Teisingumo ministras Remigijus Šimašius sako, kad, norint, jog daugiau nepasikartotų tokie atvejai, kai už kalėjime mirtinai sumuštą sūnų iš Lietuvos jo tėvai prisiteisė per 100 tūkst. litų, reikia reformuoti kalėjimų struktūrą.
„Iš tikrųjų Strasbūro teismas priėmė galutinį sprendimą dėl atvejo, kuris buvo 2000 metais, kai asmuo įkalinimo įstaigoje dėl sumušimo mirė ir teismas konstatavo, kad valstybė ne viską padarė, kad būtų suteikta teisinė ir medicininė pagalba ir įvykis ištirtas laiku. Ko gero, reikia pripažinti, kad bėdų ir buvo, ir liko nemažai, ir tai didžiąja dalimi yra dėl paveldėtos kalėjimo struktūros“, – pirmadienį žurnalistams Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą, kur Lietuva pripažinta pažeidusi Žmogaus teisių konvencijoje garantuojamą teisę į gyvybę, komentavo ministras.
Anot R. Šimašiaus, bėdų būtų gerokai mažiau, jeigu būtų pertvarkytos įkalinimo įstaigos. Pagal siūlomą planą, daugiau kaip pusė, apie 60 proc., visų įkalinamų asmenų gyventų vienutėse.
„Šiuo metu jie dažniausiai gyvena po keliolika asmenų vienoje vietoje, tai, aišku, sukelia rimtų problemų kuo įvairiausių – tiek nakties metu, tiek dienos metu bendraujant visi maišosi vienoje krūvoje, ir subkultūrai sąlygos klestėti yra, deja, per geros. Galiu pridėti ir tai, kad sienos tikrai ne viską lemia, lemia žmogiškasis faktorius ir čia daug pertvarkų vykdoma šiandien – kalbant apie tai, ko reikalaujama iš įstaigų vadovų, atskirų darbuotojų, kaip užtikrinama, kad būtų vykdoma tai, ko reikalaujama. Tai galimybė, kad tokie atvejai pasikartos, yra mažėjanti ir dar labiau sumažės po kalėjimų pertvarkos įgyvendinimo“, – kalbėjo R. Šimašius.
EŽTT sausio 10-ąją paskelbtame sprendime konstatavo, kad byloje Česnulevičius prieš Lietuvą mūsų šalis pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnį, garantuojantį teisę į gyvybę, pranešė Teisingumo ministerija.
Pareiškėjo sūnus Arūnas Česnulevičius, 2000 m. kalintas Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose, tų metų rugpjūčio 4-6 dienomis buvo keliskart sumuštas nenustatytų asmenų ir mirė nuo sužeidimų.
Pirmą kartą pataisos namų prižiūrėtojai, aptikę A. Česnulevičių su sumušimo žymėmis, saugumo tikslais uždarė jį baudos izoliatoriuje iki ryto. Tačiau jis atsisakė būti apžiūrėtas gydytojo, rašyti paaiškinimą dėl įvykio aplinkybių bei likti baudos izoliatoriuje arba sveikatos priežiūros patalpose. Vėliau A. Česnulevičius buvo dar porą kartų užpultas ir sumuštas. Po trečio sumušimo suteikus medicinos pagalbą ir vėliau nugabenus į ligoninę A. Česnulevičius kitą dieną mirė nuo patirtų sužalojimų.
Šio nuteistojo tėvas Petras Česnulevičius kreipėsi į EŽTT su skundu, kad įkalinimo įstaiga neužtikrino jo sūnaus saugumo kalinimo metu, o valstybės institucijos neatliko veiksmingo jo sūnaus nužudymo aplinkybių tyrimo bei nenustatė kaltų asmenų.
Bylą išnagrinėję Lietuvos teismai nenustatė tarp pataisos namų pareigūnų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo sūnaus mirties priežastinio ryšio, tačiau bylą nagrinėjęs EŽŽT priminė, kad valstybė tam tikrais atvejais turi pozityvią pareigą imtis prevencinių priemonių apsaugoti asmenis, kad prieš juos nebūtų padaryta nusikalstama veika.
Šiuo atveju EŽŽT nusprendė, kad A. Česnulevičiui nebuvo užtikrinta saugi aplinka, nes pareigūnai nesugebėjo nustatyti, užkirsti kelio ir kontroliuoti smurto tarp nuteistųjų bei skubiai ir veiksmingai į jį reaguoti.
Teismas taip pat nustatė konvencijos 2 straipsnio 1 dalies pažeidimą dėl neužtikrintos teisės į veiksmingą pareiškėjo sūnaus mirties aplinkybių tyrimą. Teismas pastebėjo, kad nors tyrimas įkalinimo įstaigoje buvo pradėtas skubiai, tačiau buvo netinkamai atliekamas, be to, nebuvo nustatyti kalti asmenys.
Pareiškėjui priteista 30 tūkst. eurų neturtinei žalai bei 3 tūkst. 350 eurų turtinei žalai atlyginti, taip pat 770 eurų patirtoms teisinėms išlaidoms atlyginti.
