Iš tiesų pavydžiu, kad airiai turi tokius politikus. Kurie prieš apsispręsdami dėl valstybės reikalų, pirmiausiai pasižiūri, ką galėtų padaryti dėl jos žmonių. Padaryti Airijai.
Tas pavydas smelkėsi širdin Europos Parlamento salėje klausantis debatų apie vienos iš dvidešimt septynių bendrijos šalių surengto referendumo rezultatus. Didžiųjų Europos šalių vadovai, globalistai parlamente ir už jo ribų džiaugėsi, kad airiai pagaliau pasisakė už Lisabonos sutartį, o aš tiesiog pavydėjau baltu pavydu. Pavydėjau dėl to, kad Airijos politikai išdrįso ir sugebėjo savo valstybės ir jos žmonių interesus parodyti bei apginti.
Lietuvos politikai prieš keletą metų Seime per naktį pritarė Europos Konstitucijai, jos net neskaitę. Vėliau taip pat spėriai pasiskubino pritarti vos pasirodžiusiam Lisabonos sutarties projektui. Dėl tokios spartos drąsiai galime pretenduoti į Gineso rekordų knygą. Tačiau ar iš tokios garbės mes turime daug naudos? Skubėdami pritarti naujai sutarčiai dėl Europos, mes praradome unikalią progą išsiderėti bent jau vieną Lietuvai itin opų dalyką: naują Ignalinos atominės elektrinės uždarymo terminą. O juk galėjome derėtis ir dėl kitų dalykų – cheminio ginklo Baltijos jūroje likimo, transporto infrastruktūros spartesnės plėtros.
Airijos politikai, neskubėdami pritarti Lisabonos sutarčiai, sugebėjo apginti savo deklaruojamus principus, valstybės identitetą ir gavo pakankamai išlygų. Pastarųjų metų politikos veiksmų analizė Lenkijoje ir Čekijoje taip pat aiškiai rodo, kad šių šalių politikai, neskubėdami pasirašyti Lisabonos sutarties, siekė vienokios ar kitokios naudos savo atstovaujamoms valstybėms. Ar tai blogai? Sakote, savotiškas šantažas? Manau, kad ne – tiesiog tokia pasaulio politika, kurioje kiekviena valstybė pirmiausiai stengiasi ginti savo piliečių ir savo bendruomenės interesus.
Kodėl to nesiekė Lietuvos politikai? Neužteko sumanumo? Abejoju. Veikiau – nebuvo jokio noro. Apie priežastis, paskatinusias taip pasielgti, galime spėlioti ir kurti įvairias sąmokslo teorijas. Man atrodo, kad viskas daug paprasčiau – tarp politikų Lietuvoje labi mažai žmonių, turinčių stuburą ir ambicijų dėl valstybės bei jos piliečių.
Iš mūsų daugelį dešimtmečių diržu ir meduoliais išmušinėjo norą didžiuotis savo nacija, rūpintis jos religija, kultūra, atstovauti jos interesus. Dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų, kuomet visa politika buvo orientuota į valdžios paėmimą ir jos išlaikymą, neskatino kalbėti apie Lietuvos kaip valstybės interesų atstovavimą.
Rūpinimasis savo valstybės interesais visada buvo yra ir liks bet kurio laikotarpio visų valstybių politikos sudedamoji dalis. Neturėtume bailiai dairytis į šonus, kalbėdami apie mums svarbius dalykus, reikalaudami vienokio ar kitokio sprendimo. Tačiau pirmiausiai privalome apibrėžti savo valstybės interesus, juos įvardinti šalies piliečiams ir ginti juos pasaulyje. Partija Tvarka ir teisingumas ne kartą akcentavo esminį dalyką: Lietuva turi tapti turtinga, stipria, įtakinga gerovės valstybe. Tokia valstybe, kurioje jos kultūra, šeima, istorija ir tautinis savitumas būtų tomis vertybėmis, nuo kurių prasidėtų kitokios Lietuvos šiandienos ir jos ateities kūryba.
Siekiau ir sieksiu tokios valstybės. Džiaugiuosi, kad šiame kelyje esu ne vienas. Tikiu, kad Lietuvoje atsiras ir daugiau politikų, kurie padarys viską, kad valstybės ir jos žmonių interesai būtų aukščiau nuolaidžiavimo, prisitaikymo ir pataikavimo.
Rolandas Paksas yra partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas, Europos Parlamento narys
