„Vana Tallin“ atsiplėšė nuo Estijos sostinės kranto. Pagaliau. Jau netrukus pasieksime savo išsvajotą kraštą – Suomiją. Tik truputis sunkaus darbo, ir pilnos kišenės pinigėlių. Tada visiškai nesvarbu, kad tas didelis ir gana prabangus keltas pilnas girtaujančių estų ir suomių, kurie išrado naują poilsio būdą – reisas Estija–Suomija praskiestas pigaus „Lappin Kulta“ alučio. Te jie sau linksminasi. Juk man smagu, net jei ir nėra kur prisėsti, ar nėra už ką nusipirkti kokio skanumyno. Jau netrukus, už poros mėnesių, kai keliausiu atgal – viskas bus kitaip.
Keliaujam dviese. Mano kurso draugė ir aš. Kita komandos dalis, dar keturi žmonės – jau ten. Jie jau sutaupė truputį suomiškų markių. Ir mes karingai nusiteikusios žirnių atžvilgiu – prisivysim.
Su tokia pakylėta nuotaika prisišvartavome prie Suomijos krantų. Dabar dar kelio galas autobusu, tik kažkaip reiktų iš terminalo nusigauti į miestą. Ir čia pirmoji nesėkmė – taksistas pasirodė esąs tikras plėšikas. Bet nejau su juo barsies, tuo labiau, kad mūsų kuprinės tokios, jog savomis kojomis ne kur tenueitume.
Antrasis siurprizas laukė tuomet, kai autobuso vairuotojui parodėme raštelį, kuriame buvo nurodyta, kur mus paleisti. Mus paleido, tikrąja to žodžio prasme, viduryje laukų. Horizonte akys užfiksuoja kažkokius statinius, lyg ir sandėliai, lyg ir degalinė. Iki to objekto kulniavome gal 40 minučių. Valio – degalinė! Vadinasi, galėsime paskambinti iškvietime nurodytu telefono numeriu. Degalinės darbuotojas pasitaikė labai paslaugus ir malonus. Jis mums pranešė, kad šeimininkė netrukus mus pasiims. Nusiraminome ir susėdome laukti. „Šeimininkė“, smulkute ir nelabai išvaizdi moterėle, atvyko po pusvalandžio, bet vos mus išvydusi bemat apsiniaukė ir ėmė kažką suomiškai murmėti, gestikuliuoti rankomis. Pasirodo, kad ji laukė vaikino ir merginos. O čia, še tau kad nori – dvi merginos. Juk aišku, kad Jurgita turėtų būti vaikinas...
Bet pirmo nesusipratimo kartėliui atslūgus, ji susodino mus į mašiną ir pagaliau pajudėjome paskutinės stotelės link. Mašina riedėjo siaurais laukų keliukais, o „moterėlė“, nuo kurios malonės priklausė mūsų ateinančių dviejų mėnesių likimas, ėmė pastebimai linksmėti. Ji mojo ranka į kairę ir į dešinę bei darkyta anglų kalba iškilmingai bėrė: „Čia mano laukai ir čia mano laukai, ir čia...“ O mūsų nuotaika pastebimai blogėjo. Aš net po truputį ėmiau gailėtis. Juk tų laukų nei galo, nei krašto nematyti. „O štai šitame lauke ryt pradėsite darbą“. Visiškai norisi verkti...
„O dabar vežu jus į „hotelį“, – ji taip ir pasakė – „hotelį“. Nors kiek širdis nurimo – nusiprausim, pavalgysim ir gulsim į šiltą, baltą, vaikyste kvepiantį guolį, gal dar spėsiu šiąnakt ką gražaus susapnuoti, nes po darbo tooookiuose laukuose kažin ar kas gali besisapnuoti.
„Čia mūsų namai“, – tarstelėjo šeimininkė. Oho, gražus senovinis trijų aukštų namas! Puiku, vadinasi, ir mūsų „hotel“ bus puikus. Džiaugiuosi, kad nors gyvenimo sąlygos bus geros. O kai gerai gyveni, tai joks darbas nebaisus. Mašina įsuko į apleistą sodybą. Aplink obelys jau pamiršusios, kad kažkada davė vaisių. Žolėje, kuri niekada nematė dalgio, linksmai čirškavo žiogai. Jokio pagrindo nerimauti.
Tai, ką pamačiau prieš akis – sunku ir nupasakoti. Netašytų lentų barakas, statytas prieš kokį šimtą kitą metų, nežinia, ar kada matęs dažus. Ta vėjų gairinama lūšna stovėjo ant nesvetingos Suomijos uolos viršūnės. Nedideliais langais lūšna žvelgė į mus, o mes – į ją. „Štai jūsų „hotelis“, – pažadino mane iš transo šeimininkės balsas.
Tarsi norėdamas padidinti jau ir taip apgailėtiną jausmą, kažkas šalia lūšnos durų baltais dažais nupiešė penkias žvaigždutes ir užrašė pavadinimą „Bieda“. Tai, ką mačiau savo akimis, ir buvo tikrų tikriausia bėda. Tolumoje – maža būdelė permatomomis sienomis – WC. Penkių žvaigždučių „Biedoje“ – maži kambariukai, kuriuose prie sienų sustatytos dviaukštės spyruoklinės lovos. Viduryje lūšnos – svetainė, prikimšta senų nutrintų baldų. Keletas išsėdėtų sofų, stalas, sena buitinė technika. Gera vieta sandėliuoti šeimininkų šlamštą.
Kambariukus tvarkosi visi, kaip išmano, kad tik būtų kuo jaukiau. Kambaryje mes keturiese. Visi lietuviai ir visi iš to paties universiteto. Žodžiu, savi. Todėl draugiškai pasidaliname gultais. Man atiteko pirmojo spyruoklinės lovos aukšto guolis. Tai, kad iki mūsų čia ne vienas kentėjo, liudijo ant sienų palikti užrašai įvairiomis slavų kalbomis. Kalbos skirtingos, bet prasmė visur ta pati – šaukiamasi Dievo. Kraupu. Kažkelintą dieną neištvėriau, tuos užrašus paslėpiau po senais laikraščiais. Ir truputį palengvėjo.
Pirmasis rytas
Pirmąjį rytą nuotaika buvo prasta, nors saulė bandė šypsotis. Kaip ir buvo nurodyta vakar vakaro instruktaže, turėjome rinktis prie lūšnos-barako 6 val. ryto. Darbiniai rūbai, skarelėmis perrištos galvos, rankose – kibirai. Į nurodytą vietą renkasi rusai, latviai, ukrainiečiai, baltarusiai ir mes, saujelė lietuvių. Mus pasitikusi šeimininkė buvo itin pakilios nuotaikos, žvali ir linksma. Išdalino mums numerius. Taip, taip – nuo šiol vadinsimės numeriais, juk taip ir darbas sklandžiau eisis, ir be to – kur jai ten atsiminti mūsų visų keistus vardus. Taigi tapau „number 13“.
O darbo sistema tokia: atvažiuoji į lauką, gauni šūsnį savo numeriukų, dėžę ir –pirmyn. Klumpi ant kelių ar stovėdamas, ar šliauždamas – tai jau priklausydavo nuo nuotaikos ir nuo oro sąlygų – ir pradedi darbą. O gal tiksliau – lenktynes. Juk nuo surinktų dėžių kiekio priklauso tavo dienos užmokestis. Žodžiu, viskas tavo rankose – kiek surinksi, tiek turėsi.
Pirmą dieną kepino saulė, nuo kaitros svaigo galva, o žaliam lauke, po žaliais lapais ieškoti žalių žirnių nėra lengva.
Diena ėjo į pabaigą, darbas taip pat. Rodos, viskas praėjo sėkmingai, jeigu neskaičiuosime moralinio nuostolio. Šeimininkė, norėdama kuo greičiau praturtėti, papildomai samdė turkų šeimas. Jie ne tik nedirbo, bet sėdėjo ant savo kibirų ir ganė savo nedoras akeles į mus dirbančias. Bjauru, bet teko taikstytis.
Diena baigėsi, pririnkau keletą dėžių, kiek tai bus markėmis dar nežinau, bet esu laiminga. Liko 59 dienos.
Kūno streikas
Antrasis rytas buvo žiaurus ir negailestingas. Vėliau sužinojome, kad kiti ūkininkai savo „vergus“ apie tai informuodavo, net dokumentinius filmukus rodydavo, kaip reikia dirbti laukuose. Pasirodo, tai atskira filosofija, ir mes nebuvome su ja supažindinti. O aš savo kailiu pajutau pasekmes. Antrąjį rytą supratau, kad drėgna Suomijos saulė ant mano kūno nepaliko sveikos vietos. Visa buvau vienas skaudulys. Nudegiau taip giliai, kad kiekvienas judesys buvo skausmingas. Bet juk laikas – pinigai, kėliausi ir ėjau. Žalia akyse, žalia laukuose.
Taip praėjo savaitė, antra. Žaizdos užgijo, o dėl maisto trūkumo į darbą nebėjome, skriste skridome. Rodos, tapau besvorė, sunku ir kibirą vilkti, ir save.
Dangaus ašaros
Trečios savaitės pradžioje gamta susivienijo su mumis. Dangus pratrūko verkti ir taip raudojo iki pat mano išvykimo dienos, nesuprasdamas, kad laistydamas žemę savo ašaromis skandino ir mus. Ir taip sunkus kibiras tapo dar sunkesnis, o guminiai batai suvis ėmė tyčiotis. Jau 6.30 ryto guminiai suaugdavo su lauko purvu ir atsisakydavo pajudėti iš vietos. Reikėdavo sukaupti visas jėgas, kad pavyktų atsiplėšti nuo žemės. Šeimininkė iš suomės tapo ispane ir paklausta, kada gausime nuo lietaus saugančius lietpalčius vis kartodavo, maniana, t. y. rytoj. Tiesa, tas rytojus taip ir neišaušo.
Tokiomis sąlygomis žirniai dar geriau maskuodavosi. O darbo padvigubėjo, žirnio ankštis turėjo būti ne tik idealaus ilgio, svorio ir spalvos, bet ir idealiai švari.
Stengėmės iš paskutiniųjų, nes kiekvienas bijojo tos baisiosios frazės „vapa peiva“ – „laisvadienis“. Čia mus taip bausdavo. Rodos, smagu, laisva diena, pailsėsi, bet kai visas barakas ištuštėja, o kiekviena praėjusi minutė primena apie prarastą markę... brrr. Nė vienas nenorėjo išgirsti savo numerio ir „vapa peiva“ kombinacijos. Ir šiaip geriau neišgirsti savo numerio, nes tai nieko gera nežadėjo.
Gestapo valanda
Kartą nubudęs mūsų šeimininkas nusprendė, kad šiandien gera diena. Kodėl gi jam neaplankius savo laukų ir savo „būrų“? Tiesiog šiaip, kad baimės neprarastų. O kodėl įspūdžio nepagilinus ir nepasiėmus šautuvo? Kaip tarė, taip padarė. Medžioklinį šautuvą ant peties – ir pirmyn į laukus. Sunkiai nusakomas vaizdas iškyla prieš akis. Nežinau, kas daro didesnį įspūdį – ar šautuvas, ar tie siaubo kupini likimo brolių žvilgsniai. Spėju išgirsti komandą „likti savo vietose“, t. y. prie savo dėžių. O tai reiškia, kad jei tavo dėžėje nežinia kokiomis aplinkybėmis atsirado „nestandartinis“ žirnis, tai pats kaltas. Pykšt ir sudie. Pradžioje šeimininkas kruopščiai tikrina dėžes ir kažką šūkalioja. Ausis lyg užgula rūkas, jo balsas kažkoks keistas, baugus. Tik staiga aiškiai kaip niekad išgirstu „number 13“. Nugara nubėga šiurpas. Nušaus. „Tiū šot pyses, tiū smol pyses, tiū...“ – „Per trumpi žirniai, per maži žirniai, per... “ – šaukia šeimininkas ir prieš akis išverčia mano dėžę žirnių. Neteksiu savo markių, bet gyvensiu. Ačiū Dievui.
Žemuogių takas
Kartais, kai turėdavome laisvą valandėlę, keliaudavome į artimiausią miestelį. O kartais ir bėgte bėgdavome. Priklausydavo nuo to, ar kas nors paskelbdavo džiugią žinią: kaimelio parduotuvėje yra „šunų dešros“. Aišku, ji buvo ne šunims, bet tokia pigi, kad net galėjome gabaliuką nusipirkti. Kai tik tokia žinia barake nuskambėdavo, visi pasileisdavo šešis kilometrus miestelio link. Kas bėgte, o kas dar spėdavo koki dviratį rasti.
Kur kas smagiau būdavo žingsniuoti neskubant. Nors kartais kepykloje nebelikdavo vakarykščių bandelių, kurios kainuodavo perpus mažiau nei šviežios. Ką padarysi – tokie rinkos dėsniai. Kas pirmesnis, tas gudresnis.
Nepaisant to, visi šešių kilometrų tako šlaitai buvo nusagstyti prisirpusiomis žemuogėmis, o žemuogės juk irgi maistas.
Begalinė diena
Kai prasidėjo baltosios naktys, mums, jų nemačiusiems, prasidėjo laiko krizė. Bet padaugėjo ir pramogų. Grįžę po žirnių medžioklės susiruošdavome medžioti kito grobio – uogų ir grybų. O jų Suomijos miškuose netrūksta, kaip ir elnių ar kitų sunkiasvorių gyvūnų, saugančių Suomijos paveldą nuo peralkusių lietuvių.
Baltosios naktys ir mūsų šeimininkams atnešė naujų galimybių. Jeigu nesibaigia diena, vadinasi, ir darbas neturėtų baigtis.
Kartą buvo toks nutikimas, daugeliui iš mūsų vos nesibaigęs labai liūdnai. Tą dieną dirbome jau švariai iššukuotame lauke, viskas ištrypta ir jau nušliaužiota skersai išilgai. Liūdnais veidais traukėme namo – ne ką tepavyko uždirbti. Ir eilėje prie dušo, kuris buvo skirtas visiems 35 žmonėms (ir kur kasdien eilėje praleisdavome valandą), vyravo liūdnokos kalbos.
Bet pagaliau barake nutilo kalbos, nurimo svirpliai. Tik drąsiosios blakės vėl rinkosi į kraujo puotą. Tiesa, ne pas mus, o už sienos. Jos tą lietuvišką kraują nuo pat pradžios siurbia. Ir niekas negelbsti – nei miegas su drabužiais, nei purškalai. Jos linksminasi, ir tiek. Ir tas garsas, kai jos nuo lubų krinta, tik tak tik, primena laikrodžio rodykles skaičiuojančias nakties sekundes.
Tik staiga kažkieno šiurkštus balsas sudraskė raminančią tylą. „Hui iz slyping. Hui iz slypint? Vy nyd mo pyses. Get ap“ – „Kas miega, kas miega? Mums reikia daugiau žirnių. Kelkitės!“, – darkyta anglų kalba šaukė šeimininkas, belsdamas nuo kambario prie kambario.
Nelabai galėjau patikėti tuo, ką girdžiu savo ausimis. Greičiausia kažkas negailestingai pajuokavo. Tik iš antro lovos aukšto besiritanti draugė grąžino mane į realybę. Atgal į lauką, nesvarbu, kad laikrodis jau rodo po vidurnakčio...
Už lango šviesu, ir šeimininkui reikia dar 200 kilogramų žirnių... Vėl tie patys murzini rūbai, sunkūs batai ir žemėtas kibiras. Nuvežė mus į tą patį nušliaužiotą lauką, kai kuriuos iš mūsų isterija ištiko tą pačią minutę, kitus vėliau. Tuomet po tą lauką vaikščiojome keletą valandų, kibiruose skimbčiojo į dugną atsimušančios kelios žirnių ankštys. Vieni sėdėjo ant kibirų, kiti verkė, treti tylėdami atkakliai kilojo žirnių lapus...
Taip ir nesužinojau, ar tą naktį mes surinkome tuos 200 kilogramų...
Ukrainiečių „vapa peiva“
Visada kaip didžiausios šventės laukdavome kelionės į naują lauką. Čia atsiverdavo naujos galimybės. Šviežutėlės didelės žirnių ankštys džiugino akį ir pildė mūsų sąskaitas šeimininkų banke. Todėl kiekvienas stengėsi niekuo neprasikalsti, kad tik iš jo nebūtų atimta galimybė tą sąskaitą papildyti.
Tą dieną, kaip dažniausiai ir nutikdavo, mes darbavomės sename lauke. Aplink – tik nutrypti žirnių viržiai.
Visų nuostabai ukrainiečių būrelis nustojo sukti ratus ir susėdo lauko gale. Šeimininkė paragino juos liautis ją provokavus, bet jie tapo neleistinai drąsūs. Žinoma, šeimininkė ne geležinė, netrukus ukrainiečių pusėn nuskriejo aiškus ir griežtas „vapa peiva“. Visiems. Aišku, mes džiūgavome. Kuo mažiau darbininkų, tuo daugiau laisvų žirnių. Kuo daugiau žirnių, tuo daugiau markių. O jie patys kalti, savanoriškai neis į naują lauką.
Taigi rytas išaušo pakylėtas, naujas laukas ir pastebimai mažiau konkurentų. Iki naujojo lauko – keliolika kilometrų. Kaip visuomet važiuojame tvankiame autobusiuke be langų. Tamsu, vietos mažoka, trinamės ne tik kibirais, kvėpuojame per keletą savaičių ant grindų susikaupusiomis dulkėmis, bet kelionė neprailgsta. Juk šiandien ypatingos sėkmės diena. Vos pravėrę duris skubame prie savo svajonių lauko. Dėžės pilnėja, nuotaika net vakarui atėjus tokia pat pakylėta.
Bet lauke kaip blogas pranašas pasirodo šeimininkas. Išdidžiu žingsniu lyg gandras nužirglioja prie mūsų dėžių kalno. Grakščiu judesiu perlaužia vieną ankštį, kitą ir iškilmingai praneša: žirniai netinka parduoti. Rado kirminą. Baigta.
Neatsimenu, kaip susėdome į autobusiuką, kaip važiavome tuos keliolika kilometrų. Pamenu tik tą vaizdą, kaip iš dėžių pilami žirniai – visas dienos prakaitas, vargas ir džiaugsmas kartu. Į realybę grąžino tik pailsėję ukrainiečių veidai, pasitinkantys mus pievutėje prie barako...
Kam skambina varpai?
Ne kiekvienas ištverdavo išbandymą darbu. Vieni pratrūkdavo anksčiau, kiti vėliau. Ir silpnumas pasireikšdavo įvairiomis formomis. Vieni balsu raudodavo, kiti be priežasties kvatodavo.
Kartą oras buvo itin bjaurus. Lijo, žaibavo ir griaudėjo. Geriausia išeitis buvo ignoruoti stichiją ir dirbti toliau. Juo labiau, kad esu girdėjusi, jog siaučiant tokiam orui geriau nedaryti staigių judesių, neva taip galima pritraukti žaibą.
Bet mano draugė nepaisė šios taisyklės. Staiga metusi kibirą graudžiai pravirko. Ir ėmė mūsų maldauti, jog mes prisiektume, jeigu dangus jos nepasigailėtų ir ją vietoje nutrenktų, kad mes jokiu būdu jos nepaliktume Suomijoje. Šioje vietovėje be pavadinimo. Kad susuktume į drobę ir kaip nors parvežtume į Lietuvą...
Dažniausia nervų silpnumas pasireikšdavo ne tokiais graudžiais būdais. Bet kur kas aršesniais. Būdavo, kad tarpusavyje žiauriai susibardavome, ir tada katalikiško universiteto studentai pamiršę artimo meilę puldavo aiškintis santykių, kodėl vienas suvalgė daugiau duonos, kitas daugiau dešros, trečias – vakarykščio daržovių kratinio...
Bet užvis gražiausias buvo vienas nutikimas, palietęs visus mūsų kambario gyventojus ir labai aiškiai privertęs pagalvoti, ar tik darbas Suomijoje ir begalinis noras uždirbti kelis pinigėlius neprivers ko nors iš mūsų kelionės baigti institucijoje, kur, sako, net durys be rankenų. Istorija prasidėjo tos dienos ryte. Laukuose vėl dėl eilinės smulkmenos susibarė mūsų kambario gyventojas ir viena mūsų kaimynė – ta, kurios kraują mėgo blakės. Žinoma, užuot bandę taikyti konfliktuojančias šalis, į barnį įsivėlėme visi. Tuomet vaikinas ryžtingai nutilo, sučiaupė lūpas ir tik neaiškiai burbtelėjo, kad vakare atsiimsime. Konfliktas baigėsi, diena pralėkė, atėjo nieko bloga nežadantis vakaras. Sumigo barako gyventojai, sumigo svirpliai.
Staiga barako miegą sudrebino galingi varpo dūžiai. Daugelis iš mūsų keletą pirmų akimirkų negalėjo suprasti, kur esą – ar gimto kaimo varpas kviečia sekmadieninių Mišių, ar kam kitam skambina varpai. Bet kai miego apžavai išsisklaidė, paaiškėjo, kad tai, deja, ne gimtasis kaimas ir ne Mišioms kviečia tie dūžiai. Tai tik viso labo mūsų kambario kaimyno ištesėtas pažadas „atsiimsite“. Žvilgsnis sustingęs, veidas be gyvybės, vienoje rankoje puodas, kitoje – šaukštas. Ir ritmingi dūžiai dan... dan... dan... Bandėm mes jį kalbinti, bandėm raminti, bandėm ir atsiprašyti... Nusiramino jis tik gerokai po vidurnakčio. Tuomet ir supratom, kad varpai skambina kiekvienam iš mūsų...
Laisvadieniai
Daugiau kaip mėnesį jų turėjau tris. Du teisėti – tuomet, kai šeimininkai neturėjo užsakymo, ir vienas priverstinis, kai mane ištiko baisi alergija. Pasirodo, kad žirniai simbiotiškai sugyvena su kažkokiom keistom žolėm, kurios man buvo anaiptol nedraugiškos. Prisilietimai prie jų kainavo ištinusias rankas ir kojas. Kažkas manęs pasigailėjo ir sugirdė antialerginių vaistų. Dėl jų visą parą šis pasaulis neegzistavo. Kai nubudau, rankos ir kojos buvo savo vietoje, todėl nebeliko priežasčių tinginiauti.
Kitos dvi laisvos dienos buvo kur kas smagesnės. Mes bandėme keliauti. Žinoma, autostopu, nes keliauti kitokiais būdais – prabanga. Pirmą kartą nukeliavom į Turku. Buvo daug visokių gražių dalykų, bet man labiausiai įsiminė tas restoranas, kuriame kartą užmokėjęs gali visą dieną smaguriauti. Aišku, savo poreikiais mes, švelniai tariant, nustebinome restorano darbuotojus. Ir nors dar ilgai skrandžio skausmas priminė tą viešnagę, buvome laimingos.
Kitą laisvadienį mes galutinai įsidrąsinome ir nusprendėme pasiekti Helsinkį. Aišku, mintis buvo gal kiek per drąsi. Ypač po to, kai mums paaiškino, kad Suomijoje taip keliauja tik laisvo elgesio merginos. Tuomet ir supratome, kodėl per pirmąją kelionę dažnai sulaukdavome nepadorių gestų, ir, ačiū Dievui, nesuprantamų suomiškų replikų.
Bet mus kaip visada lydėjo sėkmė, pirmyn pavežėjo amerikietė, o atgalios – jauna suomių šeima. Helsinkyje įsigudrinome ne tik pasidairyti į žymiausius lankytinus objektus, bet ir pasibelsti į Lietuvos ambasados duris. Pasirodo, kad čia dirbo tikras mano draugės dėdė. Jis vaišino arbata, sausainiais ir maloniais ausiai pažadais, neva, jei tas šeimininkas dar kada pasirodys su šautuvu, tai jie būtinai ką nors darysią. Mums tik reiks paskambinti. Bet kaip mes paskambinsim – juk toj kaimo glūdumoj nei taksofono, nei mobiliojo ryšio.
Suomių jūra
Kartą dirbom tik pusdienį, taigi sugalvojau sau neregėtą pramogą. Keliausiu prie jūros. Žinau, kad ji Suomijoj kažkokia kitokia nei Lietuvoje. Bet jeigu ten nebus gelsvo smėlio ir ramaus bangų ošimo, tai gal pasitiks airiškas peizažas – uolėtos pakrantės ir šėlstanti jūra arba daniškas variantas – akmenukai ir jūra, labiau primenanti ežerą. Bet vis vien jūra. Tokių vaizdinių maitinama, pati viena žingsniavau nurodyta kryptimi. Septyni kilometrai – ne juokas, bet svajonė panardinti kojas į jūros vandenį – didesnė už baimę pavargti. Kai pušų properšose pradėjo rodytis vilos, supratau, kad jūra ne už kalnų. Reikia tik įsivaizduoti, koks buvo mano nusivylimas, kai keliukas, kuriuo ėjau, baigėsi „stop“ juosta su užrašu „private zone“. O už jos – meldais apaugęs, dumblėtas krantas. Prieš akis pelkė ir septyni kilometrai nevilties kelio atgal į baraką.
Skonio terapija
Bet ne visuomet mums taip nesisekė. Būdavo ir džiaugsmingų akimirkų. Pavyzdžiui, tuomet, kai sužinojome, kad be žaliųjų draugų mums dar teks rinkti braškes. Aš didžiai nudžiugau. Juk ne nusikaltimas vieną kitą saldžią raudonskruostę įsimesti į burną. Kas, kad neplauta, bet – saldi. O čia gyvenimas kurį laiką jau anaiptol nebuvo saldus. Gaila, kad tik tas saldumas tęsėsi vos savaitę, nes krito braškių supirkimo kainos, ir jas palikome tiesiog pūti laukuose. Gaila, kad tas laukas buvo pernelyg toli nuo mūsų barako.
Didi diena
Praėjo lygiai mėnuo nuo tos dienos, kai pradėjome savo įspūdingą savanorišką vergystę. Tas mėnuo buvo kupinas visko – kepinančios saulės, šalto lietaus, darbo šiltnamiuose (beje, tas darbas buvo man pats mieliausias – ten mes lankstydavome dėžutes žirniams), dėžių svarstymo milžiniškame šaldytuve (čia paeiliui dirbdavome visi, kad nebūtų jokios korupcijos – vieni sverdavo dėžes, kiti užrašydavo jų svorį, o nuo to priklausė ir markių kiekis), atradimų ir nusivylimų. Daugiau liūdesio nei džiaugsmo.
Bet ta diena turėjo būti ypatinga. Už visas šias patirtis šeimininkai turėjo su mumis atsiskaityti. Visi išsirikiavome prie triaukščio prabangaus namo durų. Įleisdavo po vieną. Taip aiškiau. Duoda pinigėlius, pasirašai, ir – laisvas iki kito mėnesio pabaigos. Tik išėjusiųjų veidai nelabai švietė džiugesiu, ir mane pirmą kartą apėmė negera nuojauta. Ji netrukus pasitvirtino su kaupu. Tie keli popierėliai mane taip nuliūdino, kad negalėjau sulaikyti ašarų. Šeimininkė buvo didžiai nustebusi, juk man, merginai iš tokios valstybės tai tikrai dideli pinigai. Galiausiai, matydama, kad manimi taip lengvai neatsikratys, atkirto, jog jei nepatinka, galiu drožti, iš kur atvykusi, nes mano vietos jau laukia dešimtys. Būčiau mielai drožusi, tik, deja, mėnesio uždarbio neužteko bilietui atgal. Tik dabar atsipirko darbo viza ir kelionė į priekį. Dužo svajonės ir tikėjimas žmonėmis.
Paskutinis lašas
Paskutinės dvi savaitės buvo ilgos ir liūdnos. Tapo aišku – bandymas gyventi geriau nepavyko. Ir žemės ūkio darbai – ne man. Šeimininkė mums nuolat kartojo, kad ištekėti už ūkininko ir valdyti ūkį buvo jos gyvenimo svajonė, kuri išsipildė su kaupu. Deja, ne man.
Kelionė namo nebuvo tokia pakylėta ir didinga, kaip tikėjausi. Džiaugiausi, kad vergovė baigėsi, kad nebereikės mirkti lietuje, lūkuriuoti eilėse prie dušo ar WC.
Grįžtu tuščiomis rankomis tuo pačiu keltu, kuriame linksminasi suomiai su estais. Tik šį kartą viskas daug paprasčiau. Sėdžiu ant kelto grindų, klausausi juokingos suomių kalbos, o mintys – kažkur toli. Ir aš nebandau jų pavyti.
