.jpg)
Politikų optimizmą, kalbant apie energetinius projektus, jis įvardina kaip vieną didžiausių problemų ir lygina jį su erkės sindromu – svarbu įsisiurbti, o kaip bus vėliau – žiūrėsime.
„Lietuvoje ilgai energetika buvo suvokiama kaip strateginis dalykas, bet ne viskas energetikoje vienodai svarbu. Norint suvokti, kurios sritys svarbiausios, būtina atsakyti bent į kelis klausimus: gal galime nenaudoti kokios nors rūšies energijos? Galbūt vieną galime pakeisti kokia nors kita?“, – penktadienį Abromiškių reabilitacijos ligoninėje vykusioje konferencijoje „Energetika, Renovacija, Atliekų tvarkymas – savivaldybių patirtis ir galimybės“ sakė ekonomistas.
Viena galima alternatyva – naudoti naudoja rimtą matematinį modelį, pavyzdžiui, MARKAL, kurį jau naudoja keliasdešimt šalių. Esą jis leistų atsakyti į klausimus: kur, kaip ir kiek investuoti.
Pasak ekonomisto, Lietuva galėtų šiais dalykais taip pat vadovautis, bet paskutinė energetikos strategija buvo parašyta remiantis šūkiais, o ne protavimo.
Modelis rodo, kad energetika yra visų karas prieš visus: kas ką nors kur nors daro – tsiliepia kitų išlaidoms.
Kalbėdamas apie atskiras energetikos sritis R. Kuodis ir toliau laikėsi nuomonės, kad atominė elektrinė (AE) Lietuvoje nėra reikalinga – AE trukdytų nuolatinė politinių jėgų kaita šalyje, su saugumo problemomis susijusi rizika, finansinė taip pat. Esą Tarptautinė atominės energetikos agentūra taip pat pripažįsta, kad atominė energetika nuolat reikalauja subsidijų iš valstybės.
„Energetinių projektų liga yra polinkis į optimizmą – vykdant visus projektus žvelgiama į optimistiškiausius scenarijus – mažiausią elektros kainą, mažiausias palūkanas. Lietuvoje populiarus erkės sindromas – svarbu įsisiurbti, o paskiau jau žiūrėsime“, – kalbėjo R. Kuodis.
Pasak jo, saugesnė strategija būtų plėtoti seną, nuobodų kelią – vystyti kogeneraciją, naudoti tam Europos Sąjungos pinigus, derinti protingą elektros importo kiekį.
Dar vienas R. Kuodžio siūlymas – šilumos sektorių grąžinti į valstybės rankas. Esą privatizavimas nepasiteisino, esą šilumos ūkyje yra per daug korupcijos, neskaidrumo.
Ekonomistas pabrėžė, kad dujų sektoriuje kylančios problemos iš esmės yra išvestinės iš kitų – sėkmingai įgyvendinus su renovacija susijusius projektus ir perėjus prie kogeneracijos, dujų poreikis gerokai sumažėtų.
„Suskystintųjų dujų terminalas – jau beveik įvykęs faktas, bet ten irgi yra klausimų, kurie gali būti keliami – pajėgumai ir kita, – kalbėjo R. Kuodis. – Dėl skalūnų dujų turime atsakyti į klausimus, ar tas, kas jas išgaus, duos mums už mažą kainą, ar neįvyks naftos kainų atsiskyrimas nuo dujų.“
