Laisvosios rinkos instituto, ginančio verslo interesus, „ekspertų“ nusišnekėjimai seniai nieko nestebina. Suprantama. Už instituto išlaikymą reikia „atidirbti“ stambiajam verslui. Tačiau pastaruoju metu per radiją išsakytas „ekspertės“ Rūtos Vainienės komentaras apie tai, kad senelių aprūpinimą reikia palikti jų vaikams, sugriaunant „Sodrą“, privertė suabejoti autorės sveiku protu.
Rinkos apologetų socialinis modelis
„Ekspertės“ nuomone visos bėdos dėl to kad yra problemų su „Sodra“, švietimu, sveikatos apsauga kyla todėl, kad tose srityse per mažai rinkos. Va, atimkime pensijas, palikime senelių priežiūrą vaikams (ar giminaičiams), ir viskas savaime susitvarkys. O kaip su neįgaliaisiais? O kaip su bevaikiais? Kaip su tais tėvais, kurių vaikai nuėjo klystkeliais, padarė nusikaltimą? Atsisakę valstybinės socialinės paramos sistemos greitai paverstume Lietuvą vienu dideliu Didžiasaliu, iš kurio bėgtume patys, o užsieniečiai tokią šalį aplenktų iš tolo.
Nesunku suprasti, kad tokiu būdu laisvosios rinkos apologetai siekia, kad verslas gautų dar didesnį pelną, o išlaidos būtų siejamos tik tiek, kiek reikia paties verslininko aplinkai. Va, jis turtingas, jis išlaikys tėvus. Sugebės išmokslinti savo vaikus. O štai koks nevykėlis skurdžius galės prašyti pono verslininko labdaros – jei bus geras, jis ją suteiks. Kokį valstybės modelį mums siūlo vadinamieji „ekspertai“? Net Afrikos šalyje Ugandoje, kurioje dar neseniai buvo karinė diktatūra, ir kurioje net pusė gyventojų yra beraščiai, prieš kelis metus įvestas nemokamas (t.y. išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų) pradinis mokslas. Lietuvoje nemokamas pradinis mokslas įvestas prieš 90 metų. O mes grįžtame atgalios – įvedame laisvai nešiojamą „moksleivio krepšelį“, naikiname skirtumus tarp privačių ir valstybinių (ar savivaldybės) mokyklų.
Šalia turtingų ir išpuoselėtų Indijos radžų namų patvoriuose renčiamos skurdžių lūšnos ar ištisi lūšnynų kvartalai. Nuo skurdžių turčiai ten ginasi paprastai – apsitveria aukšta tvora ir nusamdo apsaugą. Svazilande mačiau nuo sausros sunykusį šeimos kukurūzų lauką, kuris pranašavo badą. Šalia žaliavo cukrašvendrių plantacija, ji laistoma upės vandeniu. Cukrašvendrių lauką valdo turčius, kuris parduoda derlių ir išgali įsivesti elektrą, naudoti vandens siurblius. Ar tokį socialinį modelį mums siūlo ponia Vainienė?
Kas moka mokesčius?
Laisvosios rinkos institutas primygtinai bruka mintį, kad mokesčius moka tik verslas, o va štai tie, kurie gyvena iš biudžeto, yra tarsi veltėdžiai. Atseit, verslas nėra nužmogėjęs, anot R.Vainienės, ir su vartotoju bendrauja „iš tarnystės jam“ pozicijų. Žodžiu, jis susipras, kad kažkas negerai su nesolidaria visuomene. Ir atlyginimą samdomiesiems nustatys tokį, kad jis būtų orus. Tačiau tikrovėje viskas kitaip. Lentpjūvės darbininkas dirba už ketvirtį etato, gaudamas 200 Lt, dar 200 Lt „verslininkas“ moka vokelyje, tačiau dirbti reikia 12-14 valandų per dieną. Klausiate, kur tokia vergovė? Pas mus, Lietuvoje, pas „nenužmogėjusius“ verslininkus.
Tačiau net ir tuos varganus kelis šimtus gaudamas darbininkas dalį lėšų skiria mokesčiams valstybei. Jis sumoka PVM pirkdamas duoną ar pieną sau ir savo vaikams. Pasakyk tokiam žmogui, kad reikia panaikinti socialinės paramos sistemą – gal jo darbdavys susimylės nupirkti jo vaikams pieštukus ir sąsiuvinius mokyklai.
Peršama mintis, kad verslas sumoka pagrindinę mokesčių dalį, yra neteisinga. Dalį mūsų mokesčio moka verslininkas – „Sodrai“, sveikatos draudimui. Tačiau tai mūsų mokestis, nors mes jo ir nemokame tiesiogiai. Mokėdami už prekes ir paslaugas mes taip pat sumokame didelę mokesčių dalį. Netiesioginių mokesčių dalis dar padidėjo, atėjus į valdžią konservatoriams. Tuo tarpu dešinieji kaip velnias kryžiaus baidosi progresinių ir turto mokesčių idėjos. Tai nenaudinga turtingiesiems, nes ji tiesiogiai paliestų būtent juos ir įtvirtintų teisingesnį lėšų perskirstymą.
Solidarios visuomenės paieškos
Skandinavijos šalys pirmauja daugelyje sričių. Žinoma, visi atkreipia dėmesį į gana didelius tų šalių mokesčius. Tačiau jų žmonės gali pagrįstai didžiuotis solidariomis visuomenėmis. Neveltui šios šalys pagal socialinės gerovės indeksą pirmauja pasaulyje. Lietuva turi puikų orientyrą, ir jei ne pusšimtis okupacijos metų, mes neabejotinai būtume šių valstybių gretose.
Tačiau tam, kad tokia vizija išsipildytų, mums reikia ne gręžiotis atgal ir bandyti sugriauti besikuriančią solidarumo pagrindais pagristą socialinės gerovės sistemą, o priešingai, ją visokeriopai stiprinti. Kartu mes turime išlaikyti aukštą mūsų šalies konkurencingumą, sukurti daug daugiau nacionalinio produkto, sumažinti nedarbą, susigrąžinti emigravusius, didinti gimstamumą. Mokesčių sistema turi būti taip subalansuota, kad visi pajustume, jog šalyje mažėja skurdas ir socialinė atskirtis, o verslas iš tikrųjų tampa solidarios visuomenės gynėju. Gal tada tokios Laisvosios rinkos institutų „ekspertų“ kliedesiai nebesusilauks palaikymo ir bus nušvilptos.
Rimantas Vaitkus, LSDP prezidiumo narys
