Apie tai – diskusija laidoje „Dėmesio centre“ su P. Šliužu, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Zenonu Vaigausku ir Rinkimų komisijos nariu Valdu Benkunsku.
– Pone Šliužai, žiniasklaida skelbia, kad referendumas bus. O kaip Jūs pats manote?
– Po šios dienos įvykio, ar kaip čia jį pavadinti, aš dabar nieko negaliu pasakyti. Visa mūsų iniciatyvinė grupė dar kartą įsitikino, kad gyvename tokioje valstybėje, kurios jokiais žodžiais apibrėžti neįmanoma. Aš nerandu žodyne tokių žodžių. Tokia tvarka, kokia dabar yra susiklosčiusi, neturi lietuviško pavadinimo.
– Kaip Jūs manote, kodėl žodis „parašai surinkti“ Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarime yra pakeistas žodžiu „pateikti“?
– Tai vėl eilinė manipuliacija žodžiais. Tai bandymas mums primesti tam tikras taisykles ar tiesiog nustumti mus į teisminį kelią. Visokiais būdais bandoma ieškoti kažkokios tiesos, nors tiesa mūsų pusėje akivaizdi. Daugumos Rinkimų komisijos narių veiksmai buvo neprognozuojami, ir aš nežinau, kaip jie juos paaiškins. Aš paaiškinti nemoku.
– Pone Vaigauskai, pirmiausia paaiškinkite, kas vyko Vyriausiojoje rinkimų komisijoje? Kodėl taip blaškomasi Jūsų vadovaujamoje įstaigoje?
– Aš esu komisijos pirmininkas, ne administracijos vadovas. Komisijoje sprendimai priimami kolegialiai. Ji sudaryta taip, kad atstovautų įvairioms politinėms jėgoms, visuomenės interesams. Sprendimai priimami kolegialiai.
– Iš pradžių nutarta, kad parašų nėra, vėliau nutarta, kad jie yra, bet taip pat su išlyga. Ar teisine prasme yra skirtumas, ar parašai surinkti, ar pateikti?
– Šioje formuluotėje skirtumo nėra. Vienas iš komisijos narių pasiūlė tokią formuluotę ir dauguma jai pritarė. Iš esmės tai reiškia, kad visi parašai keliauja į Seimą, ir Seimas priims atitinkamą sprendimą dėl referendumo. Kodėl pasirinkta tokia formuluotė? Manau, dėl to, kad Vyriausioji rinkimų komisija nepriėmė galutinio sprendimo dėl konkretaus parašų skaičiaus. Todėl ieškojome kompromiso. Ši formuluotė leidžia perduoti visus parašus į Seimą ir leidžia toliau tęstis procedūrai.
– Pone Benkunskai, Jūs abu kartus balsuodamas susilaikėte. Na, susilaikymas, kaip žinote, reiškia balsavimą „prieš“ savo esme. Suprantu, Jūs manote, kad parašai nesurinkti?
– Vyriausiosios rinkimų komisijos užduotis po to, kai lapkričio mėnesį iniciatyvinė grupė pateikė daugiau kaip 300 tūkst. parašų, buvo labai aiški – techninis darbas nustatyti, ar pateikti parašai atitinka įstatymo reikalavimus ir ar yra reikiamas kiekis. Mano supratimu, tai ir buvo didžiausia problema, kad VRK ligi šiol neturėjo patirties, kaip per 15 dienų terminą susitvarkyti su tokiu kiekiu informacijos. Tam tikri priimti techniniai sprendimai tikrinimo pradžioje iš esmės lydėjo komisijos darbą visą laikotarpį ir, mano asmenine nuomone, tie skaičiai, kurie buvo pateikti išvadoje, nėra tikslūs ir, kadangi ta persvara virš 300 tūkst. yra tokia nedidelė, aš asmeniškai negalėjau balsuoti patvirtinant tą skaičių.
– Pone Benkunskai, žiūrint į esmę, parašai yra surinkti. Ar jų trūksta dešimt, ar dešimčia yra daugiau, negu reikia, kai kalbame apie tokį parašų skaičių, jie iš esmės yra surinkti.
– Galima iš dalies sutikti su tokiu jūsų teiginiu, bet, matote, įstatymas nenustato paklaidos. Jis nustato labai aiškų skaičių – 300 tūkst. ir nė vienu mažiau.
– Jūs esate deleguotas Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų. Ar priimdamas sprendimą taip balsuoti konsultavotės su jus delegavusia politine jėga?
– Tos visos politinės spekuliacijos, neva komisijos nariai atstovauja kažkokiai nuomonei, buvo nukreiptos tam, kad paveiktų komisijos narius. Aš galiu tikrai pasakyti, kad esu nepriklausomas komisijos narys.
– Jūs negalite būti nepriklausomas. Galite būti ir priklausomas, juk jus delegavo politinė partija.
– Taip, bet aš balsuoju ir sprendimus priimu pagal tą informaciją, kurią turiu, taip, kaip man leidžia mano išsilavinimas ir teisinės žinios. Šiuo atveju jokio politinio sprendimo, jokių nurodymų aš nesu gavęs.
– Pone Šliužai, dabar, žinoma, einama link scenarijų, kurie bus įgyvendinami. Jeigu viskas bus taip, kaip sakė komisijos pirmininkas, tai kovo 10 d. Seimas renkasi į eilinę sesiją ir turėtų skelbti referendumo datą. Jūsų nuomone, ar tik toks ir bus scenarijus, ar viskas vyks kiek kitaip?
– Manau, kad bus įvairiai, todėl, kad tamsta Vaigauskas ką tik pasakė, kad VRK yra sudaryta iš įvairių politinių partijų atstovų. Įsidėmėkite visi – čia vadinamųjų tautos atstovų nėra, čia yra tik partijų junginys. Seimas irgi yra partijų susibūrimo vieta. Todėl, manau, šiuo klausimu ir pasireikš partijų diktatūrinė ranka įvairiomis iškreiptomis formomis.
– Na, Jus irgi rėmė partijos.
– Na, jau, vyručiai. Niekas mūsų nerėmė.
– O tautininkai, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga?
– Ką reiškė rėmė?
– Jums rinko parašus.
– Palaukit, o jums nerinko?
– Aš niekam nerinkau.
– Palaukit, ar jūs nesate tautos dalis? Mes rinkome visi sau.
– Tautos dalis yra ir ta, kuri pasirašė, ir ta, kuri nepasirašė. Jie irgi yra tautos dalis.
– Taip, bet aš kalbu apie galimybę surengti referendumą. Tai turėtų būti leidžiama besąlygiškai.
– Pone Šliužai, kokius scenarijus Jūs pats numatote?
– Pavyzdžiui, kai tik prasidės sesija, mes apsupsime Seimą gyva žmonių grandine ir ilgai, ilgai ten budėsime. Neprašydami jokių leidimų, net su niekuo nederinę. Tai tiesiog bus kvietimas žmones pasielgti šitaip. Tokia bus pilietinė pozicija. Manau, tai yra vienas iš galimų scenarijų. Toliau vėlgi – kas ką pasiūlys. Tik dar kartą pabrėžiu, kad VRK nuo pat pirmų dienų „kapitaliai“ pažeidinėja bet kokį įstatymą. Pirmiausiai – referendumo. Įstatyme numatytą terminą atidėliojo iki begalybės. Ir dar nežinia, kiek tas terminas tęsis.
– Terminas – geras argumentas, pone Vaigauskai. Kaip čia taip atsitiko, kad viskas taip užsitęsė?
– Pirmiausia Rinkimų komisija buvo kaltinama tuo, kad ne iš karto atmetė parašus. Sakoma, kad be reikalo davėme papildomą terminą pataisyti tuos neteisingus įrašus. Reikėjo iš karto pripažinti, kad parašų trūksta ir atmesti iniciatyvą.
P. Šliužas:
– Taip, būtume iš karto kreipęsi į teismą, o jūs viską užtęsėte iki begalybės.
Z. Vaigauskas:
– Dažnai kreipiamasi į teismą į VRK sprendimų, bet teismai dažniausia būna mums palankūs.
– Pone Vaigauskai, turbūt šioje situacijoje yra keletas galimų scenarijų. Liberalų sąjūdis patvirtino, kad skųs Jūsų komisijos sprendimą Administraciniam teismui. Kitas scenarijus atrodo gana realiai – Seimas renkasi į sesiją, apsisprendžia dėl referendumo datos ir tada bus inicijuotas viso Seimo kreipimasis į Konstitucinį teismą, ar nutarimas atitinka Konstituciją.
P. Šliužas:
– Pratęskite mintį, kad įstatyme parašyta, jog net Konstituciniam teismui pasisakius prieš referendumo iniciatyvą, nėra pagrindo jo neskelbti.
– Pone Benkunskai, Jūs sutinkate su šia mintimi, jog net Konstituciniam Teismui pasisakius, kad referendumas prieštarauja Konstitucijai, jis vis tiek galėtų vykti?
– Teisinė aplinka po Konstitucinio teismo nutarimo iš esmės pasikeitė. Konstitucinis teismas labai aiškiai pasakė, kad norint keisti Konstituciją, reikia laikytis tam tikros tvarkos. Šis referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams iš esmės turi atitikti tam tikras procedūras. Konstitucinė doktrina šiuo klausimu neišvengiamai bus išplėtota. Mes norėjome, kad dar pirminėje stadijoje, kai buvo pristatyti surinkti parašai pirmajame etape, Konstitucinis Teismas pasakytų, kurioje stadijoje tokie referendumai turėtų būti stabdomi. Ar referendumas visgi turėtų vykti ir po to konstatuojama, kad jis prieštarauja Konstitucijai. Ar VRK savo sprendimu gali stabdyti tokią iniciatyvą, jeigu akivaizdžiai mato, kad iniciatyva prieštarauja įstatymams.
– Pone Vaigauskai, koks Jūsų pageidaujamas scenarijus?
– Manau, kad geriausias scenarijus mums visiems, kad šiuo klausimu pasisakytų tauta. Ji yra įgaliota spręsti absoliučiai visus klausimus. Reikia pasikliauti tautos išmintim. Ne pono Šliužo norais ar referendumo iniciatyvinės grupės kažkokiais užkeikimais. Lietuva yra 26 iniciatyvinės grupės nariai ir ne 300 tūkst. žmonių, kurie pasirašė. Dalis jų jau atsiiminėja parašus, nes sako, kad buvo suklaidinti.
Iš esmės mes turime didelį politinį procesą, dėl kurio pasisakė daug piliečių. Politikai patys pripažįsta, kad jie nematė realios problemos dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir neįvedė jokių saugiklių. Manau, kad turėtų vykti dialogas. Piliečiai turėtų turėti galimybę pasisakyti. Juk Lietuvoje yra 2,5 mln. rinkėjų. Tegu jie visi ir išsprendžia tą ginčą, ar mes iš tikrųjų norime išstoti iš ES, ar yra tas pavojus, ar jo nėra. Manau, kad pagrindinė jėga mūsų valstybėje turi būti mūsų piliečiai. Jei turi priimti galutinį sprendimą. Žinoma, politikų uždavinys yra informuoti, pasakyti, kas mūsų laukia vienu ar kitu atveju.
