tik pakenčiamai, o kitos lūžta nuo kompiuterių, televizorių, gaublių, žemėlapių. Kaip mokytoja pasiekia tokio puikaus aprūpinimo, žino ne tik ji pati. Blogai besimokančio, nedrausmingo mokinio tėvai pakviesti pasiaiškinti į mokyklą subtiliomis užuominomis privedami prie minties, kad vaikų pažangumas tiesiogiai priklauso nuo kabineto įrengimo. Žiūrėk, netrukus klasė pasipuošia nauju kompiuteriu, o nevykusio mokinio trimestro pažymys be didesnių pastangų gerėja.
Nori įsiamžinti
Kaip pinigų iškaulija politikai, garsiai nekalbama. Jau daug metų politinio gyvenimo sūkuriuose besisukantis Vytautas Čepas juokauja, kad verslininkai politikams duoda taip pat sunkiai kaip moteris. „Nežinau, kodėl politikus remia, - svarstė V.Čepas, - kartais rėmėjai pinigų duoda nė neprašomi. Gal jiems tiesiog malonu pažinoti garsų žmogų, drauge papietauti, nusifotografuoti. Gal taip jie jaučiasi dalyvaujantys politiniame gyvenime, įgyja saugumo jausmą, o gal užsitikrina teisę kada nors ko nors paprašyti.“
Politikai puikiai žino, kaip grynus pinigus legalizuoti. Iš turtingo, bet nepageidaujančio afišuotis rėmėjo gautus pinigus nesunku įteisinti kaip partijos narių įnašą. Kitas būdas - reklama, kurios galimybės parodyti vieną pinigų sumą, o panaudoti kitą yra neribotos. Gautus iš rėmėjų pinigus politikai „atidirba“ įvairiai. Vienas iš būdų pastarosiomis dienomis išsipūtė į Lietuvos Seimo skandalą. Paaukotus pinigus rėmėjams politikai atiduoda tik išimtiniais atvejais taip parodydami nenorėjimą turėti bet kokių reikalų su aukotoju.
Dienraštis “Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
