Seimo ir Vyriausybės pasyvumas užsienio politikos srityje yra viena iš konstitucinės Lietuvos užsienio ir vidaus politikos krizės priežasčių, sako politologas Raimundas Lopata. „Lietuva yra unikali šalis, kurios premjerai nevyksta į Briuselį. Kai kam iš šono gali pasirodyti, kad Lietuva tapo prezidentine respublika“, – pažymi R. Lopata.
Pasak politologo, paskutinio penkmečio Lietuvos užsienio politikoje trūko tęstinumo: buvo svyruojama nuo perdėtos meilės Rusijai iki karingos antirusiškos retorikos, nuo vaikiško įsitikinimo paveikumu Aleksandrui Lukašenkai iki visiško Baltarusijos klausimo ignoravimo. Pagaliau po kiek laiko iš naujo atradome Ameriką, konferencijoje, skirtoje aptarti, kaip vykdomas Lietuvos parlamentinių politinių partijų susitarimas dėl šalies užsienio, saugumo ir gynybos politikos strateginių gairių, teigia R. Lopata.
„Blaškymasis rodo, kad užsienio politikai Lietuvoje neteikiamas reikiamas dėmesys arba kad pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos veikėjai stipriai pervertino savo gebėjimus užsienio politikos srityje.
Galbūt taip atsitiko dėl Seimo ir Vyriausybės strateginio pasyvumo užsienio politikos srityje. Kažkaip sunku prisiminti, kada šalies premjeras posėdžiavo Europos Vadovų Taryboje, institucijoje, kurioje sprendžiama ir ištisa virtinė Europos Sąjungos (ES) bei jos valstybių narių vidaus politikos klausimų. Iš esmės tai – konstitucinė užsienio ir vidaus politikos krizė. Lietuva yra unikali šalis, kurios premjerai nevyksta į Briuselį. Kai kam iš šono gali pasirodyti, kad Lietuva tapo prezidentine respublika“, – kalba politologas.
Du procentai BVP neužtikrina saugumo
Anot R. Lopatos, dar iki Rusijos agresijos prieš Ukrainą netekome daug galios veikimui, nes nesubalansavome tos galios atramų. Galios atramomis politologas įvardija kaimynines šalis, gynybinio aljanso partneres. Politologo manymu, iki Ukrainos krizės praradome ir „Rusijos ekspertės“ statusą ES, o šiandien atrodome apimti panikos dėl tariamai neišvengiamos agresijos.
„Lietuvos saugumo situaciją reikia didinti, o ne mažinti. Rusiją reikia bausti, bet ne provokuoti beprasmiais žodžiais. Gynybai reikia ruoštis, bet nereikia gąsdinti karu, – tikina R. Lopata. – Nereikia puoselėti iliuzijų, kad mes už du procentus bendrojo vidaus produkto (BVP) nusipirkę ginkluotės galėsime apsiginti ir būsime saugūs. Pirmiausia mūsų saugumas yra Jungtinių Amerikos Valstijų garantijos ir Europos kolektyvinio saugumo sistema, laiduojama NATO.“
Tragikomiški gynybos tikslai
Pasak R. Lopatos, kai Valstybės gynimo taryboje svarstoma, kad šalies tikslas – atsilaikyti tris dienas, atrodome tragikomiškai.
„Lietuvos užsienio ir saugumo politikos pagrindas yra ne vien teritorijos gynyba, bet ir žmonių, tautos išsaugojimas. Kiek Valstybės gynimo taryba planuoja liksiančių lietuvių po trijų dienų? Kam reikalinga teritorija, jei nėra gyventojų?
Visi šie klausimai, žinoma, yra tokio pat lygio, kaip ir samprotavimai apie trijų dienų Pilėnus. Lietuvos likimas – ne Pilėnai. Lietuvos užsienio ir saugumo politikos strategija turi remtis dviem paradigmomis: išsaugoti tautą ir ją bei valstybę modernizuoti. Patriotizmo ugdymas gąsdinant grėsme – lūkesčių naikinimas. Tai – nevaisingas kelias“, – kalba politologas.
