54-erių moteris visada buvo aktyvi, mylėjo gamtą, pasivažinėjimus dviračiu ir ilgus pasivaikščiojimus. Kadangi daug laiko leisdavo lauke, jai buvo įsisiurbusi ne viena erkė, tačiau viskas baigdavosi laimingai – kurį laiką įkandimo vietą paniežėdavo ir praeidavo.
Atostogos baigėsi ligoninėje
Vis tik, praėjusių metų liepą ji ištraukė nelaimingą loterijos bilietą – įsisiurbusi erkė užkrėtė erkiniu encefalitu. Gintarė pasakoja, kad erkę pastebėjo tik po kurio laiko, nekilo jokių minčių, kad ji galėjo perduoti užkratą.
„Kas įdomiausia, kad ji buvo visiškai sudžiūvusi, nei prisipūtusi, nieko. Pamačiau tik juodą mažą taškiuką, iki milimetro dydžio – ji buvo labai maža“, – pasakojo pašnekovė.
Įkandimo vietoje atsirado raudonas ratilas, paraudusi oda degte degė ir stipriai niežėjo. Nebuvo nė minties, kad tai galėjo išduoti erkinio encefalito pradžią, o simptomams nuslopus, po poros savaičių išvyko atostogauti prie jūros.
Smagios atostogos virto kone didžiausiu košmaru – moteris pasakoja pradėjusi jausti nerimą keliančius simptomus, kurie kankino kelias dienas:
„Trečią atostogų dieną dar važinėjau dviračiu, buvau pliaže, bet vakare pasidarė negera. Ketvirtą dieną mane pradėjo labai pykinti, buvo labai silpna, pradėjo tirpti dešinė ranka. Galvojau, gal perkaitau saulėje.
Tą dieną pragulėjau lovoje, bet kitą rytą supratau, kad kažkas tikrai blogai – labai pykino, viskas sukosi, dešinės rankos beveik visiškai nebejaučiau.“
Tądien ji svečiavosi Kretingoje, pas savo seserį ir greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo nugabenta į miesto ligoninę, iš kurios po apžiūros buvo perkelta į Klaipėdą.
Baisiausia laukė pabudus iš komos
Medikai įtarė insultą, laukė daugybė apsilankymų pas įvairius specialistus, tačiau niekas tikrosios prastos savijautos priežasties nustatyti negalėjo. O būklė vis prastėjo – vakare dešinės rankos ji jau nebepajudino.
„Prisimenu gal tik vieną dieną ligoninėje, daugiau – viskas. Panirau į komą, po kurios daugiau nieko neprisimenu“, – trumpai priduria ji.
Gintarė sako nė nežinanti, kas buvo baisiau: panirti į komą ar iš jos pabusti. Po 11 dienų komoje ji galėjo padaryti tik viena – atsimerkti.
„Visas kūnas buvo paralyžiuotas, nejudinau nė vienos galūnės, pati nekvėpavau, buvau prijungta prie begalės laidų.
Baisiausia buvo, kad negalėjau kalbėti, net negalėjau pasakyti, kur man skauda. Skausmas buvo begalinis, labai skaudėjo kojas – per tą laiką visiškai sunyko raumenys, atrodė, kad nuo kaulų plėšė mėsą“, – sunkiausias akimirkas prisiminė G. Lučiūnienė.
Moteris atvirauja, kad išverkta daug ašarų – apima siaubinga neviltis, kai kūnas nefunkcionuoja, o smegenys kuo puikiausiai supranta, kas vyksta. Neguodė ir medikų žodžiai, kad tokie atvejai, kaip jos, yra labai reti, pasitaiko maždaug vienam ar dviem iš 100 pacientų.
„Sunku, kai pradedi pamažu sveikti, nebenori ir nebegali gulėti, bet guli kaip „daržovė“. Tik draugų pagalba išvengiau sunkių momentų. Mane lankė labai daug žmonių, draugai kiekvieną dieną nešė pietus ir vakarienę, kad priaugčiau svorio, nes jis buvo nukritęs iki 40 kg – buvo likę vien kaulai ir oda.
Kartais tiek tereikia – kad kažkas užeitų į palatą ir paklaustų, ar viskas gerai. Baisiausia, kai 4-5 valandas niekas neateina“, – mintimis dalijosi G. Lučiūnienė.
Akistata su mirtimi
Tik patekus į ligoninę, prie erkinio encefalito prisidėjo labai sunkus plaučių uždegimas, po kurio vėl laukė ilgas laikas reanimacijoje, kur kovojo už savo gyvybę.
„Buvo labai blogai – buvau arti mirties. Bet išsikapsčiau“, – dalijosi ji.
Kai atrodė, kad viskas pamažu gerėja, laukė dar vienas smūgis – po mėnesio, praleisto ligoninėje Klaipėdoje, ji buvo perkelta į Vilnių, arčiau namų ir brangiausių žmonių, o jau antrą dieną dėl plaučių uždegimo vėl pateko į reanimaciją mėnesiui. „Išsikapsčiau ir šįkart“, – šypteli.
Situacija buvo nepavydėtina: ji vis dar nekalbėjo, pati nekvėpavo, negalėjo pati valgyti. Šiandien apie tai primena skylė kakle, likusi išėmus trachėjos vamzdelį.
Tačiau pamažu prasidėjo reabilitacija, bandyta sodinti, vėliau – statyti ant kojų: „Tiek laiko pragulėjus lovoje, buvo labai sunku. Kai mane pirmą kartą pastatė, aš nualpau. Maža to, lapkričio mėnesį ligoninėje užsikrėčiau koronavirusu.“
Reabilitacija buvo sunki ir nesibaigė iki pat šiandien, namuose Gintarę lanko kineziterapeutė ir ergoterapeutė. Yra dalykų, kuriais ji gali pasidžiaugti – pamažu pradeda vaikščioti su vaikštyne, stiprėja kairė ranka. Tačiau, kaip pati sako, yra beveik 100 proc. priklausoma nuo kito žmogaus.
Ragina pasirūpinti sveikata
Gintarę, ko gero, galima pavadinti laimės kūdikiu ar net stebuklu – ji stovėjo ant mirties slenksčio, bet išsikapstė. Gydytojai sako, labai padėjo tai, kad neturėjo gretutinių ligų ir buvo sportiška. Kas laukia ateityje nežino niekas – atsakymo į šį klausimą nėra.
Apmaudžiausia tai, kad tą vasarą moteris ruošėsi pasiskiepyti nuo erkinio encefalito, bet norėjo palaukti, kol praeis keletas mėnesių po trečiosios skiepo nuo COVID-19 dozės. Tik nebespėjo.
Išgirdę jos istoriją, pasiskiepijo visi artimiausi žmonės, draugai ir net kolegos. Kaip pati sako, todėl ir dalinasi savo išgyvenimais – kad paskatintų pasiskiepyti, nes tai gali išgelbėti gyvybę.
„Nuo erkinio encefalito nėra jokių vaistų. Liga yra neprognozuojama, žmogus gali visą gyvenimą likti neįgalus, o tada keičiasi viskas, tiesiog apsiverčia aukštyn kojomis. O erkių kuo toliau, tuo daugiau – geriau apsaugoti save“, – sakė G. Lučiūnienė.
