Kas įvyko Lietuvoje praėjusią savaitę? Didelis pralaimėjimas. Demokratijos pralaimėjimas.
Įvykiai parodė, kad žodis „demokratija“ socialdemokratų pavadinime yra fikcija, o didžiausios ir lemiančios politinės Seimo grupės Darbo partijos supratimas apie politiką išlieka tas pats: „Už kiek?“
Algirdas Brazauskas su Viktoru Uspaskichu susiderėjo iš demokratijos ir ją ciniškai pralošė.
Tiems, kurie prisimena naujausiųjų laikų istoriją, tai nuostabos nekelia.
Toje pačioje salėje prieš šešiolika metų, beje, taip pat lapkričio mėnesį, jau yra įvykęs panašus nuosmukis, kai prieš pat Nepriklausomybės paskelbimą A. Brazausko vadovaujama kompartija neleido tuometinei LTSR Aukščiausiajai Tarybai priimti pataisų, užtikrinančių Lietuvos įstatymų viršenybę prieš SSRS.
Tuomet taip pat buvo susitarta, suderėta iš anksto. Tąkart irgi panašiai – tik su Kremliumi tiesiogiai.
Netrukus Kovo 11-oji, atrodė, visiems laikams nuplovė ano lapkričio gėdą ir A. Brazausko smūgis Atgimimui praėjo be didesnių pasekmių.
Kitaip yra šiandien – praėjusios savaitės smūgis demokratijai turės pasekmių, bent jau artimiausius trejus metus, jei Lietuvai tebevadovaus ta pati Seimo dauguma.
Kodėl toks demokratijos nuosmukis, laužant Konstitucijos principus ir įstatymus, galėjo įvykti praėjus beveik šešiolikai metų po Nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuvai tapus demokratiškų valstybių bendruomenės nare?
Todėl, kad šešiolika Laisvės metų nepakeitė daugelio sovietmečio veikėjų iš esmės.
Teisingumas, taigi ir demokratija, jiems nėra jokia vertybė. Veikiau širma, gerai pridengianti gėdingus sandorius politikoje.
Penkiolika metų beveik be pertraukų valdydamas Lietuvą, A. Brazauskas parodė, kaip puikiai sovietmetis gali prisitaikyti prie Europos.
Prisitaikė, išmoko pasinaudoti.
Įsivaizdavom, kad bus kitaip – Europa įveiks sovietmetį. Kada nors įveiks, bet dabar jau aišku, kad stabilumas su Uspaskicho vairuojamu Brazausku šias viltis gerokai atitolina.
Po praėjusios savaitės balsavimo kišeniniu tapo ne tik premjeras.
Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas prarado moralinę teisę kalbėti apie skaidrumą ar moralę politikoje.
Demokratija turi kertines, esmines nuostatas, kurios tik kartu ir tik būdamos gyvos, o ne pasakojamos Seimo pirmininkui parašytose kalbose, gali būti veiksmingos kovojant su korupcija.
Gėdos savaitė baigėsi, tačiau esminis klausimas, už kiek buvo parduota demokratija Lietuvoje, išlieka.
Mes privalėsim į šį klausimą atsakyti ir tai privalės būti vienu svarbiausių artimiausio laikotarpio darbų.
Jei nepavyks sustabdyti demokratijos pardavinėjimo, liks atviras kelias pardavinėjant kitas mūsų valstybės vertybes. Ir už tai būsim atsakingi visi – net ir tie, kurie nedalyvauja rinkimuose.
Gali būti, kad lietuviai šiandien moka brangiai už nuolaidumą.
Atleidom A. Brazausko išdavystę 1989 metais, nepatogu būdavo kompartijos propagandistams, virkaujantiems apie vienybę, priminti, kad Baltijos kelias irgi praėjo be jų lyderio, net Maišiagalą atleidom, o EBSW pradėjom tyrinėti tik po dešimtmečio.
Ar atleisim ir Lietuvos korumpavimą?
Parengta pagal spaudos konferenciją, vykusią 2005 m. lapkričio 14 d.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
