Pradėjus spausdinti straipsnių ciklą apie laivų katastrofas ir jose žuvusius lietuvius, redakcijai laišką parašė kaunietis Antanas Venskūnas, išgyvenęs per kito Juodosios jūros laivyno karinio laivo – „Otvažnyj“ – katastrofą (apie šį laivą rašyta ankstesniuose „Akistatos“ numeriuose).
A. Venskūnas pasiūlė pasidomėti „Novorosijsko“ žūtimi, o svarbiausia, kad jis iki šiol nepraradęs vilties surasti kai kuriuos lietuvius – ne tik minėto laivo tragedijos liudininkus ar jų artimuosius, bet ir kitus ano meto karius, pašauktus iš Lietuvos.
Aptiko straipsnį
Pasirodė, kad A. Venskūnas kartu su Lietuvos karių atminimo sąjungos pirmininke Gražina Buziene yra nuveikę milžinišką darbą, ieškodami ne tik „Novorosijske“, bet ir tokios pat lemties ištiktuose kariniuose laivuose „Otvažnyj“ bei „Komsomolec“ tarnavusių lietuvių ar jų artimųjų.
„Iki šiol aš bendrauju su laive „Otvažnyj“ tarnavusiais lietuviais, kurie dar likę gyvi, – sako A. Venskūnas. – Domėjausi, kaupiau medžiagą ne tik apie savo laivą ir jo sprogimo priežastis – gaudžiau bet kokią informaciją apie kitus laivus, ypač tuos, kuriuose tarnavo tautiečiai. Gal 2000-aisiais spaudos kioske aptikau laikraštį „Litovskij kurjer“, kuriame buvo rašoma apie „Novorosijsko“ žūtį, apie įgulą ir gelbėtojus. Straipsnis, rodos, vadinosi „Apdovanojimai ieško didvyrių“ ir jame buvo išspausdintos 8 apdovanotų jūreivių iš Lietuvos pavardės. Už didvyriškumą, drąsą ir ištvermę gelbėjant laivo „Novorosijskas“ ekipažą jie buvo apdovanoti vienu aukščiausių Rusijos apdovanojimų – Didvyrio ordinu.“
Atsiliepė artimieji
Praėjus 45 metams nuo laivo katastrofos, Rusijos vyriausybė nusprendė apdovanoti aukščiausiais Rusijos ordinais 609 jūreivius po mirties ir 109 – likusius gyvus.
2000 metų gegužę, kai buvo minimos 55-osios pergalės Antrajame pasauliniame kare metinės, vilnietė Marija Mašero, to karo veteranė, buvo nuvykusi į Maskvą. Čia ji susitiko su kitais karo veteranais, jūreiviais iš Sevastopolio. Grįžusi iš Maskvos, M. Mašero užsuko į „Litovskij kurjer'io“ redakciją ir papasakojo apie susitikimą su jūreiviais, jų sąsajas su Lietuva. Laikraščio žurnalistai, paskelbę apdovanotųjų pavardes, mažai tikėjo, kad kas nors atsilieps – buvo praėję labai daug laiko. Vis dėlto netrukus į redakciją atvyko Evgarfo Čečenikovo giminaitė.
„Taip ir prasidėjo jūreivių ir jų artimųjų paieškos, – sako G. Buzienė. – Pasirodo, dar 1955 metais dalis „Novorosijsko“ ekipažo narių buvo pristatyti apdovanojimui ordinais ir medaliais, tačiau sąrašai pakeliui į Maskvą kažkur dingo. O mes su Antanu ėmėme ieškoti kad ir menkų siūlo galų, kad jie užvestų mus ant lietuvių ar jų artimųjų pėdsakų. Be to, labai rūpėjo nuvažiuoti į Sevastopolį, pažiūrėti, kur tie mūsų vaikai palaidoti, padėti gėlių, susitikti su dar gyvais liudininkais.“
Tvarkė kapus
Entuziastų pastangos nenuėjo veltui. Padedant tuometinei Lietuvos Vyriausybei ir Rusijos ambasadoriui Jurijui Zubakovui, 47-ųjų „Novorosijsko“ žūties metinių proga grupė lietuvių nuvyko į Sevastopolį.
Lietuviai kartu su sevastopoliečiais ir svečiais dalyvavo iškilmingame minėjime broliškose kapinėse. „Nuplaukėme į tą vietą, kur įvyko tragedija, nuleidome į vandenį vainikų ir gėlių, – pasakoja G. Buzienė. – Uždegėme iš Lietuvos atvežtas žvakutes, pastatėme Lietuvos vėliavėles ir padėjome gėlių. Mūsų delegacija nebuvo didelė: važiavo likę gyvi katastrofos liudininkai, kitų – tik artimieji, ir mes su Antanu. Turiu pripažinti, kad buvome labai šiltai sutikti ir iki šiol palaikome ryšį.“
Laivo „Novorosijskas“ veteranų tarybos pirmininkas pirmojo rango atsargos kapitonas Jurijus Lepechovas, taip pat šios tarybos nariai pirmojo rango atsargos kapitonas Nikolajus Filipovičius bei antrojo laipsnio atsargos viršila Leonidas Bakši, pakvietę lietuvius į šį minėjimą, labai rūpinosi lietuvių delegacija. Jie papasakojo, kaip atkakliai ieškojo gyvųjų ar žuvusiųjų artimųjų. 1998 metais veteranai jau buvo suradę 328 žuvusiųjų artimuosius ir 39 gyvus ekipažo narius, tik tarp jų jūreivių iš Lietuvos nebuvo.
Pirmąjį apsilankymą Sevastopolio broliškose kapinėse G. Buzienė prisimena su liūdna gaida: „Kai pamatėmė žolėmis apaugusias tranšėjas, kuriuose palaidoti žuvusieji, šiurpas nupurtė. Dirbome gerą pusdienį, kol tas žoles nuplėšėme.“
Nerado dviejų
„Žuvusiųjų šeimas tebuvo pasiekęs tik lakoniškas pranešimas, kad didvyriškai žuvo jų sūnus – lyg nieko daugiau tėvams nepriderėtų žinoti, – sako G. Buzienė. – Tačiau mes su Antanu, padedant jau vienam kitam surastam likusiam gyvam liudininkui, rašėme laiškus ir atkakliai ieškojome tiek žuvusiųjų artimųjų, tiek likusių gyvųjų. Ir, žinote, kiek gerų ir neabejingų žmonių pažinome...“
G. Buzienė parodo du storus segtuvus, kuriuose – ne vienerių metų korespondencija, nuotraukos, laikraščių iškarpos, įvairūs dokumentai. 2005-aisiais, per 50-ąsias „Novorosijsko“ žūties metines, lietuviai jau buvo surinkę visą įmanomą medžiagą apie šį laivą ir jame tarnavusius lietuvius, taip pat apie laivus „Otvažnyj“ ir „Komsomolec“. Į Sevastopolį jie nusivežė dviem kalbomis išleistą leidinuką „Rekviem laivams“, kuriame – tarnavusiųjų „Novorosijske“ bei „Otvažnyj“ nuotraukos ir trumpi gyvenimo aprašymai.
„Tik dviejų žuvusiųjų – Vincento Daunio ir Viktoro Stasyčio – nuotraukų neturime, jų vietoje – Lietuvos stiprybės simbolis ąžuolas, – sako A. Venskūnas. – Jokių žinių neturime ir iš jų artimųjų. O laikas negailestingai tiksi ir mūsų lieka vis mažiau. Tačiau neprarandame vilties – štai gal jūsų laikraštį perskaitę atsilieps tie, kurie pažinojo.“
IEŠKO:
Likusių gyvų ar jų artimųjų:
Stasio Mačiūno, Juozo (tarnavo jūreiviu)
Martišiaus, antrojo laipsnio viršilos (tarnavo artileristu)
Žuvusiųjų artimųjų:
Viktoro Stasyčio, Leono (tarnavo artileristu)
Vincento Daunio (pirminiais duomenimis, kilęs iš Šiaulių)
Vladimiro Aleksejevo, Ivano (pašauktas tarnauti iš Leningrado, bet gyvenęs Rokiškyje)
TIK FAKTAI:
A. Venskūnas buvo pašauktas į būtinąją tarnybą ir ją atliko laive „Otvažnyj“. 1974 metų rugpjūčio 30 dieną, apie 10 valandą, prasidėjus kariniams mokymams, po poros minučių laivagalį sudrebino sprogimas – sprogo raketų sandėlyje užsidegusios zenitinės raketos. Žuvo 24 jūreiviai, tarp jų ir vienas lietuvis – Algirdas Makštutis, o dar 26 jūreiviai buvo sužeisti. Kiti penki lietuviai – P. Milius, R. Savickas, B. Vinslovas, A. Venskūnas ir M. Mikaičius – liko gyvi.
Lietuvos karių atminimo sąjunga įkurta iš karto po nepriklausomybės atgavimo. Jos įkūrėja Gražina Buzienė sovietų armijoje yra netekusi savo sūnaus – 1990 metų kovo pradžioje, likus savaitei iki Kovo 11-osios, jis užmuštas kariniame dalinyje prie Chabarovsko. G. Buzienė išsikėlė tikslą įamžinti ir savo sūnaus, ir kitų Lietuvos jaunuolių, žuvusių karių, atminimą, nes turėta informacijos, jog yra apie 2000 lietuvių, kurių vaikai neaiškiomis aplinkybėmis žuvo tarnaudami šauktiniais sovietų armijoje.
Po mirties apdovanoti Lietuvos gyventojai, žuvę per „Novorosijsko“ katastrofą:
Juozas Bardauskas, Kazio, jūreivis
Evgrafas Čečenikovas
Jurgis Grincevičius, Antano
Juozas Mikolaitis, Kazio, antrojo laipsnio viršila
Petras Petrulevičius, Juozo, vyresnysis jūreivis
Karlas Samochvalovas, Abrosimo, antrojo laipsnio viršila
Viktoras Stasytis, Leono, jūreivis
Vytautas Ūsas, pirmojo laipsnio viršila
Didžiausios XX amžiaus jūrų katastrofos:
1945 m. – „Vilhelmas Gustlofas“ – Vokietijos laivas – žuvo apie 9300 žmonių – dėl povandeninio laivo atakos.
1945 m. – „Goja“ – Vokietijos laivas – žuvo apie 6000 žmonių – dėl povandeninio laivo atakos.
1941 m. – „Armėnija“ – Tarybų Sąjungos laivas – žuvo apie 7000 žmonių – dėl aviacijos atakos.
1945 m. – „Kap Arkona“ – Vokietijos laivas – žuvo apie 4500 žmonių – dėl aviacijos atakos.
1945 m. – „Generolas Štoibenas“ – Vokietijos laivas – žuvo apie 3500 žmonių – dėl povandeninio laivo atakos.
1945 m. – „Tilbekas“ – Vokietijos laivas – žuvo apie 2800 žmonių – priežastis nežinoma.
1948 m. – „Vusung“ – Kinijos laivas – žuvo apie 2750 žmonių – priežastis nežinoma.
1987 m. – „Dona Pas“ – Filipinų laivas – žuvo apie 2000 žmonių – priežastis nežinoma.
1912 m. – „Titanikas“ – Didžiosios Britanijos laivas – žuvo 1503 žmonės – atsitrenkus į ledkalnį.
1915 m. – „Luzitanija“ – Didžiosios Britanijos laivas – žuvo 1198 žmonės – dėl povandeninio laivo atakos.
