Apie trečdalį varžybų „reidininkai“ šokinėja per duobes, tramplynus – retoje nuotraukoje išvysite ralio reido visureigį, liečiantį žemę visais keturiais ratais. Tad jeigu manote, jog jūsų žmonos krosoveris atlaikytų šį jaukų „pasivaikščiojimą“ miške – pamirškite, toks jauniklis bekelėje neišgyventų nė pirmų 10 kilometrų vidutiniu tempu.
Šiame sporte reikalingi tikrieji, grynakraujai visureigiai, nykstantys iš automobilių salonų lentynų kaip dinozaurai, savo DNR turintys rėminę konstrukciją, patikimus mazgus, tvirtą pakabą ir archajiškumo genus. Merkys juokauja, jog neturint geros pakabos – neturėsi ir stuburo, taigi šiame sporte tai svarbiau nei arklio galios. Kaip bebūtų, Lietuvos lygiu ralio reidas nėra labai brangus sportas. Senbuvis pasakoja, jog su sąlyginai nedidele – 15–20 tūkst. eurų – investicija, įskaičiuojant automobilio įsigijimą ir jo paruošimą arba perkant jau paruoštą naudotą bolidą, galima pasiekti prizines vietas Lietuvos čempionate. Tereikia įsigyti „prigimtinai“ tinkamą automobilį, pavyzdžiui, „Toyotą“, ir varžantis turėti galvą ant pečių.
Merkys – jau 30 metų serga automobilių sporto liga ir, kaip pats sako, yra inžinierius iš prigimties bei išsilavinimo. Laisvalaikiu jis ne tik galynėjasi trasose, tačiau ir pats konstruoja savo „Tacomą“. Tiesa, vyras džiaugiasi, jog modifikuotos bolido pakabos dar nė karto nepavyko sulaužyti! Na o išbridus iš purvo ar išėjus iš dirbtuvių, ralio reido senbuvis užsideda stilingą kostiumą ir tampa... Derybininku. Daug su žmonėmis dirbantis Merkys sako galįs nesunkiai palyginti pomėgį bei darbo užkulisius – skirtumai matosi akivaizdžiai: „Metalas – kur kas labiau sukalbamas ir nuoširdus nei žmogus. Kaip tu su juo, taip jis su tavimi, jokių paslėptų interesų ar gudragalviškumo“, – pasakoja entuziastas. Tačiau tai ne vieninteliai dalykai, žavintis šiame sporte. „Ralio reidas – laisvalaikis, padedantis pabėgti nuo minčių, surasti garbingo žaidimo principus ir siekti rezultato pagal sugebėjimus, o ne įvaizdį. Sukurti unikalų pasitikėjimo ryšį su šturmanu. Gyvenime tai taip retai būna“, – sako lenktynininkas.
Paklaustas, kokių nutrūktgalviškų istorijų prisimena, Merkys šypteli, jog visi nuotykiai sutelpa į vieną frazę: „Ilgametis mano šturmanas Remigijus, ramus žemaitis, turi įprastą padrąsinimą kebliose situacijose varžybų metu – G ra yra... Vuorom tuoliau. Kaskart girdėdamas žemaitišką šio motyvo versiją nusišypsau. Tai pats geriausias nuotykis, nes... Gerai baigiasi. Varom toliau... “
Norintys pamatyti ralio reido lenktynes gyvai, tai padaryti gali Utenoje sausio 26 d., pirmojo metų festivalio „Winter Rally“ metu. Bilietus įsigyti ir daugiau informacijos apie renginį, nemokamą koncertą, atnaujintus greičio ruožus ir festivalio miestelį rasti galite oficialioje organizatoriaus svetainėje www.winterrally.lt.
Automobilių sporto šaka, apie kurią visi yra girdėję, bet ne iki galo žino, kas tai yra iš tiesų. Vieni ją tapatina su bekelės varžybomis, kiti – su Dakaro maratonu. Vieni galvoja, jog už vairo sėdi tie bepročiai, kurių tikslas – išsimurgdyti purve, kiti – jog čia tie, kurie užsideda kuo didesnius ratus, norint kažką kompensuoti. Kas iš tiesų yra ralio reidas papasakoti sutiko šios automobilių sporto šakos entuziastas ir pradininkas Lietuvoje Merkys Saukevičius arba tas, su raudona „Tacoma“.
Klasikinis ralis lietuviams puikiai pažįstamas ir itin mėgstamas. Net raliu nesidomintys žmonės turbūt pasakytų bent vieno lenktynininko pavardę. Tam tikru atžvilgiu ralio reidas artimas klasikiniam – ir ne tik pavadinimu. Abejose sporto šakose šturmanai vadovaujasi kelio knyga ir stengiasi, kuo greičiau pasiekti greičio ruožo finišą. Tačiau Merkys pasakoja, jog „reidus“ jie vykdo ne tokiomis „tvarkingomis“ trasomis kaip klasikiniame ralyje, o bekele, tankų poligonuose ar tiesiog prastais, sunkiai pravažiuojamais keliais.
Štai čia atsiranda panašumas su bekelės varžybomis. Siekiant atskirti ralio reidą nuo „bekelininkų“, entuziastas paaiškina ir šių disciplinų skirtumus. Pasak jo, „purvabridžiai“, naudodamiesi dideliais ratais ir gervėmis, per 2 valandas įveikia vos kelis kilometrus. Ralio reide per kelias valandas galima įveikti šimtą ar net šimtus kilometrų, skriejant net iki 150 km/val. greičiu. Taigi ralio reidas – orientacinės greičio, o ne pravažumo varžybos.
Tiesa, Merkys užsimena ir apie vertybes. „Ralio reido sportininkai turi kitokį supratimą, kiek ir kurias kūno dalis skandinti purvyne, bei kada tai teikia malonumą. Šis vertybinis skirtumas kelia nemažai ginčų ir kursto „rasinius“ nesutarimus. „Reidininkai“ nemano, kad kuo didesni ratai (arba gervė), tuo „kietesnis“ džipas ar jo šeimininkas. Ralio reide ego tenkinamas greičio pojūčiu“, – pasakoja vyras.
Merkys išduoda, jog ralio reidas yra bene vienintelė automobilių sporto šaka, kurioje susipažinti su trasa galimybių nėra. Pavojingas vietas išduoda tik šauktukai kelio knygoje bei žiūrovai, šūksniais ir gestikuliacija įspėjantys įsismarkavusius ekipažus. O būtent nežinomybė, pasak lenktynininko, šiame sporte ir „veža“.
Automobilių sporto šaka, apie kurią visi yra girdėję, bet ne iki galo žino, kas tai yra iš tiesų. Vieni ją tapatina su bekelės varžybomis, kiti – su Dakaro maratonu. Vieni galvoja, jog už vairo sėdi tie bepročiai, kurių tikslas – išsimurgdyti purve, kiti – jog čia tie, kurie užsideda kuo didesnius ratus, norint kažką kompensuoti. Kas iš tiesų yra ralio reidas papasakoti sutiko šios automobilių sporto šakos entuziastas ir pradininkas Lietuvoje Merkys Saukevičius arba tas, su raudona „Tacoma“.
Klasikinis ralis lietuviams puikiai pažįstamas ir itin mėgstamas. Net raliu nesidomintys žmonės turbūt pasakytų bent vieno lenktynininko pavardę. Tam tikru atžvilgiu ralio reidas artimas klasikiniam – ir ne tik pavadinimu. Abejose sporto šakose šturmanai vadovaujasi kelio knyga ir stengiasi, kuo greičiau pasiekti greičio ruožo finišą. Tačiau Merkys pasakoja, jog „reidus“ jie vykdo ne tokiomis „tvarkingomis“ trasomis kaip klasikiniame ralyje, o bekele, tankų poligonuose ar tiesiog prastais, sunkiai pravažiuojamais keliais.
Štai čia atsiranda panašumas su bekelės varžybomis. Siekiant atskirti ralio reidą nuo „bekelininkų“, entuziastas paaiškina ir šių disciplinų skirtumus. Pasak jo, „purvabridžiai“, naudodamiesi dideliais ratais ir gervėmis, per 2 valandas įveikia vos kelis kilometrus. Ralio reide per kelias valandas galima įveikti šimtą ar net šimtus kilometrų, skriejant net iki 150 km/val. greičiu. Taigi ralio reidas – orientacinės greičio, o ne pravažumo varžybos.
Tiesa, Merkys užsimena ir apie vertybes. „Ralio reido sportininkai turi kitokį supratimą, kiek ir kurias kūno dalis skandinti purvyne, bei kada tai teikia malonumą. Šis vertybinis skirtumas kelia nemažai ginčų ir kursto „rasinius“ nesutarimus. „Reidininkai“ nemano, kad kuo didesni ratai (arba gervė), tuo „kietesnis“ džipas ar jo šeimininkas. Ralio reide ego tenkinamas greičio pojūčiu“, – pasakoja vyras.
Merkys išduoda, jog ralio reidas yra bene vienintelė automobilių sporto šaka, kurioje susipažinti su trasa galimybių nėra. Pavojingas vietas išduoda tik šauktukai kelio knygoje bei žiūrovai, šūksniais ir gestikuliacija įspėjantys įsismarkavusius ekipažus. O būtent nežinomybė, pasak lenktynininko, šiame sporte ir „veža“.