Vietoj ekonomikos – dailė
Gabrielė priklauso tai daliai emigrantų iš Lietuvos, kuri į užsienį traukia ne braškių, o mokslo vaisių skinti. Šią vasarą mergina užbaigė dailės studijas Centrinio Lankašyro universitete (angl. „University of Central Lancashire“) Prestone ir pajuto, kad vėl laikas pokyčiams.
Dideli pokyčiai jos gyvenime buvo jau tada, kai visą gyvenimą praleidusi Vilniuje, nusprendė, kad nori studijuoti užsienyje ir visiškai kitokią profesiją, nei tikėjosi. Baigusi Vilniaus licėjų, kuriame mokosi tik labai gabūs gimnazistai, Gabrielė pasirinko studijuoti ne ekonomiką, o išlėkė į nežinomą šalį mokytis labai nekonkrečios profesijos – dailės.
„Lietuvoje galioja tokia nuostata – jeigu sekasi mokslai, tai negi pieši? Įstojau į Vilniaus licėjų su mintimi, kad būsiu ekonomistė kaip senelis, sesuo, pusbrolis, dailės tikrai nesimokysiu. Tačiau viskas pasikeitė. Supratau, kad noriu piešti ir turiu tai daryti. Aš norėjau studijuoti iliustraciją, animaciją, o tokių specialybių Lietuvoje nebuvo. Mano specialybė – „Fine Arts“, tai yra apskritai dailė. Lietuvoje ji skirstoma į konkretesnes specialybes – grafiką, dizainą“, – apie savo apsisprendimą išvykti studijuoti į Angliją pasakojo Gabrielė.
Merginos tėvai tokiam sprendimui nepritarė, tačiau, kaip teigia Gabrielė, „kai tave stabdo, dar labiau nori“. Gabrielė, kaip ir daugelis studentų iš Lietuvos, gavo paskolą studijoms, kurią turės atiduoti tik tada, kai uždirbs daugiau nei 21 000 £ per metus.
Studijos Anglijoje skiriasi
Mergina teigė nesitikėjusi tokio šoko, kuris ją ištiko atvykusią. „Į Angliją išvažiuoti mane paskatino maksimalizmas. Atvykau, o čia viskas kitaip, nei tikėjausi. Ėmiau ilgėtis Vilniaus, namų, kaltinau Angliją, Prestoną. Kur mano draugai, kur mano šeima, kur mano kultūra?“.
Mergina teigė pastebėjusi ir mokymo skirtumus Anglijoje. „Anglijoje pirmasis užduotas projektas buvo laisva tema – piešk, daryk, ką nori. Lietuvoje buvau įpratusi griežtai, su rėmais, ribomis, tai iš pradžių bijojau tos laisvės, norėjau, kad mane mokytų, pasakytų, ką daryti. Atrodė, už ką moku tuos 3 000 svarų per metus, jei piešiu namuose. Galvojau, kur teisybė, jei draugai Lietuvoje turi po 30 paskaitų, o aš su dėstytoju susitinku tik kartą per savaitę pusvalandžiui? Tačiau supratau, kad kai esi paliktas vienas, kai tau duota laisvė, tuomet pamatai, ką pats nori daryti. O Lietuvoje studentų niekas neklausia, ką jie mąsto“, – lygino Gabrielė ir pridūrė pastebėjusi, kad lietuviai yra gabūs, bet kuklūs.
„Palyginti su anglais, lietuviams trūksta pasitikėjimo. Man vis sunku tikėti savo jėgomis, atrodė, jog nieko nemoku, o štai anglas kiaušinių lukštų prie lapo priklijuoja ir džiaugiasi savo šedevru“, – svarstė pašnekovė.
Studijuodama Prestone, Gabrielė dirbo dailės reikmenų parduotuvėje, nepraleido progų ir pakeliauti pagal universiteto programas. Originalios merginos iliustracijos ir kiti darbai neliko nepastebėti, ji gavo pasiūlymų išvykti į kitas šalis. Mergina pabuvojo Rumunijoje, Korėjoje, Japonijoje, kur lankė menininkus, muziejus, galerijas.
Gabrielė Anglija.lt sakė, jog dabar patartų kitiems, mąstantiems apie studijas universitete Anglijoje, vykti tiesiai į Londoną. „Čia daugiau kontaktų, daugiau kultūros, o Londone ir tavo akcentas neatrodys keistas“, – patarė mergina.
Pradžia – nuo darbo sandėliuose
Po studijų Gabrielė nusprendė – laikas judėti iš mažo miestelio į galimybių miestą – Londoną. Tačiau suprato, kad studijos Anglijos universitete darbo neužtikrina.
„Nėra taip, kad darbdaviai graibstytų tuos, kurie baigė studijas. Gauni tą bakalaurą po trejų metų – o kas tada? Stodama į dailę galvojau, kad noriu piešti, o visa kita man buvo nesvarbu. Tačiau dėstytojai pradėjo sakyti, kad pagal statistinius duomenis, tik pusė studentų gauna darbą pagal specialybę, o mūsų specialybės dar mažiau. Prireikia trejų–penkerių metų, kad atsistotum ant kojų, pradėtum dirbti pagal autorines sutartis. Patys dėstytojai pasakojo, kad daug kas rytais dirbdavo sandėliuose, skambučių centruose, o po darbo piešdavo“, – prisiminė jaunoji menininkė.
Taip buvo ir Gabrielei – ji ieškojo darbo pagal specialybę, paskui ėmė ieškoti bet kokio – kad galėtų susimokėti už pragyvenimą. „Dabar adaptuojuosi, vėl pradėjau nuo nulio, einu sunkiausiu keliu, bet po truputį į priekį. Ieškau darbo menų srityje, siuntinėju savo gyvenimo aprašymą, bet kad nebankrutuočiau, teko susirasti kitą darbą. Netgi klausinėjau draugų, gal kas į viešbutį priimtų dirbti. Dabar įsidarbinau japonų restorane, gavau pirmąjį visą atlyginimą, tad galėsiu grąžinti skolas. Tik atvažiavusi negali rinktis, o ir japonų kultūra man labai patinka“, – sakė mergina, supratusi, kad Londone piešti laiko bus daug mažiau.
„Manęs klausinėjo, kodėl aš važiuoju į Londoną, sakė sėdėk mažame miestely, užsidirbk, taupyk. Tačiau per mėnesį Londone aš išmokau daugiau nei per trejus metus Prestone. Gali sėdėti savo kaime ir piešti visą dieną, bet ar tada sutiksi reikalingų žmonių, ar kas nors pamatys, ką darai? Į Angliją atvykau praplėsti horizonto, jei sėdėsiu Vilniuje, bus tas pats per tą patį. Noriu įspūdžių, to čia yra. Londonas padeda ieškoti savęs, išbandyti save įvairiose situacijoje ir iššūkiuose“.
Mergina Anglija.lt pripažino, kad Londonas ne tik galimybių miestas – jaunai menininkei reikia pagalvoti ir kaip išgyventi. „Aišku, pragyventi Londone brangiau. Prestone už kambarį mokėdavau po 50 svarų, nebuvo jokių išlaidų už važinėjimą. Čia kitaip, už kambarį Stratforde moku 70 £, norėčiau į Vakarus, bet kol kas ten per brangu. Čia dingsta tas naivumas, iš pradžių atrodė, atvažiuosiu studijuoti dailę ir piešiu visą parą, bet taip nėra – reikia susirasti darbą, kur gyventi, kontaktų. Tai nėra pats lengviausias kelias“.
Menininkams visur nelengva
Paklausta, ar menininkams geriau Anglijoje, ar Lietuvoje, Gabrielė pasvarstė – turbūt menininkams niekur nėra gerai. „Menininkams ir Lietuvoj nelengva. Jiems niekur nėra lengva. Atlyginimai už iliustracijas juokingi, bet po truputį dirbu ir Lietuvoje, šiuo metu su stalo žaidimo projektu. Visi užsakymai, čia ir Lietuvoje, eina per pažintis“, – sakė Gabrielė. Mergina Lietuvoje atliko praktiką, jos darbai buvo pastebėti, o rudenį Vilniuje vyko jos fotografijų iš Seulo paroda. . Nors ji turi pažinčių ir bendradarbiauja su muziejais, galerijomis, žurnalais Lietuvoje, bet į Vilnių bent jau artimiausiu metu negrįš. „Noriu patirties, geriau būti pačiu žemiausiu platesniam vandeny, nei savam tvarte karaliumi“, – teigė pašnekovė.
„Matau, kad daugėja kontaktų, o tai kažkur veda. Galiu sakyti, kad po metų noriu dirbti tik iliustratore, bet nežinau, kaip bus. Žinau tik tiek, kad einu link to, piešiu, dirbu kitus darbus. Po kiek laiko tie kiti darbai pasidarys antraeiliai ir jų vis mažės, galėsiu daugiau laiko skirti savo mėgstamai veiklai. Džiugu, kai žmonėms patinka tai, ką darau, kad juos mano darbai nuramina, padeda susimąstyti. Menininko tikslas ne visada pinigai, o būti pamatytam, išreikšti save. Tačiau gyventi iš kažko irgi reikia“.
„Pradedantieji menininkai dirba už nedaug. Kiek įvertinčiau savo darbus dabar? Neklausk, nežinau! Dabar būna tiesiog „duok, kiek gali“. Kol kas mano padėtis tokia, kad džiaugiuosi, kai gaunu užsakymą, ir ieškau balanso tarp užsakovų norų ir savo vertybių. Dabar noriu piešti, pinigai atrodo nesvarbu, bet pragyventi vis tiek reikia. Vieną kartą sumoka daugiau, kitą mažiau – bet darau tai, kas man patinka“, – atviravo Gabrielė.
Menininkė vos prieš kelias dienas sužinojo, kad jos darbas buvo atrinktas iš 500 kandidatų ir bus pristatytas plakatų parodoje „Art in the Eastside“ Belfaste. Gabrielė ne tik piešia, bet ir rašo tinklaraštį anglų kalba, pavadintą „Tangled in Triangles“, kuriame atskleidžia savo patyrimus naujame mieste.
Jolanta TERMINAITĖ
